Sakyta 2026 m. sausio 25 d., III eilinis sekmadienis (A metai; Iz 8, 23 – 9, 3; 1 Kor 1, 10–13. 17; Mt 4, 12–23), vidurdienio Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Iš šios dienos Šventojo Rašto skaitinių suprantame – gal nelabai teisinga išvadas daryti pradžioje, jas reikėtų daryti pabaigoje, bet tiesiog nuo tos išvados reikia ir pradėti, – kad tikėjimas yra šviesos, tiesos, gėrio koncentracija. Tikintieji, kurie prisiartina prie Viešpaties, tampa šviesos apšviesti. Ir atvirkščiai, netikėjimas yra tamsos, blogio, nevilties koncentracija: kas pasilieka netikėjime, tas taip ir tūno tamsoje. Ir pirmajame skaitinyje, ir Evangelijoje girdime minimus vietovardžius: Zabulono žemė, Naftalio žemė, pajūrio kelias, pagonių Galilėja. Tiek pranašo Izaijo, tiek Jėzaus laikais tai buvo probleminė sritis – sakytum, skaudi Izraelio vieta, skaudus regionas, kitaip sakant, moralinė, dvasinė, kultūrinė skylė, kažkokia kloaka, degradavusių žmonių, kultūrų pereinamas kiemas, istorijos bėgiai. Jeigu Izraelis būdavo puolamas, tai būtent iš tos pusės, iš to regiono – tai sirai, tai graikai, tai dar kažkas. Tokia sutrikusi, susimaišiusi sritis, ir neaišku, kas tai per žmonės – tokia beviltiška vieta.
Gyvename Nepriklausomos Lietuvos laikais. Žinote, vienąsyk mane prajuokino: įsijungiu Rusijos kanalą – rodo Lietuvos „glubinką“: tokias apleistas vietoves su griuvėsiais, fermas, namus išdaužytais langais – rodo, girdi, Europos Sąjungos grožį. Tikrai, Lietuvoje turime daugybę tokių „glubinkų“, beviltiškų vietelių. O tas Europos Sąjungos finansuojamas kanalas – „Nastojaščeje vremia“, ar kaip jis vadinasi, dabar užmiršau, – atvirkščiai, rodo Rusijos „glubinką“: Sibirą, kažkur apleistas vietoves. Taip ir giriamės, kas daugiau tų „glubinkų“ turime – apleistų, beviltiškų vietovių, kur nieko gero, vien depresija, nusiminimas. Skaitau šią Evangeliją, ir kažkaip galvojasi apie Pernaravą, apie Šaravus – tokios netekusios vilties, mirštančios vietovės: depresiški pensininkai, pilna girtuoklių, vilties netekusių žmonių. Mirštantis Lietuvos regionas, Vilniaus užmirštas ir paliktas. Laukėme, nesulaukėme tos regionų ministerijos – davė ir pametė pažadą: būkite patenkinti pažadais. Tokia iš tikrųjų situacija, ir galvoji: kas gero gali kilti iš tokios skylės?
Girdime Evangelijoje: Viešpats Jėzus pakvietė, pašaukė apaštalus. Jis pats kilęs iš Nazareto, o Nazaretas – Galilėjos srityje, ir tie apaštalai – galilėjiečiai. Ką apie juos tais laikais sakydavo? Kas gero gali būti iš Nazareto? Tai irgi savotiškai užmiršta, beviltiška Izraelio vieta, kur nieko gero nebuvo ir nesitikėta, kad ten kažkas gero gali būti. Ir štai ateina Viešpats Jėzus… Šiais laikais esame įpratę, kad per darbo pokalbį darbdavys nagrinėja, ką sugebi, ar esi pats geriausias, ar turi gerų savybių. O Viešpats Jėzus išsirinko tokius apaštalus – nei šiokius, nei tokius. Iš vadybinio požiūrio, sakytum, labai neišmintingai elgėsi, savo misijai pasirinko tokius menkus kandidatus. Bet neapsigaukime: Dievo planuose ir Dievo galybėje yra tai, kad jis sugeba mus nustebinti paradoksais. Iš kur nesitikime, kad gali būti kas gero, žiūrėk – Viešpats išveda visai neblogus lyderius.
Kaip čia neprisiminus to nuostabaus dabartinio Jungtinių Amerikos Valstijų viceprezidento – kaip jis ten, Džeidis Vensas. Jis parašė savo autobiografinę knygą. Dar palyginti nesenas vyrukas, bet jau turėjo labai sudėtingą gyvenimą. Jo vaikystė praėjo degradavusios motinos šeimoje: motina niekada neišsiblaivydavo, kas mėnesį vis kitas vyras – liberalizmas gryna forma, Europos vertybės, įgyvendintos, kaip sakant, betarpiškai. Vaikas gyveno moraliniame, kultūriniame, dvasiniame chaose, nihilizme, šalia degradavusios motinos. Ačiū Dievui, kad buvo seneliai, pas kuriuos tas vaikas galėjo ateiti, rasti ramybę, pastovumą, dvasinę pusiausvyrą, kur galėjo tiesiog atsigauti po tų absurdiškų patirčių pas savo degraduojančią motiną. Ir kai jis tapo viceprezidentu, pasakė: „Ačiū, jūsų liberalizmą aš jau esu patyręs.“ Pagal Biblijos posakį: tėvai valgė rūgščias vynuoges, o vaikams dantys atšipo; sulietuvinkime – tėvai valgė rūgščius obuolius, vaikams dantys atšipo. Vaikai paskui kenčia nuo savo liberalių, su „naujomis vertybėmis“ – tiksliau sakant, be jokių vertybių, be jokių moralinių principų – degradavusių tėvų gyvenimo padarinių. Sakytum, kaip iš degradavusios šeimos, kur motina niekada neišsiblaivydavo, galėjo išeiti žmogus, kuris dabar yra Amerikos viceprezidentas? Baigęs studijas, jis priėmė katalikų tikėjimą ir dar pareiškė: „Jei kur nors liberalai, bedieviai persekioja jus, katalikus, krikščionis, duokite žinią – ginsime visus krikščionis.“ Tai mes, kunigai, jau norime jam rašyti laišką dėl Lietuvoje vykdomo parapijų persekiojimo: kai mums uždėjo gamyklinius mokesčius už elektrą, negalime pasišildyti, turime šalti kaip tie žvirbliai. Kaip ten bebūtų, čia tik tokia mintis atėjo – gal to ir nepadarysime.
Bet esmė tokia: visur, kur įsivyrauja bedievių valdžia, nieko gero negali tikėtis. Ar mums nekrenta į akis, nerėžia dėmesio konkretūs pavyzdžiai? Šiaurės Korėja, bedievių valdoma. Pašalino tą Madurą – Venesuela džiūgauja: turtinga šalis, valdoma bedievių komunistų, visiškai nusirito – skurdas, smurtas, bruti cholera, kaip sako lenkai, nieko gero. Ir visur – ta pati Kuba: valdo komunistai, viskas griūva, vargas, skurdas, neviltis. Mes gyvenome komunizmo laikais ir irgi matėme, kur veda bedievių valdymas. Todėl bėda ten, kur įsivyrauja Naftalio ir Zabulono tikrovė, kur šalys aptemsta šia dvasine tamsa. Todėl mums reikia Jėzaus šviesos, tikėjimo šviesos, ir reikia tų, kurie tą šviesą priėmė. Tikėjimas yra šviesos koncentracija, ir tikintysis, turintis tikėjimą, pats yra šviesos vaikas ir neša šviesą – kaip štai Amerikos viceprezidentas Vensas. Kam patinka, kam nepatinka – be abejo, visiems liberaliems vedėjams jis nepatinka, nes yra drąsus Kristaus liudytojas, ir ne teorinis: jis savo kailiu iškentėjo visą tą beprotybę, kurią neša tos „naujosios Europos vertybės“, kitaip sakant, bedievystė, sumaišyta su liberalizmu ir komunizmu, – bedievystės absurdus. Nenusiminkime: galbūt ir mūsų šalį apvaldo Naftalio ir Zabulono dvasia, bet žinome, kad Viešpats galingesnis už žmogų. Tikimės, kad ir iš kartais sužeistų šeimų, iš mūsų sužeistos parapijos ar visuomenės Viešpats Dievas pažadins tikinčias širdis, kurios mums liudys ir neš Kristaus šviesą.
Parašykite komentarą