Dievas apreiškė save kaip trijų dieviškų Asmenų vienybę, kurią grafiškai galima būtų išreikšti – 1+1+1=1. Tai pranoksta žmogaus protą, kadangi atskleidžia dievybės pasaulio tikrovę.
Per tikėjimą atsiranda sutarties, pakto situacija, taip atrandame ryšį su Dievu, ir be tikėjimo – tą ryšį sunku apčiuopti. Paprasčiausias būdas išpažinti Švč. Trejybę – naudoti persižegnojimą.
Ji atėjo ir pasiliko vietoj Jėzaus, vadovauja Bažnyčiai ir tikintiesiems. Bet ar visada?
Patyrusi santuokos ir vienuolinio gyvenimo pašaukimus, per gyvenimą ėjo su kantrybe, švelnumu ir malda. Kai žmogų ištinka beviltiški iššūkiai, kai atrodo išeities nebėra, norėtųsi iškelti kumštį, užtaisyti ginklą, tačiau reikalai gali dar labiau pablogėti. Šv. Rita davė pavyzdį, kad viltis sudėjus į Viešpatį ir apsiginklavus kantrumu reikia dalykus keisti ne jėga, bet švelnumu.
Jei gyvenime nėra tikslo, vadinasi gyvenimas yra betikslis. Žmogui svarbu turėti ne tik gerus trumpalaikius, tačiau ir pagrindinį tikslą, kurio siekti paskatino Jėzus, – Dangų.
Meilės esmė – ieškoti gėrio pagal Dievo nurodytąsias sąlygas. Nuodėmės esmė – mylėti blogį pervadinus jį gėriu.
Žmogus yra esmingai susijęs su Dievu ir kitais, kaip moko šio sekmadienio evangelijos pasakojimas apie medžio šakeles, todėl turi puoselėti vienybę, o ne atsiskyrimą, priklausymą, o ne svetimumą.
Biblijos mokymas, Jėzaus evangelijos pristato kontrastus: gyvenimą ir mirtį, tiesą ir melą, dorybę ir nuodėmę, avis ir ožius, kuriuos reikia atskirti. Šiais laikais norima tas priešybes suvienyti, užpilti esančią tarp jų prarają. Po Bažnyčios sparnais glaudžiasi dvi bendruomenės ir trys ganytojų tipai: Kristaus ir velnio. Tai mums priminė pop. Benediktas XVI savo katekezėse du kartus pacituodamas III am. krikščioniškąjį mąstytoją Tichomijų, kalbėjusį apie nevienareikšmę Bažnyčios vidinę tikrovę. Vyskupus ir kunigus galima skirstyti į tris kategorijas: kurie Kristų seka, kurie savo interesais vadovaujasi ir kurie yra velnio pasiuntiniai sieloms pražudyti. Pirmuosius reikia gerbti ir jiems padėti, antruosius esame priversti pakęsti, o trečiuosius reikia vyti kuo toliau.
Laikas – tai dalykų kitimo sukurtas įspūdis, kaip kitau, koks dabar esu ir kaip dar ateityje pasikeisiu. Vadinasi, laiko ir kitimo prasmė – keistis į gera. Krikščionišku supratimu, tapti geru – tai prisipildyti Dievu.
Prisikėlimo stebuklas leidžia tikėti ir viltis, kad Dievas ir dabar ateina ir į mūsų gyvenimus, kai tik stebuklas gali išgelbėti iš blogio, nevilties, problemų. Tikėjimas prisikėlimu suburia Bažnyčią, o tikėjimo trūkumas ją išsklaido.
Nuoširdžiausi sveikinimai su šv. Velykomis: su Kristumi kilkime ir kelkime, aleliuja
Kai nėra vilties ir žmogiškai sunku suvokti – reikia patikėti dėl Dievo žodžio, kuris Juozapui nuskambėjo sapnuose. Dėl šios priežasties jis vadinamas šv. sapnuotoju.
Leatare sekmadienio džiaugsmo priežastimi yra dažniausiai cituojamos Evangelijos ištraukos perskaitymas, jog Dievas pamilo pasaulį ir atsiuntė savo Sūnų jį išgelbėti. Tai tarsi lašiniai užtepti sviestu, tikėjimo esmės ir vilties šaltinis.
Deja, žmonės labiau myli tamsą nei šviesą, nuodėmę nei teisumą.
Žmonės supyksta dėl bet ko, ne visada pagrįstai, tinkamai ir geru tikslu. Tai menkniekis prieš Dievo rūstybę, kurią užtraukia neteisumas. Šio sekmadienio evangelija liudija Kristaus rimbo rūstybę vykdomai korupcijai šventyklos viduje.
Vargo nematę, išpaikę, ambicingi, liberalizmo pažeisti jaunuoliai užpyko ant Bažnyčios, kad nepritaria amoraliam gyvenimo būdui. Štai šv. Kazimieras – jaunas, pamaldus, doras, teisus aristokratas, o štai klyno vertybes ginantys jaunuoliai. Verčiau jau supyktų ant savęs, o supykę nueitų išpažinties, nes tai, ką gina, yra neteisu Dievo akyse ir neturi ateities.
Kas teisus? Žmogus, jo įstatymai, Stambulo konvencija, gender ideologija? Istorija pilna beprotybės infarktų, kurie ištinka visuomenes ir kurios skelbiamos kaip teisumo vertybė. Šv. Kazimiero šventėje skaitomas apaštalo Pauliaus laiško fragmentas, kuriame jis didžiuojasi teisumu iš Kristaus per tikėjimą. Tai nusako šventumo esmę.
Žmogus nepatenkintas savimi net ir pasidaręs tobulas korekcijos operacijas, kadangi nekenčia savo puolusios dvasios. Chirurgo skalpelis nepasiekia sielos, kurią pakeisti gali tik Dievas. Į atsimainymą veda Gavėnios atgaila, kad galėtume sutikti prisikėlusį Kristų ir save prikeltus su juo.
Pirmasis Kristaus darbas pradėjus viešąją veiklą buvo pasninkas ir susirėmimas su velnio gundymais dykumoje. Piktųjų dvasių veikimas sukuria žmonijos ir Bažnyčios gyvenimo dramatizmą. Popiežius Paulius VI pasibaisėjęs pareiškė, jog velnio dūmai įsiveržė į Dievo namus. Pasak rusų rašytojo ir teologo Solovjovo, velnio tarnas Antikristas bus labai malonus vyrukas, kurio šnervės bus pilnos evangelijos, brolybės ir taikos idėjų, jis bus aukščiausio lygio teologas, tačiau jo širdyje nebus Kristaus. Jis skelbs „toleranz über alles”, bet ne Kristų…
Manoma, kad Aleksandro Makedoniečio užkariavimų viena iš pasekmių – iš Indijos į Europą atnešta raupsų liga. Milijonai sergančiųjų, atskirtų nuo visuomenės, buvo pasmerkti ne tik fizinei, tačiau ir socialinei mirčiai. Biblija panaudoja raupsų įvaizdį nuodėmės tikrovei, nes amoralumas yra užkrečiamas. Kristus išgydė raupsuotąjį, tuo norėdamas parodyti, jog jo galioje yra atleisti ir nuodėmes.