Teisingumas ir meilė. XXX eil. sekmadienis A

Sakyta 2026 m. spalio 25 d. (XXX eilinis sekmadienis, A metai)

Vaikai mokosi Dievo įsakymų. Esu girdėjęs įvairių variantų, pavyzdžiui, tokį: „Mylėk save visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis, o Dievą – kaip artimą savo.“

Ką padarysi, sako, ilgas įsakymas, sunku jį išmokti. Tai, vaikeli, išmokim šitą įsakymą kinietiškai. Konfucijus jį yra įvardijęs dviem žodeliais, kuriuos reikia atsiminti. Aišku, mes kinietiškai nelabai mokam, bet kinai mėgsta kalbėti trumpomis frazėmis, o dar geriau – vienu skiemeniu pasakyti esmę. Tai štai artimo meilė kinietiškai, pagal Konfucijų, yra ren. Atsiminsi šitą žodį – ren? Paskui užmirši, ką jis reiškia, ir galvosi, iš kur aš šitą ren išmokau. Ir prisiminsi, kad tai yra artimo meilė. O kitas žodelis yra šu – jis reiškia abipusiškumą. Ren ir šu – išmok šituos du, ir nereikės tau ilgo Dievo įsakymo mokytis.

Tenka su vaikais ir pagudrauti. Bet ir suaugusiam reikia kokios nors minties, raktinio žodžio, kad atsimintų, apie ką tai.

Taigi, kaip matome, jau senovėje įvairiose civilizacijose žmonės suvokė, kad draugauti yra geriau negu kariauti. Netgi vienas mokslininkas atliko kompiuterinį modeliavimą – ačiū Dievui, kompiuterinį, ne realų: pagal kokias taisykles gyvenant koks gautųsi rezultatas. Pavyzdžiui, visi visiems priešai. Kitas principas – naivi meilė: visiems viską atleisti. Ir dar kitas principas – teisingumas ir meilė. Kitaip sakant, ir „akis už akį“, kuris turi savyje teisingumo klausimą.

Ir koks rezultatas? „Visi visiems priešai“ baigėsi nuliu. Visiškai neturi perspektyvos nei tauta, nei visuomenė, nei šeima, nei niekas, kur visi su visais kariauja. Visi tada pralaimi. Neturi ateities ir ta bendruomenė bei visuomenė, kur nebelieka teisingumo, o yra vien naivi, vadinamoji meilė: viską leisk ir viską atleisk. Jūs, tėveliai, ypač tai matote auklėdami vaikučius, ar ne? Viską leisk ir viską atleisk – kur tai atves? Neįmanoma, viskas tada žlunga. Ir galų gale išlieka ta visuomenė, kur galioja būtent šis principas: teisingumas ir meilė.

Be abejo, iš tikrųjų mes bijome svetimų, nepažįstamų. Pirmoji mūsų reakcija, kai nepažįstame žmogaus, yra atsargumas. Tai išmintinga: ne visi žmonės yra vienodi, ne visų gera valia mums užtikrinta. Bet ilgainiui matome, kad kai pažįsti žmogų, tada su juo labiau ir susidraugauji.

Buvo tokių filosofų, kaip Nietzsche ar Freudas, kurie išjuokė šitą meilės įsakymą ir sakė, kad iš tikrųjų žmones veda neapykanta, priešiškumas, nepasitikėjimas, o meilės įsakymas yra naivus ir nerealus. Bet štai kažkas atliko tą kompiuterinį modeliavimą – ačiū Dievui, dar tik kompiuterinį. Jeigu visų karas prieš visus, tai kas tada? Nieko. Visgi draugystės, bendravimo, ryšių plėtojimo strategija yra kur kas geresnė.

Tai tokia žmogiška išmintis. Bet jos nepakanka. Šiandien kalbame apie Dievo įsakymą, kuris mums įdiegė tokią gyvenimo programą, tokį gyvenimo būdą. Matome, kad visa gamta pagrįsta įvairiais ryšiais ir niekas negali išlikti vienas pats savaime, be kitų. Ir žmogus vienas negali išlikti kaip žmogus, kaip būtybė. Koheleto knygoje atrandame tokį išsireiškimą: triguba susukta virvė yra kur kas stipresnė negu viengubos gijos. Todėl iš tiesų maloniau, stipriau, praktiškiau, drąsiau gyventi, kai žmogus yra prie žmogaus, kai esame kartu: pirmiausia kaip šeima, paskui kaip draugai, kaip visuomenė, kaip tauta. Mūsų stiprybė yra ne pavieniui, bet drauge. Tokia, sakytum, yra gyvenimo duotybė.

Bet štai Viešpats davė mums ne tik prigimtį, kuri reikalauja ryšių – pozityvių, papildančių ryšių. Jis mums davė ir meilės įsakymą, kuris nurodo geranoriškumą ne tik savam, bet ir svetimam, o dargi net priešui.

Čia jau sudėtinga suprasti, kaip galime mylėti savo priešą. Bet kartais mus apgauna žodžiai „mylėk savo priešą“: tai nereiškia, kad turi jausti jam simpatiją. Kartais parapiečiai iš tikrųjų klausia: nemyliu to žmogaus, tai kaip dabar Dievo įsakymas mane verčia daryti tai, ko nemyliu? Be abejo, tai pastebėjo ir Freudas: kaip apskritai galima įsakyti mylėti, juk meilė yra spontaniškas dalykas. Bet popiežius Benediktas mums aiškino, kad meilė ir valia ilgainiui susilieja ir tampa nuostata išvysti kitą žmogų ne priešiškai, bet draugiškai. Turiu turėti tokią nuostatą, tokį nusiteikimą, kad stengsiuosi taip žiūrėti net ir į priešą.

Kažkas pajuokavo: „Va, pradėjau mylėti priešus, ir dingo priešai. Tai dabar nebegaliu išpildyti Dievo įsakymo mylėti priešus, mano gyvenimas nebenuopelningas.“ Sakau: būk ramus, priešų tu visada turėsi, nepergyvenk, tu jų visų nepamilsi.

Bet ne apie tai kalba. Net ir su piktavaliais žmonėmis iš tikrųjų reikia bendrauti bent jau teisingumo lygmeniu. Ir vėl minėtas popiežius Benediktas yra sakęs, kad teisingumas yra mažiausias meilės laipsnis. Jeigu jau elgiamės su žmogumi teisingai, tai jau yra tas menkiausias, mažiausias meilės laipsnis, jau gera pradžia. Toliau jis sakė, kad meilė be teisingumo tampa tuščia, naivi, nenormali, o teisingumas be meilės tampa žudikiškas, siaubingas. Išlaikyti pusiausvyrą tarp teisingumo ir meilės – štai, pasirodo, išminties užduotis.

Taigi, atskleidžiame tokią tiesą: Dievas mūsų atžvilgiu yra teisingas, bet juo labiau mus myli. Todėl negalime peržengti tų dviejų ribų: jeigu šaipomės iš teisingumo, paneigiame meilę. Kita vertus, žinome, kad Dievas yra meilės šaltinis, teisingumo šaltinis, ir jis mums duoda proto dovaną suprasti tą išmintį, ir duoda jėgų mylėti.

Todėl atrandame ir nuostabią statistiką: tarp tikinčiųjų, tarp tų, kurie meldžiasi, kurie lanko bažnyčią, daugiau draugystės, daugiau ramybės ir meilės, mažiau susipriešinimo, skirtybių ir visokių kitokių dalykų. Ir atvirkščiai: nesimeldžianti siela ilgainiui sušėtonėja. Bijokime šito dalyko, kad ilgainiui, likęs be maldos, be Dievo malonės, imsiu šėtonėti.

Taigi, mieli broliai ir seserys, tai ne tik Dievo mums duota taisyklė gyventi, bet ir jo jėga, veikianti mūsų širdyse, tik ją reikia priimti. Be maldos iš tikrųjų labai sunku ugdyti ir teisingumą, ir meilę.

Šiandien Kristus mums kalba ne apie kažkokią abstrakčią meilę, bet apie konkrečius dalykus: kad nevalia skriausti našlės, našlaičio, vargšo žmogaus, atimti jo paskutinį apsiaustą, palikti žmogų be vilties, be pagalbos. Taigi viskas projektuojama į labai konkretų gyvenimą, konkretų elgesį, idant nežlugdytume kito žmogaus, nesinaudotume savo stiprybe kitam pavergti, išnaudoti, sumenkinti.

Išlikę šaltiniai mums liudija, kad žmonės tai suprato visą laiką. Tai yra kažkas į prigimtį įrašyto: solidarumas, užuojauta, draugystė, žavėjimasis tuo, kas gražu ir gera. Tiesiog turime pasikapstyti savo širdyje, visa tai atrasti ir vėl paleisti į apyvartą.

Dievo malonė stato ant prigimties. Ji nepaneigia mūsų prigimties – tokią teologijos taisyklę mums paliko šventasis Tomas Akvinietis: malonė stato ant prigimties, jos nepaneigia, bet ją išpuoselėja, ištobulina ir pakylėja. Todėl, turėdami žmogišką, natūralų užuojautos ir draugystės poreikį, priimkime ir tą meilę, kuri yra Dievo dovana. Amen.