Sakyta 2023 m. rugsėjo 9 d., šeštadienio vakaro (18 val.) Mišios, XXIII eilinis sekmadienis (A metai; Ez 33, 7–9; Rom 13, 8–10; Mt 18, 15–20). Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Girdėjome pirmojo skaitinio ištrauką iš pranašo Ezechielio knygos, kur Viešpats pranašui uždeda moralinę pareigą ir atsakomybę, jeigu jis tylėtų. Pranašas siunčiamas sakyti tai, kas patinka Dievui, o ne žmonėms. Be abejo, kiekvienam žmogui nedrąsu, sudėtinga kitam aiškinti, juo labiau visuomenei, kaip kas turi gyventi, ką turi daryti ir ko nedaryti. Bet pranašas turi nugalėti savyje tą baimę ir kalbėti žmonėms tai, kas patinka Viešpačiui, o ne tai, kas patinka jiems. Be abejo, žmonės paprastai, ir mes asmeniškai, nemėgstame to, kas mus glosto prieš plauką, – kam tai smagu ir malonu? Visi norime būti pagirti, įvertinti, todėl neretai renkamės tokius draugus, kurie mus labiausiai giria. Vieną kartą buvau labai nustebęs, išgirdęs vieno komunikacijos specialisto įžvalgą. Jis sakė: jei nori žmonėms patikti, kalbėk nesąmones, nes jeigu kalbėsi rimtai, tikrai, teisingai, būsi nuobodus, iškart būsi nurašytas; žmonėms patinka nesąmonės, patinka būti kvailinamiems. Todėl kitą sykį nesusimąstome, kokio masto žmonių kvailinimas vyksta per įvairiausius kanalus, nes žmonės nemėgsta rimtų, teisingų įžvalgų, ypač jeigu tai glostymas prieš plauką. Bet štai kažkam tenka pareiga būti objektyviam – ir ne tik objektyviam, bet kalbėti tai, kas patinka Viešpačiui ir kas nepatinka žmonėms. Tai iššūkis ir tėvams – pasakyti vaikams tai, ko jie nemėgsta. Be abejo, tai ir nedėkingas kunigo pašaukimas – kartais kalbėti taip, kaip niekas nemėgsta, kad būtų kalbama.
Ir štai girdime, kaip apaštalas Paulius iš tikrųjų pasako, kodėl mes turime tai daryti: iš meilės artimui. Meilė nedaro artimui nieko pikta. Tiesos nutylėjimas ir žmogaus palaikymas klaidoje ir pražūties kelyje nėra meilė: tai pataikavimas, bet ne meilė. Todėl jeigu krikščionis mato, kad jo draugas eina pražūties keliu, ir jį tik adoruoja ar jam pataikauja, tai nėra meilė. O meilė vaikams, pavyzdžiui, tėvų meilė vaikams, vis dėlto kviečia pasakyti ir tai, kas vaikams nepatinka: jeigu tu taip darai, bus va šitaip. Jeigu tu tingi – tinginystė yra vargo motina. Jeigu vaikas tingi, o tėvai nieko nesako, kad tik jo neįžeistų, – nesakyti tiesos nėra meilė.
Viešpats Jėzus mums kalba ir apie pareigą vienas kitą palaikyti: kartu melstis, vienas už kitą melstis, vienas kitam padėti praktiniuose dalykuose. Bet Viešpats taip pat kviečia mus vienas kitą remti moraliai, kad neiškryptume iš gėrio ir tiesos kelio. Ir štai Viešpats Jėzus įsteigė egzorcizmo praktiką: įspėjai žmogų dėl didelės klaidos, nuodėmės – nepaklausė; tada kviesk liudininkus – nepaklausė; tada kviesk Bažnyčią, kad būtų liudininkė, ir jeigu neklauso, Bažnyčia jį atskiria. Atsakytum: Bažnyčios užduotis yra sutaikyti žmogų su Dievu ir Bažnyčia. Bet yra situacijų, kai jau neįmanoma sutaikyti, nes yra tokių esminių klaidų, kurios prieštarauja Dievo įstatymo esmei. Taigi be galo svarbu iš tikrųjų susimąstyti, kaip mes atliekame tiesos tarnystę. Gali būti primityvus užsipuolimas, priekaištavimas, šaukimas, ir vietoj to, kad kažką pasiektume, padarome dar blogiau. Todėl reikia tai daryti labai išmintingai: kartais dėl smulkmenų nesikabinti, tik esminiuose, svarbiuose dalykuose išdrįsti, bet irgi reikia pasimelsti ir pagalvoti, kaip tai padaryti.
Atsimenu tokį pavyzdį apie du Mišių patarnautojus. Garsus diktatorius Tito, kad ir kaip būtų keista, vaikystėje buvo Mišių patarnautojas. Ir arkivyskupas Fultonas Sheenas, garsus Amerikos arkivyskupas, kurio šventumo byla pradėta, irgi buvo Mišių patarnautojas. Abiem per Mišias iškrito iš rankų nešamas vynas: vienas išmetė vyną, sudaužė, ir kitas nešė vyną ir sudaužė. Vienas jų patarnavo vyskupo Mišiose, ir tas vyskupas jam pasakė: eik šalin, kvaily, daugiau čia per Mišias nesirodyk, kad tavęs daugiau nematyčiau. Ir tas įsižeidė – ir prašau, jo degradavimas prasidėjo nuo tų žodžių. O būsimam arkivyskupui Fultonui Sheenui, kai iškrito vynas tose Mišiose, kurias aukojo arkivyskupas, arkivyskupas pažiūrėjo su meile ir pasakė: vaikeli, nepergyvenk, tu ateityje būsi kunigas. Ir štai, prašau, jame tai pagimdė pašaukimo malonę.
Kartais galvojame, kad, patys būdami nusidėjėliai, neturime teisės kitiems nieko sakyti. Be abejo, bet, pasak šventojo Augustino, jeigu kas įkristų į duobę ir šauktų kitiems: saugokitės, nes aš esu įkritęs ir jūs galite įkristi, – jis darytų gerą darbą. Tas, kuris yra nuodėmės duobėje ir šaukia kitiems: saugokitės, čia pavojus, – net jeigu pats yra nuodėmėje, bet kitiems šaukia apie nuodėmę, kad saugotųsi, daro gerą darbą, nesvarbu, kad jis nusidėjėlis. Taigi yra daug įvairių būdų tiesai pasakyti. Įsivaizduokime kartais ir save ateinančius pas gydytoją. Gydytojas mato pas tave daugybę ligų ir tau sako: tu esi sveikas. Aišku, mums labai patinka geros žinios gydytojo kabinete – kad kraujo rodikliai geri, kad visi tie punktai normos ribose ir visa kita. Bet jeigu gydytojas tau meluotų, ar tai tau padėtų gyventi ir pasirūpinti savo sveikata? Jis pasako, kaip yra; būna, kad ligoninėje ar poliklinikoje iš jo lūpų pasigirsta baisi žinia, bet tai padeda tau imtis ko nors, kad pataisytum situaciją. Todėl labiau bijočiau, pavyzdžiui, tokio nuodėmklausio, kuris tave švelniai glosto, kai tu esi pasmerkimo būsenoje, ir dar tave pagiria. Vienas dvasininkas turėjo tokį priežodį – tebūnie neišpiktos: „Nuostabu, nuostabu, puiku, gerai.“ Einu pro šalį ir girdžiu, kaip jis sako: „Oi, nuostabu, gerai.“ Kaip išpažintyje gali būti nuostabu ir gerai? Na, toks dvasininko priežodis – galima suprasti. Bet vis dėlto ateiname tam, kad pasigydytume, ateiname parodyti savo žaizdų, ir kartais tiesa mums nepatinka, tiesa mus žeidžia, bet tiesa mus gydo ir išlaisvina. Amen.
Parašykite komentarą