Billi Grem’o dukters pokalbių laidos vedėja Džein Kleisonbuvo po Rugsėjo 11-osios teroristinių įvykių JAV paklausė: Kaip Dievas leido tokiai baisybei įvykti?

Anna Grem atsakė:

Aš tikiu, kad Dievas, lygiai kaip ir mes, sielojasi dėl to, kas įvyko. Tačiau mes patys metai iš metų vijome Dievą lauk iš mūsų mokyklų, iš mūsų valdžios, iš mūsų gyvenimo. Ir aš manau, kad Dievas, pats būdamas džentelmenu, tiesiog atsitraukė.

Ar galime mes tikėtis iš Dievo palaiminimo ir apsaugos, jei patys tuo tarpu reikalaujame, kad Jis mus
paliktų? Prisiminkime…

Kadaise Medlin Miureij O’Chara (neseniai ji buvo nužudyta) pareiškė, kad mokykloje ne vieta melstis. Ir mes tarėme: „Gerai”. Po to kažkas pasakė, kad mokykloje geriau neskaityti Biblijos (knygos, kurioje mokoma: Nežudyk, Nevok, Mylėk artimą kaip patį save!). Ir mes tarėme „Gerai”.

Kiek laiko praėjus Dr. Bendžaminas Spokas pasakė, kad mums nedera savo vaikams taikyti fizinės bausmės, kada jie blogai elgiasi, nes tuo mes pakenksime jų mažoms asmenybėms – mes galime pakenkti jų savigarbai (Dr. Spoko sūnus nusižudė). Ir mes atsakėme: „Jis specialistas ir žino, apie ką kalba”. Taigi, ištarėme „Gerai”.

Po to kažkas pasakė, kad mokytojai ir direktoriai neturi teisės bausti mūsų vaikų. O mokyklos  administracija kuo griežčiausiai uždraudė savo mokytojams netgi prisiliesti prie nusikaltusių mokinių, nes jai nereikalinga neigiama reklama ir juo labiau ji nenori atsakyti už tai teisme (yra didelis skirtumas tarp bausmės ir tvirkinimo, išpėrimo, žeminimo ar mušimo). Ir mes atsakėme „Gerai”.

Po visko kažkas pasakė: „Leiskime mūsų dukterims daryti abortus, jeigu jos šito nori. Joms netgi nereikės to pasakoti savo tėvams”. Ir mes atsakėme „Gerai”.

Tada kažkoks protingas mokyklos tarybos narys pasakė: „Berniukai liks berniukais ir visada tuo užsiėminės. Taigi duokime mūsų sūnums tiek prezervatyvų, kiek jie nori, kad jie galėtų linksmintis, kaip jiems patinka. O mums neteks pasakoti jų tėvams, kad prezervatyvus jie gavo mokykloje”. Ir mes atsakėme „Gerai”.

Po to kažkas iš mūsų išrinktos aukščiausios valdžios pasakė, kad nesvarbu, kas vyksta mūsų asmeniniame gyvenime, jei mes gerai atliekame savo darbą. Ir, sutikdami su tuo, mes pasakėme, kad mums nesvarbu, kas (įskaitant ir prezidentą) kuo užsiima asmeniniame gyvenime, jei mes turime darbus ir ekonomika tvarkoje.

Tada kažkas pasakė: „Spausdinkime žurnalus su nuogomis moterimis ir vadinkime tai sveiku praktiniu išaukštintu moters kūno grožio vertinimu.” Ir mes pasakėme „Gerai”. Tada kai kurie su tokiu aukštu vertinimu žengė toliau ir ėmė publikuoti nuogų vaikų fotografijas, netgi talpindami jas internete. Ir mes pasakėme: „Gerai, jiems priklauso žodžio laisvė”.

Po visko, pramogų industrija tarė: „Darykime filmus ir tv programas, propaguojančias prievartą, šventvagystę, piktžodžiavimą, uždraustą seksą. Įrašykime muziką, skatinančią vartoti narkotikus, skatinančią išprievartavimus, žmogžudystes, savižudybes ir satanizmą”. Ir mes atsakėme: „Tai viso labo pramoga, neigiamai ši muzika neveikia, niekas į ją rimtai nežiūri, taip kad galite tęsti taip ir toliau”.

O dabar mes klausiame savęs, kodėl mūsų vaikai neturi sąžinės, kodėl jie negali atskirti bloga nuo gera, kodėl jie nesusimąsto, žudo nepažįstamus, savo bendraklasius ir patys save. Galbūt, jei mes rimtai ir giliai susimąstysime, tai galėsime tai suprasti. Aš manau, kad čia veikia taisyklė: „Ką pasėsi, tą ir pjausi”.

Vienas jaunas žmogus rašo: „Brangus Dieve, kodėl Tu neišgelbėjai mažos mergaitės, kuri buvo nužudyta savo mokyklos klasėje? Nuoširdžiai tavo – susirūpinęs studentas”. Štai atsakymas: „Brangus susirūpinęs studente, Manęs į mokyklą neįleidžia. Nuoširdžiai tavo – Dievas”.

Kaip lengva žmonės atsikrato Dievo, o po to stebimės, kodėl pasaulis virsta pragaru.

1991 m. popiežius Jonas Paulius II Vilniaus arkivyskupu metropolitu paskyrė arkivyskupą Juozą Audrį Bačkį. Tai Apvaizdos siųstas vyras, tuo pačiu popiežiaus didelio palankumo ženklas ir pasiuntinys šiai šaliai. Praėjus dviem dešimtmečiams, 2013 m. po Velykų švenčių, balandžio pradžioje popiežius Pranciškus priėmė jo atsistatydinimą iš valdančio Vilniaus vyskupo pareigų dėl amžiaus.

Šis įvykis įrėmina ilgą ir vaisingą kardinolo vadovavimo laikotarpį be galo svarbiu, istoriniu Lietuvai metu. Tai pirmieji Nepriklausomybės, valstybės, kultūros, visuomenės, Bažnyčios atkūrimo, atnaujinimo, atgimimo dešimtmečiai, kuriuos galima pavadinti epocha, o jos metu atsakomybės naštą nešusius žmones – epochiniais. Išskirtiniu ir ypatingu reikėtų laikyti ir kardinolą Bačkį, kuriam teko sunki užduotis atkurti ir suformuoti sovietinės okupacijos laikais sugriautą bažnytinę struktūrą, dalyvauti valstybės ir visuomenės atstatymo darbuose.

Šį garbingą dvasininką Lietuvai ir Bažnyčiai davė šviesi lietuvių emigrantų Bačkių šeima,  suteikusi jam autentišką žmogiškumą, lietuvybės ir katalikiško tikėjimo dvasią, paskatinusią jį žengti kunigystės keliu. Solidų išsilavinimą būsimasis kardinolas gavo prestižinėse akademinėse įstaigose, neįkainojamą patirtį įgijo diplomatiniame darbe ir atsakingoje tarnystėje Šv.Sosto institucijose Vatikane. Dar ne vieną pasiekimą ir nuopelną galima būtų paminėti, tačiau akivaizdu tai, kad vyskupas Bačkis iš tikrųjų  nužengė iš Paryžiaus, Romos, Vatikano žmogiškosios, kultūrinės ir vertybinės aukštumos, kurią savo asmeniu visą laiką liudijo, ir į tą aukštumą vedė mūsų šalies civilinę bei katalikiškąją visuomenę.

Arkivyskupas Bačkis Nepriklausomybės pradžioje atvyko į komunistinės ideologijos nualintą ir pavargusią Lietuvą,  įstrigusią sovietiniuose stereotipuose, kurių ryškiausi buvo – nepatiklumas, priešiškumas, pavydas ir susiskaldymas, vertybinis siaurumas. Tai buvo ką tik ištrūkusi iš prievartos, diktato, izoliacijos, perkainojanti vertybes ir ieškanti laisvės patirties bei ribų visuomenė. Kardinolas siekė įnešti naujus bendravimo ir bendradarbiavimo standartus, užpildyti laisvės erdvę geru turiniu, gerais saitais, pats savo asmeniu buvo vienu stipriausiu ir akivaizdžiausiu saitu su Šventuoju Sostu, visuotine Bažnyčia ir tais idealiaisiais Vakarais, apie kuriuos svajota nelaisvės metais. Jo asmuo ir veikla leido suprasti Lietuvos ir lietuvių tautos horizontą, siekiantį užu Atlanto iki pat Romos, apimantį ne vien sovietinį, tačiau ir vėlesnius laikotarpius.

Ne paslaptis, kad pranokdamas šią šalį ir jos visuomenę kardinolas kartais buvo nesuprastas ir kaip vakarietis, ir kaip dvasininkas. Mūsuose iki šiol pasitaiko savo esme „komjaunuoliškų“ išpuolių prieš religiją, jos vertybes, teisėtus katalikiškosios bendruomenės lūkesčius. Nereikalingai ir negarbingai buvo drabstomasi purvais dėl pastangų apginti sakralias erdves, šeimų teises, sovietų pamintą teisingumą ir pan.  Bažnyčios ir valstybės santykiai kai kuriais klausimais išlieka opūs iki šiol, sunkiai vaduojamasi iš sovietinės inercijos, girdisi tie patys teiginiai – atimti, neduoti, ignoruoti, kliudyti. Dažniau pasigirsta prikaišiojamas skaičiavimas, rodymas, ne ką sugriovė sovietai, bet ką Bažnyčia pasiekė, ką per didžiausius vargus ir pasiaukojimą atstatė ar siekia atstatyti. Kardinolas nuo nulio atkūrė ir sustiprino daugelį sričių, kurios yra būtinos Bažnyčios misijai, liturgijos, švietimo ir pagalbos vykdymui, turėjo padėti nemažai pastangų įrodinėjant, jog balta nėra juoda ir atvirkščiai.

Visuomenė be asmenybių ir autoritetų priversta murgdytis banalybėse, nemato ir neranda išeities. Autoritetų žodis ir pavyzdys moko, jie užduoda aukštus standartus, skatina augti ir siekti, jie reikalauja. Su kardinolo tėvišku švelnumu ir reiklumu kokybei bei  profesionalumui teko ne vienam susidurti, nes toks jis yra, iš tokios terpės ateina, kur siekiama tobulumo, yra išlavintas skonis, vyrauja sunkus bei kruopštus darbas. Tokių sąjungininkų ir bendradarbių jis ieškojo, jais rėmėsi, norėdamas parodyti tikėjimo nešamą kilnumą.

Manau, kad tai Dievo palaima Lietuvai, jog Nepriklausomybės pradžia buvo pažymėta dviejų iškilių vyskupų ir kardinolų vadovavimu katalikų bendruomenei dviejuose Lietuvos kultūriniuose ir istoriniuose poliuose: Vincento Sladkevičiaus Kaune ir Juozo Audrio Bačkio – Vilniuje. Kardinolas Vincentas labiau išreiškė vietinę, tradicinę lietuvybę ir katalikybę, postsovietinę, kankiniškąją Lietuvą, o kardinolas Juozas Audrys – visuotinumą, europietiškumą, Vakarų civilizaciją, švietimą, išeivijos lietuvybę. Antrasis Lietuvos kardinolas skatino tarpusavio meilę ir atleidimą, o trečiasis – pagarbą ir atvirumą. Jų indėlis ir nuopelnai mūsų šaliai yra dideli, dėka jų į ateitį žengiame stipresni.

Kardinolo A.J.Bačkio įpėdiniu paskiriant arkivyskupą Gintarą Grušą, tokį panašų į savo pirmtaką kilme, išsilavinimu ir patirtimi, pasireiškė Dievo Apvaizdos palinkėjimas Lietuvai tęsti ilgamečio Vilniaus arkivyskupijos ganytojo pradėtus darbus, puoselėtą dvasią. Tai palinkėjimas Lietuvoje gyvenantiems lietuviams atsiverti į lietuvius išeivijoje, kurių tarpe yra be galo vertingų žmonių ir iškilių asmenybių. Jų indėlis yra nepamatuojamas, be galo svarus, dar nepakankamai įvertintas. Bažnyčia tai jau daro: kilniausi lietuvių išeivių sūnūs stoja prie Bažnyčios vairo.

Esame Aukščiausiojo laiminami gerais vadais, į kuriuos galima lygiuotis ir nuoširdžiai remti jų vadovavimą savo malda ir bendradarbiavimu. Manau, kad mūsų šalis ir tauta turėtų nuoširdžiai padėkoti trečiajam lietuviui kardinolui, jo indėlis yra ilgalaikis, nei iš karto perprantamas. Ir linkime kuo geriausios kloties ir Viešpaties palaimos naujajam Vilniaus arkivyskupui šv.Jurgio minėjimo dieną įžengusiam į Vilniaus arkivyskupo sostą.

kun.O.P.Volskis

http://pilietis.delfi.lt/voxpopuli/nuomone-nereikia-perdetai-akcentuoti-homoseksualizmo.d?id=61488730

Nereikia perdėtai akcentuoti homoseksualizmo

Pastaruoju metu Lietuvos žiniasklaidoje labai aktyviai ir dažnai svarstytas homoseksualių žmonių gyvenimo, teisių ir pan. klausimai. Esame įpratę, jog subrendę ir išsiauklėję žmonės viešai nekalba apie savo seksualines tendencijas, sunkumus ir išgyvenimus, gerbia savo ir kitų intymumą ir privatumą, viešai nesidalija ir neaptarinėja tokių dalykų.

Asmuo yra gerbiamas ir vertinamas ne dėl instinktyvių polinkių, kuriuos turi, ir kurie būdingi taip pat gyvūnams, bet dėl savo sąmoningumo, laisvės, atsakomybės, kūrybingumo, pasiekimų ir kitų žmogiškų  savybių, todėl į pirmą vietą iškelti ir viešai kalbėti apie savo intymius reikalus atrodo yra primityvoka.

Krikščioniškų bei bendražmogiškų vertybių ir aktualijų sąraše seksualumo klausimai nėra pirmoje vietoje, didžiausios svarbos, kaip kad šiuo metu bandoma pabrėžti, tarsi nebebūtų kitų svarbesnių problemų.  Dėl šios priežasties nereikia perdėtai akcentuoti homoseksualizmo, kuris apskritai yra tik išvestinė ir antrinė problema, kadangi bet kuri seksualinė problema reiškia, jog žmogus turi sunkumų kitose gyvenimo srityse.

Daugybė pavyzdžių liudija, kad žmogus gali būti laimingas vien tyra meile, įvairiomis kitomis vertybėmis ir gėriais. Dabar gi nuolat peršamas manymas, kad seksas yra svarbiausias, kad kuo daugiau sekso – tuo daugiau laimės. Visgi yra priešingai: kuo daugiau sekso, tuo daugiau nebrandaus ir neatsakingo elgesio, tuo didesnė žala padaroma sau ir kitiems. Šiadien daug kas skundžiasi plintančiu kultūros nuosmukiu visose gyvenimo srityse, o tai todėl, jog labiau akcentuojamos emocijos, instinktai, seksas, bet ne santykių brandumas,  vertybės ir protingumas.

Žinoma, reikia pripažinti, jog homoseksualių asmenų ir jų kultūrinė bei socialinė raiška buvo visais laikais, jų yra ir dabar, taip pat krikščionių tarpe. Pastaraisiais metais tapo akivaizdu, jog ne tik pasauliečiai, tačiau ir kai kurie dvasininkai, iki aukščiausio rango, turėjo homoseksualių polinkių ir patirties, kai kuriais atvejais  amoralaus ir kriminalinio pobūdžio. Naivu būtų tai neigti.

Nors homoseksualizmas krikščionybėje yra traktuojamas kaip gimtosios nuodėmės padarinys, prigimties sužeidimas, o plačiuose visuomenės sluoksniuose – kaip sveikam protui ir prigimčiai prieštaraujantis, visgi būtina homoseksualius asmenis priimti, jų teisingus lūkesčius ir teises pripažinti, būtina su jais sugyventi tolerancijos ir pagarbos sąlygomis. Tokia yra pilietinės, demokratinės ir laisvos visuomenės gyvenimo kaina ir sąlyga.

Visai nesenai Vienos kardinolas Schoenbornas ir jam antrinę kai kurie vyskupai sukelė pasipiktinimų audrą krikščionių tarpe, ėmę raginti pritarti tam tikram homoseksualių asmenų partnerystės legalizavimo laipsniui ne tik civilinėje, tačiau ir bažnytinėje aplinkoje. Dėl elementariausių priežasčių: dauguma homoseksualų vis tiek negyvens įprastose šeimose, tačiau  tarpusavio pagalbos poreikis išlieka, susiduriant su psichologinėmis ir socialinėmis problemomis. Juk geriau, kad žmonės yra atsakingi vieni už kitus.

Taigi, diskusijos vyksta ir pačioje Bažnyčioje, tačiau kai gėjų santykiai stumiami į šeimos ir įsivaikinimo rangą, krikščionims ir kitiems oponentams nebėra kur trauktis, nes paneigiamos pamatinės tiesos apie žmogų, akivaizdūs faktai, kyla grėsmė visuomeniniam sambūviui.

Bendrai imant, krikščioniškos antropolgijos požiūriu yra dvi homoseksualizmo rūšys, priežastys: lytinio instinkto sutrikimas ir moralės pašlijimas (ištvirkimas). Pirmu atveju žmogaus atsakomybė yra labai suvaržyta, kitu atveju – pilna, nes leidžiama erotizmui viršyti lytiškumo ribas.

Homoseksualizmas neturi natūralaus biologinio, teologinio, psichologinio ir socialinio pagrindo. Gyvūnijoje homoseksualus elgesys yra retas ir laikinas atvejis. Be to, anatominė organizmų sandara ir funkcionavimas byloja apie aiškia dalykų paskirtį.

Teologiniu požiūriu, žmogus yra Dievo paveikslas ir panašumas, tiksliau sakant, – diptikas, nes yra du jo paveikslai – vyro ir moters, kurie drauge sudaro pilną prigimties, panašumo ir egzistencijos paveikslą. Iš to išplaukia, kad lytiškumą suteikė ir apibrėžė  Dievas Kūrėjas, o žmogus nėra Dievas, kad galėtų savo nuožiūra keisti, neigti, perinterpretuoti lytinį vyro ir moters psichofizinį skirtumą ir tikslingumą. Dėl šios priežasties gėjus ar lezbietė savo pasirinkimu ir elgesiu prieštarauja gamtinei ir antgamtinei tapatybei, yra nuolatinio konflikto būsenoje Kūrėjo ir prigimties atžvilgiu.

Pasitelkus pagonių religijų archetipus, įsitikinsime, kad moteris buvo tapatinama su žeme, o vyras – su dangumi, vaizduotas kaip sėjėjas, žemės tvarkytojas, artojas. Tai iš dalies atsispindi ir Biblijoje. Homoseksualizmo atveju, šaržuojant, vietoj gyvybės puoselėjimo, vietoj žemės purenimo siūloma artojui mylėtis su kitu artoju, su arklu ar akėčiom,  žaisti su grūdais, užmirštant apie žemę ir gyvybę. Lesbiečių atveju, kai žemė bendrauja su žeme – tolygu planetų susidūrimui, kuris pražudo gyvybę ir artojus tame tarpe. Seksualumas ir lytiškumas homoseksualizmo atveju – tai mėgavimasis instrumentais, tai tikra gyvybės perdavimo parodija, betikslis ir beprasmis užsiėmimas.

Psichologiniu požiūriu, homoseksualizmas yra užsiblokavimas, nemokėjimas bendrauti ne tik su priešingos, tačiau ir su savo lyties asmenimis. Daugumas homoseksualų liudija, jog vaikystėje patyrė emocinę kančią dėl nenormalių santykių su kuriuo nors iš tėvų, arba santykių badą, todėl homoseksualizmas dažnai pasireiškia kaip baimė arba neapykanta, įgytas seksualinis bodėjimasis savo lyties asmeniu. Tai nusivylimo ir maišto būsena, nesugebėjimo užmegzti brandžius santykius situacija. Neatsitiktinai gėjų poros yra labai nepatvarios ir kur kas labiau konfliktiškos.

Socialiniu požiūriu, žmonės yra tos pačios žmogiškos prigimties, rūšies, ką nuolat pabrėžia gėjų ir feminisčių ideologijos, tačiau vienas kito atžvilgiu yra skirtinguose santykiuose, kuriuos apibrėžia lytiškumas. Iš čia kyla įvairūs ryšiai. Kokio pobūdžio yra gėjiškas ryšys: broliškas, seseriškas, vyro, žmonos? Atrodytų, kad gėjų pora  vienas kitam yra draugai, broliai, tačiau elgiasi kaip meilužiai. Tai santykio anomalija, griaunanti visuomeninę struktūrą, nieko gero nežadantis socialinės inžinierijos sąmokslas, performuojant natūralią ir ilgaamžę visuomenės sanklodą. Kita vertus, žmogus yra pašauktas vaisingai meilei, gimdančiai kitą asmenį ir tuo pačiu visuomenę. Gėjų santykiai nėra gyvybingi, iš jų nekyla kitas asmuo ir visuomenė. Ponia Povilionienė išreiškė lūkestį, kad greičiau tobulėtų žmogaus gyvybės pradėjimo laboratorinės technologijos. Kaip matyti, vienas nenatūralumas iššaukia kitą. Kokia bus „kolbų“ žmonijos psichofizinė sveikata ir kultūra?

Tikra šeima yra gėris iš Dievo, gėris ją sudarantiems, joje gimstantiems, visuomenei. Sakramentinė santuoka yra malonės šaltinis, išganymo ir brendimo vieta sutuoktiniams, jų vaikams ir visuomenei. Šeima yra pagrindinė vieta, kur vyksta žmogaus humanizavimo, sukultūrinimo ir sudvasinimo procesas, taip pat tikroji homoseksualizmo prevencijos vieta, kai vyras myli moterį ir moteris – vyrą. Tačiau mums siūloma sulyginti homoseksualų santuoką su prigimtine vyro ir moters santuoka. Viena yra gamtos ir Dievo prakeikta, kita Dievuje savo esme yra šventa, gera,  išganinga, Dievo norėta, vaisinga, sveika ir viltinga, laimės šaltinis, prarastojo Rojaus relikvija ir būsimojo sugrįžimo į jį skelbėja.

Homoseksualizmas iš esmės yra neracionalus, bet labai emocionalus, todėl ir jo legalizavimas, stumimas į santuokos ir įvaikinimo statusą yra taip pat neracionalus, ištrauktas iš visų egzistencinių kontekstų, smarkiai pervertintas, žaidžiant nelaimingumo ir nuskriaustumo emocijomis. Esminis homoseksualų nalaimingumas ateina ne iš išorės, bet iš homoseksualios psichologijos, gyvenimo būdo.

Pop.Benediktas XVI yra perspėjęs, jog gėjų ideologijos ir santykių propagavimas yra tolygus ekologinei katastrofai, turėdamas omenyje intelektualinį, emocinį ir santykių jovalą, į kurį įklimti gali visuomenė. Negalima leisti, kad gėjų tema taptų centrine, kad imtume skrieti aplink ją kaip satelitai. Gyvenkime nuoseklų visomis prasmėmis gyvenimą, žinodami, užjausdami, padėdami išlaikyti pusiausvyrą tiems homoseksualams, kurie dėl savo potraukio nėra kalti, ir tvirtai liudydami moralę ją praradusiems.

Juozas

Airijos katalikai yra sunerimę – jau trečias kunigas dviejų metų bėgyje baigė gyvenimą savižudybe. Nesenai Belfasto kunigo Matt Wallace pasitraukimas iš pasaulio paskatino pasauliečius bei vyskupus susimąstyti, kas negero darosi su kunigų tarnyste šiais laikais. Nors kunigai išmokyti tylėti ir nesiskųsti, tačiau būtina atkreipti dėmesį į jų padėtį.

Tarnaujančių parapijose kunigų skaičius drastiškai mažėja, tačiau lūkesčiai ir reikalavimai jiems tik didėja. Kunigų santykiai su vyskupais blogėja,  vyksta vis didesnis atitolimas. Daugumas kunigų yra vieniši. Jie yra visų ir tuo pačiu niekieno, patiria draugystės ir meilės stoką. Susvetimėjimas tarp kunigų, biurokratinis ar net išnaudotojiškas vyskupų požiūris ir parapijiečių abejingumas veda į neviltį.

Katalikai linkę matyti kunigą supermenu, kuris neturi jausmų ir emocinių poreikių, tarsi kunigystės sakramentas nubrauktų žmogiškąją tikrovę. Reiktų susimąstyti, ar ne per daug kunigas yra apsiėmęs reikalų,  ar ne per didelė atsakomybė užkrauta vienam už pastatus, bendruomenę, visokius mažmožius.

Kunigai yra pavargę ir perdegę nuo nominalių katalikų, kurie nebelanko Mišių ir nepraktikuoja tikėjimo. Dar atneša kūdikius pakrikštyti, tačiau tik tiek. Bet visada tikisi, jog kunigas jų lauks bet kurią akimirką ir bus pasiruošęs tenkinti jų kaprizus. Deja, tai nėra abipusis dalykas: kunigas nesulaukia savo parapijiečių jautrumo ir bendradarbiavimo. Maža to, daugumas parapijiečių yra abejingi, nebeaukoja ir palieka parapiją sunkioje materialinėje padėtyje.

Turime pripažinti faktą, jog paskutiniais dešimtmečiais katalikai tapo priekabūs ir įnoringi. Nesveikas kriticizmas ir reikalavimai demoralizuoja kunigus, nors patys pasauliečiai stokoja krikščioniškos doros, pamaldumo, yra pasyvūs ir per daug nesiveržia padėti. Cituoja Vatikano II susirinkimą, daug kalba apie pasauliečių svarbą, tačiau neįgyvendina iš Krikšto kylančios pareigos prisiimti atsakomybę už Bažnyčią.

Kai kurių kunigų ir vyskupų ir vienuolijų vyresniųjų seksualiniai nusikaltimai, atsiradusi vidinė įtampa dėl įtarinėjimų ir kaltinimų, sukėlė griaunantį efektą.  Kunigai verčiami jausti kaltę ir įtarinėjimus, pažeminimą. Tai vyksta viešai. Kunigai patiria nuolatines komentatorių ir komediantų  patyčias. Jie net nebevadinami kunigais, tačiau gėjais, pedofilais ir pan.

Tik nedidelė dalis įtarimų pasitvirtino, tačiau nekaltai apkaltintiems teko išgyventi baisų pažeminimą ir įtampą. Vietoj to, kad sulauktų vyskupų palaikymo, jie turėjo išgyventi jų atmetimą. Čia dera pabrėžti, jog seksualiniai nusikaltimai prieš nepilnamečius didžiąja dalimi įvyksta šeimos ir giminės aplinkoje (JAV statistikos duomenimis – apie 70%). Atvejai įvairiose denominacijose sudaro tik 5%, iš kurių katalikai yra tik ketvirtoje vietoje. Tuo tarpu pagrindinis puolimas nukreiptas prieš katalikų kunigus.

Daugelis kunigų gyvena pastoviame skausme, kurį sukelia ne tik priešiškas pasaulis, tačiau taip ir parapijiečiai, deja – ir vyskupai. Jie neturi reguliarios poilsio dienos savaitės bėgyje. Jie privalo visus guosti, išklausyti, tačiau jų neguodžia niekas. Čia turėjo jauno žmogaus laidotuves, o netrukus vyskta santuoka, kurios metu kaip niekur nieko turi būti linksmas ir pakilus, sukurti šventinę nuotaiką. Nuo visiško sunaikinimo iki džiaugsmo kupinos nuotaikos. Užmirštame, kad kunigui turime duoti, ne vien tik reikalauti, idant galėtų fiziškai ir dvasiškai pajėgti. Kunigams reikalingas palaikymas, jiems reikia iš naujo „pasikrauti baterijas“.

Vos kelios katalikų parapijos Lietuvoje turi Dievo Apvaizdos titulą ir liepos pradžioje švenčia atlaidus, kuriuose skelbiama, jog Dievas ne tik sukūrė, tačiau ir rūpinasi pasauliu, veda istoriją į galutinį tikslą.

Ar tikrai taip yra, jei miršta kūdikiai, avarijose žūva nekalti praeiviai, blogi žmonės tarpsta, o teisieji vargsta?  Atrodytų, jog blogio ir netobulo pasaulio egzistavimas paneigia ir Dievą, ir jo Apvaizdą. Evangelijoje rašoma, jog Dievas siunčia saulę ir lietų tiek teisiam, tiek nusidėjeliui, tačiau susidaro įspūdis, jog pastarajam dar net labiau. Ir bažnytinėje terpėje kartais yra juokaujama, jog labiau veikia ne Šventoji Dvasia, bet pažintys ir interesai. Kyla abejonių, kad arba Apvaizdos nėra, arba ji nemyli kūrinijos, arba yra neteisinga… Gal yra silpnesnė už velnią, kuris padeda savo tarnams?

Tokia abejonė ir išvada atsiranda pasiliekant tik žemiškoje perspektyvoje. Biblijoje žvelgiama plačiau,  keliamas pabaigos ir galutinio tikslo klausimas, ar žmogus laimės sielos išganymą Dangaus Karalystėje. Jėzaus paskojime apie aptekusį votimis ir badu mirštantį vergetą Lozorių ir lėbaujantį turtuolį parodoma, jog judviejų gyvenimas po mirties radikaliai pasikeičia: vienam amžinas džiaugsmas Abraomo prieglobstyje, kitam – amžina kančių vieta, nes jis atsiėmė savo džiaugsmus dar gyvendamas žemėje.

Dėl žmogiško nekantrumo ir tikėjimo stokos sunku laukti tolimos ateities, amžinybės.. Dievas veikia kaip jam patinka: kartais greitai, o dažniausiai – pamažu. Lietuvą jis vedė per ilgą okupaciją, o Nepriklausomybė atėjo švelniai ir greitai.

Dievo Apvaizdos tema turi du dėmenis: proto ir tikėjimo. Priešingai, nei daugelis pamanytų, ji pradėta svarstyti ne krikščionybėje, bet Antikos laikais. Graikų mąstytojai Apvaizdos klausimą svarstė kosmoso, logoso, intelekto požiūriu. Kaip tarp kūno narių daugybės  svarbiausia yra galva, panašiai būtų galima teigti, jog yra komoso, gamtos Galva, Intelektas, kuris visa valdo, todėl panašiai ir žmogus turi iškelti savo (kad ir ribotą) protą aukščiau jausmų ir aistrų, susiderinti su visa pagrindžiančiu Intelektu.

Žinoma, šis sokratiškasis suvokimas yra labai bendras ir nenurodo, ar, ir kaip Apvaizda įtakoja konkretaus žmogaus gyvenimą, užtat Platonas teigė, jog aukščiausioji dievybė Demiurgas rūpinasi kūriniai per žemesnes dievybes, kurios padeda dalykams pasiekti tobulą atitikimą jų idėjoms, kosminei logikai.

Platono sekėjas Plotinas manė, jog dievybės planuoja prieš darant, numato tikslus ir priemones, galimybes. Šia savybe apdovanojo ir žmones. Jo naudota graikiškoji pronoia sąvoka atitinka lietuviško žodžio pramatyti prasmę ir yra pasisavinta krikščioniškos Apvaizdos teologijos terminijoje daugelyje kalbų.

Vertinga yra Prokloso įžvalga, jog ne tik blogai besielgiantis, tačiau ir nesistengiantis mąstyti ir suprasti žmogus prieštarauja Dievui. Bet tiek aristoteliškoje, tiek platoniškoje perspektyvoje ir žmogus, ir Dievybė neturi pasirinkimo, privalo naudotis protu ir siekti dorybės, kad atitiktų tobulumo reikalavimą.

Bibilijoje labiau žavimasi ne gamtos tvarka, kurią mėgo pabrėžti graikai, bet atkreipiamas dėmesys į Dievo veikimą istorijoje. Judaistinėje tradicijoje Apvaizdos termino nėra, yra aprašoma gyva patirtis, jog Dievas myli išrinktąją tautą ir ja rūpinasi. Čia nėra pabrėžtos būtinybės atitikti amžinąją kosmoso tvarką, nes Dievas laužo savo paties sukurtos gamtos (ne moralės!) dėsnius, parodydamas, jog globoja žmogų. Šią idėją plėtojo ir Jėzus Kristus, tai sava yra ir jo išpažinėjams.

Dėl šios priežasties tikrovė nėra visada aiški ir perregima, visuomet įpareigojanti, kaip įsivaizdavo senovės graikų mąstytojai. Dievas nesiblaško, bet ir nėra įkalintas savo paties kūrinojoje – jis daro stebuklus, jo veikimas kartais yra paradoksalus ir nenuspėjamas. Tai suteikia padrąsinimą ir mums ieškoti nestandartinių sprendimų ir galimybių.

Jog Dievas tapo žmogumi, graikams buvo skandalinga. Jiems buvo sunku priimti, kad yra laužoma kosminė tvarka, prasilenkiama su protu ir logika. Jog Dievas asmeniškai atėjo į pasaulį, būtų nesuvokiama ir Platonui, kuris tarpinėm dievybėm priskiria pasaulio tvarkymo uždavinį, nes aukščiausiasis ir tobuliausiasis Demiurgas neturėtų „teptis rankų“ į netobulą ir blogą materialų pasaulį. Neatsitiktinai išliko šv.Pauliaus liudijimas, jog graikai krikščionišką mokymą laikė kvailyste. Čia pasirodo proto ir tikėjimo prigimties ir santykio problema: tikėjimas pripažįsta Dievo laisvę ir jo paradoksalią visagalybę net tada, kai protas to nesugeba suvokti.

Krikščionys nepriešina šių dviejų požiūrių, bet apvienija. Reikalingas ir proto, ir tikėjimo elementas, nes  Apvaizdos veikimo kodas yra protingas, žmogui įskaitomas, pasireiškia per esamos tikrovės struktūrą, tačiau turi ir paradoksalų, neprognozuojamą aspektą, pasireiškiantį tikėjimo srityje ypač stebuklais.

Apvaizda yra ne tiek „visatos variklis“, kiek didžioji pedagogė, visus be išimties kantriai mokanti, net jei kai kurie ir nenori mokytis. Ji visa daro iš meilės, veda per netobulumą į tobulumą, ir per sunkias, ir per malonias patirtis, iššūkius į mus pranokstantį galutinį tikslą. Toje kelionėje naudingas ir graikiškasis vadovavimasis sveiku, objektyviu protu, ir krikščioniškasis tikėjimas Jėzumi Kristumi, kurį krikščionys ir įvardija įsikūnijusia Apvaizda.

kun.O.P.Volskis, 2013 m.

Vasara yra vestuvių metas. Kadangi dauguma sužadėtinių priima ir santuokos sakramentą, normalu, kad viešumoje svarstomi ir bažnytiniai santuokos reikalai: kokie reikalavimai, kaip sekėsi bendrauti su kunigais, koks aukos dydis ir pan.

Bažnyčia stengiasi puoselėti ir ginti šeimos instituciją, padėti ketinantiems ją sukurti, nes šeima yra palankiausias gyvenimo būdas ir terpė kiekvienam žmogui, žmonijos ir žmogiškumo lopšys, viena iš esminių darnios civilinės ir krikščioniškos visuomenių sąlygų.

Šis rūpestis ypač pasireiškia per priešsantuokinį pasiruošimą, kuriam Kanonų tiesės kodeksas numato mažiausiai tris mėnesius iki santuokos. Pasiruošimas vyksta teisiniu, pažintiniu, praktiniu ir dvasiniu būdais. Nepaisant to, šiais laikais pusė sudaromų santuokų išyra. Mąstai yra tragiški, byloja apie pasiruošimo nepakankamumą ir sudarančių santuoką asmenų nebrandumą. Akivaizdu, kad atsakomybę turėtų prisiimti ir dvasininkai, kurie gal per daug lengvai laimina abejotinas santuokas.

Neretai sužadėtiniai nenori įdėti pastangų arba vadovaujasi savo įsivaizdavimais, gerokai prasilenkiančiais su katalikišku tikėjimu. Daugumas jų prieš santuoką ir po santuokos tikėjimą praktikuoja labai menkai: kasdien nesimeldžia, sekmadieniais nedalyvauja šv.Mišiose, penktadieniais nepasninkauja, nesilaiko  krikščioniškos doros, pavyzdžiui, gyvena eilę metų susidėję, ir pan.

Katalikybei būdinga, jog ji remiasi nuoseklia pasaulėžiūrine mintimi ir nuosekliu gyvenimu. Tai primena tolydžio statomą namą, kur mintys ir darbai, pasiekimai klostosi į darnų mūrą. Šių dienų dažno jauno žmogaus mintys, darbai ir apsisprendimai labiau primena sumestą plytų krūvą, kurioje yra įvairūs iš visur prisigaudyti manymai, įspūdžiai, patirtys ir nuotykiai, iš kurių nieko rimto nekyla, nėra darnios visumos, nuoseklumo ir pastovumo. Santuoka kai kam – tai dar viena nusviesta plyta į gyvenimo įvykių krūvą.

Dažnai skyrybų priežastimi nurodomas charakterių nesutapimas, tačiau kai kurių charakterius kur kas anksčiau patiria ir kunigai. Lieka girgždančio tarp dantų žvyro patirtis: kaip jie gyvens šeimoje, neturėdami nuolankumo, agresyviai bendraudami, manipuliuodami ir atsikalbinėdami? Ne vieną nemalonų atvejį galėtų papasakoti klebonai, kai tenka atremti porų pafantazavimus, užgaidas, ar net apgaulę, isterijas ir intrigas. Straipsniai apie vieno ar kito dvasininko tariamai nuskriaustą porą dažnai turi papildomų aplinkybių, kurios yra nutylimos. Dabartiniam žmogui būdingas psichologinis, bendravimo nuosmūkis pasireiškia liguistu subjektyvumu, kaprizingumu, sunkiu charakteriu, susireikšminimu ir kitomis neigiamybėmis.

Atrodo, jog neteisingai sudedami akcentai, kurie iš pat pradžių viską gadina: žmogus aukščiau Dievo, paviršutiniškumas nustelbia esmę, jausmai – mąstymą, individualizmas naikina bendruomeniškumą, ir t.t. Bažnyčia lieka tik kaip priedas prie šventės ir nuotraukų, kurios deginamos po skyrybų.

Kartais sužadėtiniai ima mokyti kunigus, kokios turi būti apeigos, kanonai ir kiti dalykai. Juk apeigos išreiškia tikėjimo tiesas ir gyvenimo išmintį, todėl jų keitimas veda prie absurdų. Pavyzdžiui, nuotakos atvedimas prie altoriaus ir perdavimas jaunikiui. Mūsų apeigose ir tradicijoje tokio dalyko nėra, juolab kad tai neatitinka ir santuokos esmės. Feodalinių laikų reliktas, kai moteris buvo beteisė ir vyro nuosavybė, tėvo perduodama kitam vyrui už mokęsti galvijais ar pinigais, veržiasi į bažnyčias. Baltai išsipuošusi nuotaka primena avelę, kurią kerdžius veda atiduoti kitam kerdžiui. Krikščionišku požiūriu, vyras ir moteris yra lygiaverčiai, nors ir nevienodi, prie altoriaus žengia koja kojon laisvai ir sąmoningai kaip partneriai.

Aktualus yra aukos klausimas. Mitas, kad santuokos yra naudingos parapijai ar dvasininkams, nebent kelioms  miestų bažnyčioms, nes dažniausiai vestuvių pasiruošimo ir apeigų sąnaudas apmoka parapija arba patys kunigai. Neatsitiktinai kai kurie kaimo parapijų klebonai reikalauja pirma susituokti civiliškai, kad sumažintų sau rūpesčių ir nuostolių darant  labdarybę, nors dažnos vestuvės su limuzinais, išnuomotomis sodybomis ir prabangiomis suknelėmis liudija prabangą. Taip vadinamos aukos nepavadinsi net teisingu atlygiu, kad valytoja nugramdytų išlietą vašką, sušluotų pribarstytus žiedlapius, vargonininkas jaustųsi oriai įvertintas už kilnų meną ir t.t. Derėtų imti pavyzdį iš Lenkijos ar Italijos, kur auka yra nemažesnė nei tūkstantis zlotų ar eurų. Ji dvigubėja, jei santuoka vyksta ne savoje parapijoje.

Tikra bėda, kad pas mus santuoka nestato bendruomenės, bet jos patirtį naikina. Vaikydamiesi išorės daugelis bėga į taip vadinamas „populiarias bažnyčias“, kuriose konvejeriniu būdu, paskubomis ir svetimoje aplinkoje atliekamos apeigos. Kokie gali būti sentimentai savo parapijai, ryšiai su savo kilmės ar gyvenimos vietos bendruomene, jei esminiai gyvenimo įvykiai įvyksta svetur?

Jėzus sakęs, jog kiaulėms nereikėtų duoti perlų. Galima būtų perfrazuoti, jog kiaulėms reikia duoti bulvių, tai ką jos supranta. Kas yra santuoka šių dienų jaunimui: perlai ar bulvės? Mano giliu įsitikinimu, tai panašėja į šventvagystę, tikrą tuštybių mūgę su tragiška pabaiga. Pusė susituokusiųjų skiriasi, vadinasi nerimtai, neatsakingai žiūrima į santuoką. Nenuostabu, nes ydingas požiūris reiškėsi dar prieš santuoką: nebuvo nei solidaus tikėjimo, nei charakterio ir bendravimo glūdinimo, nei pamaldaus pasiruošimo ir dalyvavimo santuokos apeigose, nebuvo  įsijungimo į bendruomenės kūrimą bei rūpesčius. Viso to akivaizdoje kriterijai ir reikalavimai turi būti kur kas didesni, nes degraduojant santuokai, degraduoja ir visuomenė.

kun. O.P.Volskis, 2013 m.