Sakyta Josvainiuose, 2026 m. spalio 11 d. (XXVIII eilinis sekmadienis, A metai)
Mūsų civilizacijoje įprasta, kad tam tikromis aplinkybėmis laikomės aprangos kodo. Į laidotuves ateiname apsirengę vienaip, į sporto salę kitaip, na, o į vestuves renkamės tinkamai pasipuošę.
Įsivaizduokime, kad į vestuves ateina žmogus, apsiavęs purvinus čebatus, užsivilkęs kažkokį nušiurusį, purviną rūbą, ir atsisėda prie iškilmingo stalo, prie dailiai apsirengusių žmonių. Turbūt laikytume tai netaktu, nemandagumu ir, be abejo, natūraliai tokį svečią norėtųsi išprašyti.
Gyvename laikais, kad etiketo kriterijai keičiasi. Kaip ten sakoma apie kai kuriuos jaunuolius: „Turiu du treningus – vienus kasdienius, o kitus šventinius, šliubinius.“. Gal tokia mada – su šliubiniais treningais eiti į vestuves? Kaip ten bebūtų, galime tik pasvarstyti ir galbūt nusišypsoti.
Evangelijoje girdime pasakojimą apie vestuvių puotą. Jis mums nurodo į dangaus karalystę, kad Dievas gyvena amžinoje, nepaliaujamoje laimėje ir nori pasidalinti savo gyvenimu bei džiaugsmu. Ir pirmasis skaitinys, ir Evangelija plėtoja tą temą.
Kviesti tai kviečia, bet atsiliepimai skirtingi. Vieni turi svarbesnių dalykų – arti, sėti, akėti. Kiti netgi piktybiškai pasielgia – atmeta kvietimą, nužudydami kvietėjus. Galų gale, kadangi pirmieji pakviestieji pasirodė neverti, buvo pakviesti visi – ir geri, ir blogi. Ir, kaip girdėjome, buvo pakviesti visokie žmonės iš pakelių, iš kryžkelių, iš visokių situacijų.
Bet štai rado žmogų, kuris atėjo – tiesa, atsiliepė, priėmė tą dovaną, – su purvinais batais. Įvyko nesusipratimas. Evangelijoje rašoma, kad jam buvo surištos rankos ir kojos ir jis buvo išmestas į tamsybes.
Ši eilutė man primena praktiškai tais pačiais žodžiais parašytą vietą iš apokrifinės Senojo Testamento laikų Enocho knygos, kuri pasakoja apie angelų nuopolį. Mes žinome keleto angelų vardus – neseniai juos ir minėjome: Mykolas, Gabrielius, Rapolas. Žinome ir kai kurių puolusių angelų vardus. Vienas iš jų – Azazelis. Turbūt jums negirdėtas vardas. Su juo pasielgta panašiai: jis irgi buvo surištas ir išmestas į tamsybes. Azazelis – dykumų demonas, šėtono vėliavnešys.
Ką gi jis blogo padarė žmonijai, kodėl buvo išmestas į tamsybes? Ogi jis išmokė žmones įvaldyti geležį ir daryti iš jos ginklus. Taip pat išmokė daryti iš metalų papuošalus, išmokė moteris puoštis, dailintis. Ir taip atsirado vadinamasis gundymo menas. Taigi, kaip matome, demonas Azazelis išmokė žmones dviejų blogybių: kautis, kariauti, gamintis ginklus, ir taip pat gundyti, vesti į pagundą, griauti žmonių moralę. Gyvename tokiais laikais, kai Azazelio įtaka labai yra išplitusi.
Be abejo, jeigu žmogus kukliai, gražiai pasipuošia, nieko baisaus. Ir vyskupai nešioja žiedus, bet tas žiedas reiškia jų ryšį su Bažnyčia. Ir sutuoktiniai mūvi žiedus – jų santuokos simbolį, išreiškiantį tarpusavio ryšį. Taigi ne kiekvienas pasipuošimas yra Azazelio sugalvotas. Turime omenyje gundantį, į palaidumą vedantį puošimąsi, kuris, kaip teigia Enocho knyga, yra Azazelio demono išmislas.
Man čia prisimena vokiečių protestantų teologas Bonhoefferis, gyvenęs Hitlerio laikais. Jo gyvenimo istorija tragiška: jis dalyvavo antihitleriniame pasipriešinime, buvo suimtas, kalėjo koncentracijos stovykloje, o likus kelioms savaitėms iki karo pabaigos buvo pakartas. Bet jis mums paliko tokią įžvalgą, tokią idėją apie pigią malonę ir brangią malonę.
Kas tai yra? Šiais laikais visi gyvename brangmečiu: brangsta kuras, brangsta elektra, brangsta viskas. Už visa tai iš tikrųjų reikia daug mokėti. Norėtume viską turėti pigiai – na, kai kurie elementarūs dalykai, pagal teisybę, iš tikrųjų neturėtų būti brangūs. Kažkas iš to gal daro pelną? Bet ne apie tai kalba.
Kalba eina apie tai, kad žmonės galvoja, jog Dievo malonė turi būti pigi. Kad Dievas mums privalo viską, o mes jam nieko neprivalome. Kalbant apie Dievo gailestingumą – jis privalo mums atleisti. Toks jo darbas, niekur nedings, turi mums atleisti. Dievas gali atleisti, bet neprivalo. Reikia ir žmogaus širdies judesio, pastangos.
Ir mes neretai galvojame, kad būti krikščioniu – taip, kaip Bonhoefferis kritikavo liuteronus, – maždaug užtenka tik tikėti, o gyventi nebūtina. Protestantų erezija padarė krikščionybei žalą, kad moko žmones nesistengti: maždaug, nusidėk, bet dar labiau tikėk – ir būsi išganytas, nereikia keisti gyvenimo būdo.
Tikėjimą be pastangų: nereikia nei melstis, laikytis sekmadienio pareigos, neiti, bet priimti Komuniją, nebereikia laikytis Dievo įsakymų – nieko nebereikia. Nupiginome, suprimityvinome viską: Dievo gailestingumą, Dievo teisingumą, tikėjimą, mūsų pareigas. Ir paskui visa tai nubangavo per visą mūsų civilizaciją, mūsų gyvenimą: viską padarėme UAB „Piguva“ – ir taip visa kultūra, viskas eina ta linkme: visur piguva, šliūbiniai treningai vestuvėse.
Šiandienos Evangelija mums kalba, kad žmogus taip pat turi bent mažą pirštelį pajudinti, kad pats keistųsi. Dievas davė dovaną, pareiškė kvietimą, bet ir aš turiu stengtis. Turiu keisti savo vidinę būseną, savo nusistatymą, nusiteikimą, turiu įdėti pastangų. Negalvokime taip: esu kviečiamas į didingus dalykus, atėjau, išsidrėbiau, ir mane visi linksmins. Ir tu turi prisidėti prie gyvenimo grožio, prie šios šalies, prie parapijos reikalų. Kartais iš tikrųjų visur elgiamės kaip klientai, o ne kaip bendruomenės nariai, nešantys bendrą atsakomybę.
Žmogus atėjo į karaliaus vestuves – jau tikrai vieną žingsnį padarė. Atsiliepė į Dievo kvietimą: taip, jis yra krikščionis, jis yra katalikas. Bet kas iš to konkrečiai išplaukia? Jei tai nekeičia jo vidaus, jo gyvenimo? Jis toliau su tais purvinais batais eina per gyvenimą.
O ką gi galų gale reiškia tas rankų ir kojų surišimas, išmetimas į tamsybes? Tai reiškia, kad ne tiek angelai, ne tiek Dievo tarnai surišo tą žmogų. Jis pats save surišo, pats savęs neišlaisvino iš savo vidinės tamsos, iš netikėjimo ir nuodėmės pančių. Jis pats liko apribotas, pats pasirinko tamsybes. Neįžengė į dangaus karalystės tikrovę, neatsivėrė jai, nepriėmė jos, nesusiderino su ja. Dievo karalystė turi savo turinį, savo tematiką. O žmogus savo vidinio turinio, savo gyvenimo tematikos nepakeitė. Ir štai kolizija – tie dalykai nesutampa, nesiderina. Todėl jis tapo svetimas, pats save atstūmė, pats save suvaržė.
Jėzus kalba apie tamsybes ir dantų griežimą – apie tokį žmogaus amžinybės scenarijų, kai gyvenimas lieka be jokios perspektyvos, be prasmės, be jokio gero išrišimo, be vilties, be jokių išeičių.
Mieli broliai ir seserys, tai įspėjimas kiekvienam iš mūsų. Esame laikini žemės keleiviai. Turime susimąstyti apie savo amžinybę: kokia ji bus, kokioje rolėje aš atsidursiu? Ar irgi būsiu surištas ir išmestas į tamsybes?
Ir, be abejo, tas mūsų vestuvinis, šventinis rūbas yra ne kas kita, kaip mūsų Krikšto rūbas – Dievo malonės pradmuo, Dievo malonės dovana, bet taip pat ir mūsų pastangos, nors kažkokios pastangos bendradarbiauti su Dievo malone, leisti jai veikti ir mus keisti. Amen.
Parašykite komentarą