Sakyta 2023 m. rugsėjo 10 d., XXIII eilinis sekmadienis (A metai), 10 val. Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
„Kur du ar trys susirenka mano vardu, ten aš esu tarp jų.“ Bet šiandien taip pat išgirdome, kad vienas kitam reikia padėti ir, kai klystame, vienas kitą pamokyti, galbūt įspėti, perspėti, kaip čia sakoma. Be abejo, kuris žmogus mėgsta kritiką? Kas mėgsta, kai, vaizdžiai sakant, glosto prieš plauką? Kodėl turime draugų? Todėl, kad nekritikuojame, tik giriame. O pradėk ką nors pasakyti – žiūrėk, nebeturėsi tiek daug draugų. Iš tikrųjų mums nelabai patinka, kai esame pamokomi, įspėjami; štai kitą sykį net įsižeidžiame. O tuo tarpu Bažnyčios gailestingumo darbuose yra pasakyta: nežinantį pamokyk, abejojančiam patark, piktą darantį sudrausk. Žmonės kartais klysta, todėl reikia paaiškinti: galbūt elgiesi neteisingai. Štai žiūrėkite: jeigu darbovietėje ką nors negerai darai, iškart gausi viršininko pastabą, įspėjimą, galbūt papeikimą. Jeigu nusižengei kelių eismo taisyklėms, policininkas tave sustabdo, pamoko ir galbūt skaudžiai nubaudžia. Tarkime, tavo automobilis sugedęs, varai į techninę apžiūrą – nepraleis su netvarkingu, pasakys, kokios yra bėdos. Taigi gyvenime praktiškai daug kur esame pamokomi, įspėjami, netgi pabarami, o štai kasdienybėje, oi, kaip nemėgstame išgirsti, kai kas nors mus pamoko – ar vyras žmoną, ar žmona vyrą, ar tėvai vaikus. Ypač keistas dalykas: tėvai bijo vaikams pasakyti, kad jie klysta. Yra atvejų, kai vaikai tikrai labai klysta, o tėvai sako: nesikišiu į jų gyvenimą. Vaikas eina laukan, eina galop, o tėvai: nesikišiu į jų gyvenimą. Tuo tarpu jie turi iš Dievo duotą teisę ir pareigą, kol gyvi, – patinka vaikams ar nepatinka – jiems kalbėti. Aišku, be abejo, reikia kalbėti išmintingai. Negalima kabinėtis prie žmogaus dėl menkniekio, o žmonės dažnai kabinėjasi vienas prie kito dėl menkniekių. Menkniekiuose reikia turėti tolerancijos, kantrybės; dėl menkniekių neapsimoka veltis į ginčus. Bet jeigu tai esminiai dalykai, kaip gali tylėti?
Yra toks netgi juokelis. Išgėręs pilietis susimanė eiti į poledinę žvejybą. Pasiėmė įrankius, atėjo ant ledo, jau nori gręžti eketę ir girdi balsą: „Čia negręžk, čia nežvejok, čia žuvies nepagausi.“ Visai apkvaitęs, nelabai supranta, iš kur tas balsas, galvoja: kas čia kalba? Ir toliau bando gręžti ledą. Vėl pasigirsta balsas: „Čia negręžk ledo, čia žuvies nėra, čia jos nepagausi.“ Galvoja: kas čia man vėl, kas čia dabar kalba? – dairosi aplinkui ir toliau nori gręžti. Ir sako jam: „Pilieti, čia gi ne ežeras, ne upė – čia čiuožimo stadionas, negręžk čia ledo, čia žuvies nėra.“ Toks juokingas dalykas: atėjęs į sporto salę ant čiuožimo ledo, žmogus susimanė žvejoti. Kartais būna tokių dalykų: žmogui atrodo, kad jis labai teisus, o pasirodo, kad jis daro absurdą. Ir kaip jam nepasakyti? Reikia jam pasakyti.
Tuo ir pasižymi krikščionių bendruomenė: ne tik vieni kitiems padedame, ne tik drauge meldžiamės vieni už kitus, bet ir pataisome vienas kitą, jeigu yra labai svarbi priežastis, labai svarbus atvejas. Ypač tėvai. Kokie dabar bailūs, nedrąsūs tėvai: nenori vaikams nieko sakyti. O kartais reikia mandagiai, švelniai pasakyti. Va, kaip švelniai pasakyti. Kartais galvojame: kadangi ir aš nusidėjėlis, nekreipsiu dėmesio į kitus nusidėjėlius, nieko nesakysiu – aš irgi nusidėjėlis. Bet jeigu kuris žmogus įkrito į duobę ir šaukia kitiems praeiviams: saugokitės, čia duobė, aš į ją įkritau, ir jūs galite įkristi, neikite čionai, – ar jis gerai daro, ar blogai? Jeigu ir sėdi įkritęs į duobę, ir šaukia kitiems, kad neįkristų, jis daro gerą darbą. Neseniai klausiausi radijo laidos: buvęs narkomanas, dabar besilaikantis blaivybės, pasakojo per radiją, jog jokiu būdu negalima legalizuoti jokių narkotikų, net ir silpniausių. Aš buvau nuslydęs, pradėjau nuo lengvų narkotikų; jokiu būdu negalima, kad valdžia leistų lengvus narkotikus. O ką dabar nori padaryti viena partija – iš tikrųjų jaunimo partija? Jaunimas prieš Lietuvą, jaunimas prieš Bažnyčią, jaunimas prieš tikėjimą – tokie tos partijos šūkiai, kurių jie nesako, bet jie matosi. Ir kai tik tas buvęs narkomanas pradėjo sakyti: neįteisinkite narkotikų, tai bus pražūtis jaunam žmogui, – vedėja tuoj: „Mygt, mygt, laida jau baigėsi, ačiū už dėmesį, ačiū už dalyvavimą, viso gero“ – neleido žmogui kalbėti. Taigi, kaip matote, jei kas ir buvo papuolęs į nuodėmę, bet šaukia iš nuodėmės duobės, saugo kitus, nesvarbu, kad jis nusidėjėlis: jis, patyręs visą skausmą, visą absurdą, šaukia kitiems – jūs to nedarykite. Todėl, net jeigu esame netobuli, galbūt mums kažkas nesiseka, ypač tėvams: jeigu ir nesate tobuli, nebijokite kalbėti vaikams; net jeigu ir klydote gyvenime, pasakykite jiems, pasidalykite: vaikeli, nekartok nei mūsų, nei mūsų protėvių klaidų.
Be abejo, kaip pasakyti? Kartais žmonės kalba labai neišmintingai, negražiai užsipuola žodžiais. Atsimenu tokį pasakojimą apie du žmones. Žinomas diktatorius Tito vaikystėje buvo Mišių patarnautojas. Ir kartą per Mišias jis nešė kunigui paduoti vyną, o tas vynas jam iškrito iš rankų ir sudužo. Kunigas supyko ir pasakė: dink man iš akių, nenoriu daugiau tavęs matyti, neik čia daugiau patarnauti, toks žioplas esi. Na, tas užsigavo ir tikrai daugiau nebeatėjo, ir, matote, išsivystė į tokį baisų bedievį ir negerą žmogų. Galbūt ne vien dėl tos priežasties – galbūt buvo ir daugiau priežasčių. Vis tiek žmogus turi suprasti, kas yra teisinga ir kas neteisinga: net jeigu tave kas nors įskaudina, tai nereiškia, kad jau turi leidimą daryti bloga. O buvo kitas Mišių patarnautojas, kuris irgi tarnavo Mišiose, ir jam iškrito vynas ir sudužo. Ir tas kunigas su meile pažvelgė ir pasakė: nepergyvenk, vaikeli, tu būsi kunigas, tu irgi aukosi šventąsias Mišias. Ir štai tas patarnautojas tapo kunigu – Amerikoje žinomas, netrukus, kaip jau greit paskelbs, palaimintasis arkivyskupas Sheenas. Tapo kunigu ir paskui net vyskupu. Taigi geras žodis, menko dalyko nesureikšminimas, parodytas gerumas, gražus pataisymas žmogų sustiprino. O štai šiurkštus pataisymas gali žmogų įžeisti ir duoti priešingą efektą. Todėl reikia labai didelės išminties, kaip žmogų pataisyti. Bet vis dėlto yra situacijų, kai niekur nesidėsi: reikia žmogui konkrečiai ir aiškiai pasakyti.
Pavyzdžiui, anoniminiai alkoholikai, su kuriais kažkada teko bendrauti, šiek tiek juos globoti. Jų knygelėje, kur surašyti dešimt žingsnių, yra gražių patarimų. Pavyzdžiui, šeimoje yra jaunuolis alkoholikas, arba narkomanas, arba tinginys. Jeigu tik mama sako: tu, vaikeli, taip nedaryk, – nieko jam nebus. Reikia jį užspeisti į kampą, kad negalėtų išeiti: turi ateiti tėtis, mama, brolis, sesuo, pusbrolis, geriausias draugas, užspeisti jį kambaryje, neleisti išeiti ir pasakyti: štai tavo bėda; jeigu taip darysi toliau – susiprotėk – pražūsi. Taigi bendruomenės susirinkimas, ypač tų, kurie tam žmogui yra autoritetai, yra naudingas, kad žmogus susimąstytų, nes jis galvoja: ai, čia mama šneka, maža ką ji šneka. Tada reikia platesniu būreliu susirinkti ir pasakyti tam klystančiam savo vaikui, giminaičiui. O šiandien, neduok Dieve, kunigas pasakys aštresnį žodį – kokie visi jautrūs! Kaip visi įsižeidžia, paskui nebelanko bažnyčios. Kad policininkas nubaudė – nieko, o kad kunigas kažką pasakė – oi, jau, jau tada didžiausias priešas: meta tikėjimą, meta viską, eina žmonėms kalbėti, kaip blogai atsitiko – kažką pasakė ne taip, kaip man patinka.
O štai girdėjome pirmajame skaitinyje pranašo pašaukimą. Viešpats Dievas sako: tu turi atsakomybę už tuos žmones, jeigu jų neįspėjai. Ant tavęs krinta kaltė: tu turėjai pareigą, o jų neįspėjai; per tavo tylėjimą jie žuvo, jų kraujas krinta ant tavęs. Koks įspėjimas tėvams, mokytojams, kunigams: mūsų tylėjimas yra pritarimas vykstančiam blogiui, ir negalima tylėti. Nes jeigu tylime, esame svetimų nuodėmių bendrininkai: tampame bendrininkais, nešame atsakomybę už tai, kad tylėjome. Niekas iš jūsų nelaiko šuns, kuris gražiai vizgina uodegą, bet neloja. Na, kam reikalingas kiemsargis, kuris neloja – nesaugo namų, nesaugo sodybos? Steigia partijas prieš Lietuvą, prieš tikėjimą, prieš dorovę, prieš visa kita, nori įteisinti narkotikus, ir niekas nieko nesako: įžeisime mūsų vaikus, jie nenorės su mumis bendrauti. Na, nenorės, tai nenorės, bet mes savo pareigą būsime atlikę.
Iš tiesų, kaip matome, nelengva ta tarnystė – tai iš tikrųjų meilės tarnystė: kad rūpintumėmės ne tik vieni kitų gerove, ne tik padėtume po gaisro, ne tik ligoje, nelaimėje, bet iš tikrųjų padėtume vienas kitam ir tada, kai klystame, kai galbūt esame neteisūs, – kažkokiais būdais, ir malda, ir gerais žodžiais, ir pavyzdžiu, ir priminimu, o galbūt net ir užspeitimu į kampą, – pasakytume: negerai, kaip vyksta, viskas eina į pražūtį; tu žlugsi šiame gyvenime ir žlugsi amžinybėje. Todėl iš tikrųjų žiūrėkime, kaip vienas kitą gelbėti. Juk niekas nemuša į duobę įkritusio asilo, avies ar ožio – bandome ištraukti. Todėl kartais nereikia užsipulti, niekinti klystančio žmogaus – bandykime jį kažkaip ištraukti. Ūkiškai matome: jeigu tavo karvė įkristų į kokią olą – Biržų rajone yra smegduobių, staiga prasiveria žemė, ir ji įkrito, – ar tu šauktum ant jos, ar muštum ją? Ką tai padėtų? Tu žiūrėtum, kaip ją ištraukti. Lygiai taip ir su žmogumi: reikia ieškoti būdų ir priemonių padėti jam iš tikrųjų sugrįžti iš neteisybės kelio, vedančio į pražūtį. Taip turėsime didžių nuopelnų prieš Viešpatį, taip būsime teisieji, kurie nesusitepė kito žmogaus nuodėme ir jo pražūties krauju. Dievas pagerbs tiesiakalbius, teisiuosius žmones, kurie savo žodžiais, savo gerais pavyzdžiais, pamokymais išgelbėjo kitus. Amen.
Parašykite komentarą