Prieš kokius 15 metų pirmą kartą išbandžiau ypatingai ekstremalius amerikietiškus kalnelius. Kadangi buvau paskutinis eilėje, beliko sėstis priekyje. Pradėjus vagonėliui judėti, supratau, jog teks matyti visą važiavimo eigą ir dinamiką: staigius kritimus, pakilimus, apsivertimus ir posūkius. Pradžioje išsigandau ir užsimerkiau, bet ėmiau sau svarstyti, kokia prasmė pirkti bilietą ir paskui sėdėti užsimerkus, jog galų gale reikia pratintis prie – pasaulio pabaigos!.. Buvo įdomi drąsaus žvelgimo į iššūkį patirtis ir pratybos (nerekomenduojama turintiems silpną širdį).

XII eilinio sekmadienio šv. Rašto skaitiniuose randame Jėzaus paraginimą: „Nebijokite“. Bet čia pat ir kitą paraginimą – „bijokite“. Būtent „nebijokite žmonių”, bet „bijokite […] pražudyti sielą […] pragare“ . Pirmame skaitinyje minimas pranašas Jeremijas baiminasi savo priešiškai nusiteikusios tautos, kuriai reikia skelbti „politiškai nekorektiškus“ dalykus, būtent tai, kas Dievui patinka, bet tautai nepatinka. Skaitiniuose girdima teisuolio psalmisto aimana, kuriam reikia iškęsti nedorų giminių atmetimą, patyčias ir persekiojimus. Apaštalas Paulius kalba apie Kristaus, naujojo Adomo, vienišą ir drąsų susigrūmimą su žmonijoje įsitvirtinusia nuodėme bei mirtimi, skelbiant Evangeliją, mirštant ant kryžiaus bei atnešant malonę daugeliui. Apibendrinant galima būtų tarti, kad kai kuriuos žmones gali aplankyti pranašų dalia: likti vieniems ir atmestiems su savo idėjomis ir siekiais.

Žmogus bijo kito žmogaus, bijo visuomenės – tai skamba tragiškai. Instaliuojame signalizaciją, statomės kameras, perkame ginklus, nes kitas žmogus gali būti pavojingas ar neparankus. Žinoma, yra daug liguistos baimės ir kvailos drąsos pavyzdžių (juokama, kad kai Dievas norėjo nubausti kiškį, atėmė jam baimės jausmą…). Kita vertus, vis labiau ideologiškai orientuotoje visuomenėje linkstama atmesti kitaip mąstančius ir kalbančius, neatitinkančius politinio korektiškumo kriterijų.

Ką gali padaryti nedraugiški žmonės, girdime kasdien iš žiniasklaidos pranešimų, žinome iš savo asmeninės ir istorinės patirties. Lietuvos partizanų pavyzdys, dabar ir ukrainiečių kova liudija, jog jie atsisakė bijoti amžino agresoriaus. Blogiausia, ką gali kitas žmogus padaryti, tai atimti gyvybę. Tuo tarpu Jėzus išskiria baimę dėl kūno ir sielos, ragina nebijoti tų, kurie atima kūno gyvybę, bet baimintis tų, kurie gali pražudyti sielą. Baimė prieš neteisų žmogų ar visuomenę gali paralyžiuoti ir užtemdyti sąžinę.

Kažkuris stalinistinių laikų rusų rašytojas yra pasakęs: „motinos ir Stalino – myliu ir bijau“. Tai pataikaujantys vergo žodžiai, kurie atskleidžia iš dalies tiesą, tačiau ir melą bei ligą: mylimą, artimą žmogų, galų gale Dievą mylime taip, jog bijome įžeisti ir jų netekti. Tai pagarbos tikrovė. Meilė ir baimė despotui yra psichinės ligos, Stokholmo sindromo, ar tiesiog melo apraiška, kai aukai atrodo ar vaidina, jog myli budelį. Šios dienos Dievo Žodis skatina susimąstyti, ar teisinga taip elgtis.

Baimė yra nuolatinė gyvenimo palydovė. Nieko nuostabaus, kad miške sutikta meška ar gatvėje plėšikas mus išgąsdintų. Kas suteiktų drąsos tokią akimirką? Ko gero turimas šautuvas ar bent miklios kojos. Kitose situacijose reikėtų kitų priemonių ir strategijų. Nugalėti baimę galime būdami  stipresni ne tik fiziškai, bet ir intelektualiai bei dvasiškai. Lietuva nuogąstauja dėl agresyvios kaimynės iš Rytų, tačiau jai drąsos suteikia ne tik karinės sąjungos, savo pačios kariuomenė, bet visų piliečių dvasinė-moralinė laikysena, pasižyminti orumu ir aukšta morale.

Šios dienos Šv. Rašto skaitiniai mus moko, jog tikėjimas į Dievą reikalauja drąsos, bet tuo pačiu ir  suteikia dvasinės stiprybės. Jėzus Kristus kviečia mus į protingą drąsą gyventi, liudyti ir būti savimi Dievuje, net jei kai kurie žmonės ar visuomenės norėtų priversti gyventi baimėje ir lieptų vaidinti svetimas roles. Šio sekmadienio šv. Rašto skaitiniai užtikrina, jog Dievas budi ir turi planą ne tik žvirbliams, bet ir kiekvienam žmogui. Mūsų užduotis yra neužmiršti šios tiesos ir liudyti drąsą, kuri ateina iš tikėjimo.

Ne kartą girdėjau diskutuojant, kas yra pirmesnis: višta ar kiaušinis? Iš pažiūros, tai atrodo kaip loginiai spastai, tačiau Biblija ir elementari gyvenimo patirtis neleidžia suabejoti, jog vaikai negali būti savo tėvų gimdytojais. Pradžioje yra Suaugusysis, Gimdytojas, Kūrėjas. Būtis, gyvybė, civilizacija, tradicija, kultūra, tikėjimas ir t.t. ateina iš praeities, ne iš ateities, dabartis ir ateitis yra stipriai sąlygota to, ką paveldime. Pasaulis laikosi ant subrendusiųjų ir suaugusiųjų. Vaikai gali būti aukštesni už savo tėvus tik dėl to, kad sėdi ant jų pečių. Nulipę nuo jų pačių jie pasirodo esą mažesni…

Santykis su tėvu – tai kaip upelio santykis su šaltiniu, iš  kurio išplaukia. Kartais vaikai kritikuoja savo tėvus, tačiau ir toliau kartoja jų klaidas. Yra gražių pavyzdžių, kad žmogus pranoko savo ištakas, eidamas kilnios kultūros, švietimo, tikėjimo, santuokos, kilnios draugystės keliu.

Ne tik žmogiška tikrovė, bet ir mūsų išpažįstamas tikėjimas yra apie tėvo ir vaiko meilę. Jėzus mums apreiškė Dangiškąjį Tėvą ir Sūnaus (bendrai – vaiko) širdį. Jei yra tėvas, tai įmanoma ir brolystės tikrovė. Be šių vertybių ne tik dvasinis, bet ir visuomeninis gyvenimas, žmonių santykiai ima ristis į nesusipratimus.

Kaip išmokti būti tėvu? Tėvystės pagrindas yra vyriškumas, todėl pirmiausia į galvą ateina tai, jog vyras turi būti autonomiška būtybė, laisvas, savarankiškas ir kūrybingas. Tas savybes ypatingai išbando ir subrandina vientvė, kai vyras atsiranda iššūkių akivaizdoje. Pasak šv. Efremo, vyras turi susigrumti su savo vidiniais demonais: silpnumu, priklausomybėmis, pykčiu, aistromis, nekantrumu, nebrandumu ir t.t. Reikia džiaugtis, kad turime stiprių, savarankiškų vyrų, kuriems nereikia „ramentų ir protezų“, kad patys viską sugeba ir nesileidžia kvailinami.

Žvelgiame į augančius berniukus su nerimu, kadangi tėvo silpnėjimas, virtualaus pasaulio, pramogų kultūros ir nihilizmo įsigalėjimas sudaro sąlygas formuoti silpnus berniukus ir vyrus. Liūdna, jei moteris lieka viena kaip supermenė-univarsalė, bandanti viename asmenyje būti ir mama, ir žmona, ir reikalų tvarkytoja, ir pasaulio gelbėtoja. Kas yra tas jaunas vyras, kuris pats nesijudina, bet reikia jį moterims tampyti?

Ironizuojama, jog prie sužeistos savigarbos vyro galima prisiartinti tik apsiginklavus beisbolo lazda. Dažnai vyrai yra pritvinkę neigiamų emocijų, nemoka tvarkytis ypač su pralaimėjimo ir nesėkmių emocijomis, tada pratrūksta. Pritvinkę pašaipios ironijos ima plakti savo žmonas, vaikus, visuomenę, tikėjimą. Sakoma, jog ironija yra trečioji bedievybės rūšis šalia filosofinės ir praktinės bedievybės, neretai vyrai tikėjimą atmeta vedami kvailos pagiežos ir melagingos ironijos.. Tai atrodo kaip beprasmis spjaudymas į šaltinį, savo paties ištakų nuodijimas, tiltų deginimas.

Būti tėvu mažam vaikui yra viena, o suaugusiam – visiškai kita. Kur kas sudėtingiau mylėti suaugusį sūnų ar dukrą. Dievas kaip geras tėvas nori užauginti mus iki savo vaiko lygio ir brandumo, kad patirtume laisvę, atsakomybę, kūrybiškumą, kad suprastume jo valią ir išmoktume bendradarbiauti jo reikaluose. Neapsiriksiu sakydamas: Dievo valia, kad vyras turėtų valią, išmoktų būti tėvu savo vaikų atžvilgiu, būdamas geru sūnumi Dangiškam Tėvui ir savo žemiškajam tėvui.