Sakyta 2026 m. vasario 22 d., I Gavėnios sekmadienis (A metai; Pr 2, 7–9; 3, 1–7; Rom 5, 12–19; Mt 4, 1–11), rytinės Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Kas gi naujo mūsų šalyje, mūsų respublikoje? Prasidėjus ramadanui, mūsų Užsienio reikalų ministerija pasveikino viso pasaulio musulmonus su ramadano pradžia. Taip sutapo, kad šiemet mūsų Gavėnia, atgailos laikas, ir ramadanas prasidėjo tą pačią dieną. Pasveikino svetimuosius, nepasveikino savųjų – užmiršo mūsų Lietuvos Respublikos ministerija, kad mūsų katalikiška Lietuva pradeda Gavėnios laiką, šventąją Gavėnią, šventąjį pasninką. Matome, kad ne pirmą kartą kažkodėl bandome įtikti kitiems, o save pamiršti, nevertinti: kitus sveikinti, o į savus žiūrėti taip, tarsi niekas čia nesidarytų. Taigi nieko naujo.
Bet kuo gi ypatinga Gavėnia? Ji prasidėjo praėjusį trečiadienį, Pelenų dieną. Prieš ją buvo Užgavėnių karnavalas – nežinau, ar čia yra tokių papročių persirengti visokiais žydukais, čigonais, velniais, Kanapiniais ir vaikščioti po miestelį, bet anksčiau toks paprotys buvo. Ir ką matome: yra karnavalas, Užgavėnės, ir prasideda Gavėnios atgaila, pasninkas. Tai iškalbingas dalykas, nes karnavalas, Užgavėnės mums parodo šio pasaulio paveikslą: žmonės mėgsta linksmintis, išsidirbinėti, užsidėti kaukes, apsivilkti svetimus drabužius, pasislėpti, nebūti savimi. O Gavėnia mums sako: reikia nusiimti kaukes, nusimesti skarmalus, prisiminti savo krikšto drabužį, suprasti, kas aš esu. Galų gale negalima iš gyvenimo daryti karnavalo. Jeigu karnavalas užsitęsia ilgai ir visą laiką tik karnavalas, koks tada tas gyvenimas? Matome, kad kai kurie mūsų žmonės ištisai gyvena karnavalo dvasia – kas buteliuką, kas kažką kita turi, ir gyvenimas kaip karnavalas.
Ypač ta karnavalo, pramogų dvasia įsiskverbia į mūsų jaunimą. Nesakau apie visus – yra rimto, darbštaus, atsakingo jaunimo. Bet labai krenta į akis: jeigu ne karnavalas, mes nedalyvaujame. Vasario šešioliktąją Josvainiuose susirinko – eilinį kartą senjorų festivalis. Mūsų senjorai yra sąmoningi patriotai, jie atėjo į tą šventę; po daugelio metų pagaliau Vasario 16-osios minėjimą padarė tikrąją dieną – kažkas neįtikėtino. O jaunų žmonių – vos vienas kitas veidas. Kai paklausiu, sako: „Tai čia mums nėra linksma.“ Vaikeli, negali viskas būti vien linksma – yra dalykų, kurie nėra linksmi, yra rimti. Gyvenimas negali visą laiką būti karnavalas. Žmogaus subrendimą rodo ir tai, kad jis sugeba į kai kuriuos dalykus žiūrėti atsakingai ir rimtai – nebūtinai visur reikia, kaip sakant, cirko. Jeigu einame cirko dvasia, ir mūsų gyvenimas pasidaro kažkokiu cirku – nieko rimto iš to nekyla.
Galų gale Užgavėnės ir Gavėnia mums nurodo: jeigu žmogus nusiteikęs vien karnavalui, vien keistoms būtybėms, pats būti keista būtybe su kauke, su skudurais, prisiėmęs kažkokią, dažniausiai keistą, rolę, tai ilgainiui, nori ar nenori, per didelis cirkas vis tiek visus priveda prie atgailos. Cirkiniesi per gyvenimą ir paskui turi už tai atgailauti – kur nuo to pasidėsi? Negalima visą laiką cirkintis, nerimtai žiūrėti, elgtis – galų gale turėsi atkentėti už savo neatsakingą, nerimtą požiūrį. Matome mūsų moksleivius: mokykloje trina suolą, nervina mokytoją, nenori mokytis, jam viskas cirkas, lėktuvėlius lanksto – gerai dar, jeigu lėktuvėlius, būna ir kitokių dalykų. Cirkinosi per visą mokyklos laikotarpį, nieko nesistengė, o paskui, žiūrėk, sueina aštuoniolika metų, reikia prisiimti atsakomybę už save – ir kas tada? Tada atgaila: turi kentėti už savo nerimtą požiūrį į kai kuriuos reikalus.
Kodėl apie tai kalbame? Vienas iš Bažnyčios įsakymų sako: šventes švęsk, pasninkus pasninkauk. Yra laikas, kai reikia švęsti – per šventes reikia švęsti, o kai yra pasninkas, reikia pasninkauti. O kartais viskas susimaišo, apsiverčia: kur reikia džiaugtis, ten liūdime, o kur reikia būti rimtiems, ten juokiamės. Tada ir gaunasi nesibaigiančios Užgavėnės su keistais personažais.
Šiandien girdėjome pasakojimą apie gundymą. Iš tikrųjų šėtonas bando – ir mes patys, ir kiti žmonės – visą laiką mus suklaidinti: turime polinkį suklysti, mąstydami ir darydami išvadas. Kaip svarbu žmogui sustoti, susimąstyti, pasižiūrėti į Dievo žodį, į Bibliją, į išmintingų žmonių gyvenimo pavyzdį, galbūt paskaityti protingų, išmintingų autorių knygelių, pažiūrėti, kaip žmonės gyveno, ką gero mums pasakė. Yra tikrai nuostabių patirčių, iš kurių galima mokytis – nebijok mokytis ir daryti teisingas išvadas. Suklysti, būti suklaidintam, gėrį laikyti blogiu, o blogį gėriu, arba prasilenkti su tikrove – tokią bėdą nuolat turime. Todėl žmogus visada turi būti atsargus savo širdyje, savo mąstyme, pasverti, ar tikrai yra taip, kaip kiti sako, kaip man siūlo. Dirba ištisa armija reklamos specialistų, pasitelkusių psichologijos žinias, retoriką, manipuliavimo meną. Pastebėkite: daugelyje sričių, ypač kai kalbama apie prekybą, pasiūlymai nuolat eina su kažkokia manipuliacija ir neteisybe, ir tu, žmogau, turi mokėti bent reklamų gundymams atsispirti, kad nepadarytum ko nors neprotingo, dėl ko paskui reikia gailėtis. O ką ten kalbėti apie mergaitę: reikia išmokti atsispirti savo vaikino gundymams, kažkokiems nerealiems, saldiems čiulbėjimams, kurie gali baigtis nežinia kuo. Ir jaunam vaikinui reikia mokėti atsispirti pagundai, kai jam apsireiškia kažkoks Užgavėnių personažas karalaitės pavidalu, o už to pavidalo galbūt slepiasi visa žiežula. Visur turime turėti tą atsargumą, mokėti įžvelgti pagundą ir jai atsispirti. Nesakau, kad reikia visą laiką būti tokiam įtariam ir baimingam, bet ir Viešpats Dievas mus kviečia į tą kelią – mokėti atsispirti pagundai. Todėl Gavėnios tikslas – nusimesti kaukes, nusimesti tuos teatrališkus skarmalus, kuriuos galbūt nešiojame, būti savimi ir suprasti, kur yra pagundos klasta, idant išliktume su juo. Amen.
Parašykite komentarą