Sakyta 2026 m. lapkričio 15 d., XXXIII eilinis sekmadienis (A metai; Pat 31, 10–13. 19–20. 30–31; 1 Tes 5, 1–6; Mt 25, 14–30).
Pasaulio viliojimas – „ramybė ir saugumas“
Liturginiai metai eina į pabaigą. Kitą sekmadienį švęsime Kristaus Karaliaus iškilmę, o lapkričio 29 d. prasidės Adventas. Todėl šių dienų skaitiniai kreipia mūsų žvilgsnį į galutinius dalykus.
Šv. Paulius šiandien rašo: „Viešpaties diena ateis kaip vagis naktį. Kai sakys: „Ramybė ir saugumas“, staiga juos užklups pražūtis.“ Tai žodžiai apie netikėtumą. Kiekvienas esame patyrę, ką reiškia gyventi užsimiršime, išsiblaškyme, ir kaip staiga gali pasikeisti gyvenimas: nelaimė, liga, artimo žmogaus netektis.
Filosofas Blaise’as Pascalis pastebėjo, kad žmogus nuolat ieško išsiblaškymo, prancūziškai divertissement, sulietuvintai sakytume divertismentų. Šis žodis kilęs iš lotynų di-vertere, „nusukti į šalį“. Darbai, rūpesčiai, pramogos nusuka mus nuo to, kas svarbiausia. O Viešpaties diena yra avertissement, įspėjimas, iš ad-vertere, „atsukti į“. Ji atgręžia mus į tiesą. Paulius nebaugina, bet ramiai pamoko: „Budėkime ir būkime blaivūs.“
Palyginimas: kaip gyventi laukiant
Šiandienos palyginimas apie talentus yra antrasis iš trijų Mato evangelijos 25 skyriaus eschatologinių palyginimų. Prieš tai girdėjome palyginimą apie dešimt mergaičių su žibintais, o kitą sekmadienį – apie Paskutinį teismą. Visi trys atsako į tą patį klausimą: kaip gyventi laukiant Viešpaties, kuris tarsi „vėluoja“?
Jėzaus laikais talentas atitiko maždaug dvidešimties metų darbininko uždarbį. Gavus vieną talentą – milžiniška dovana. Taip mūsų kalboje „talentas“ tapo gabumą nusakančiu žodžiu.
Atkreipkime dėmesį: tarnai gavo skirtingą kiekį talentų, tačiau tik du buvo pagirti, nes pelnė daugiau: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne!“ Dievas juos pagyrė ne dėl kiekio, bet dėl jų iniciatyvos, darbštumo ir kūrybingumo.
Trečiasis tarnas iš baimės užkasė dovaną
Trečiasis tarnas nieko nepavogė ir neiššvaistė. Jis talentą paprasčiausiai užkasė. Ne tik tada, bet ir vėliau saugiausias būdas apsaugoti pinigus buvo jų paslėpimas. Iš čia kilo vėlesnės istorijos apie paslėptus lobius. Tarnas paaiškina priežastį: „Išsigandęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje.“
Apie tą baimę rašė psichologas Abrahamas Maslow, pavadindamas ją Jonos kompleksu. Tai baimė dėl savo didingumo, pašaukimo ir galimybių. Pavadinimas kilęs iš pranašo Jonos, kuris bėgo nuo Dievo pavesto darbo, galėjusio ir jį patį išaukštinti, ir kitus išgelbėti. Trečiasis tarnas beveik tiksliai atitiko jo psichologinį tipą.
Kitas psichologas, Martinas Seligmanas, kalbėjo apie išmoktą bejėgiškumą. Po kelių pasikartojusių nesėkmių žmogus nustoja bandyti, net kai ir galėtų pavykti: „Ai, nieko iš to nebus“, „Ne man tai“, „Anksčiau jau bandžiau“…
Čia atsiskleidžia ir klaidingas Dievo įvaizdis: „Žinojau, kad esi kietas.“ Jei Dievą laikome tik griežtu teisėju, belieka gyventi kaip vergai arba maištininkai, kurie bijo suklysti arba nuolatos priešinasi. Jei Jis yra pasitikintis Tėvas, tuomet turėtume gyventi kaip vaikai, turintys drąsos kurti.
Kaip dovana auga
Jėzus sako: „Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės apsčiai.“ Tai ne vien ekonominė taisyklė, kad turtingieji vis labiau turtėja. Tai ir moralinė bei dvasinė taisyklė: gerieji žmonės vis labiau gerėja, o blogieji vis labiau blogėja. Skirtumas tarp jų yra atsivertimo klausimas. Dovana, kuri naudojama, auga, o slopinama – išnyksta.
Aristotelis rašė, kad dorybes įgyjame jas praktikuodami: tik statydami tampame statybininkais, tik grodami – muzikantais. Daug ką lemia ne tik įgimti gabumai, bet ir kryptingas bei kantrus darbas. Neuromokslas tai apibūdina kaip neuronų ryšių smegenyse vystymą: naudojant jie plėtojasi, o tinginiaujant silpnėja ir dingsta. Kai turi daug nuveikti, tai ir nuveiki, o kai neturi, tai ir nieko reikšmingo nepadarai.
Negana to, psichologijoje yra žinomas Pigmaliono efektas: kai mokytojas tiki mokiniu, mokinio pasiekimai iš tiesų auga. Evangelinis šeimininkas pasitiki ir patiki tarnams savo turtą, tuo skatindamas jų iniciatyvą. Panašiai Dievo pasitikėjimas mumis yra pirmasis mūsų augimo ir pasiekimų šaltinis.
Pasaulinės vargšų dienos įžvalgos
Šį sekmadienį jau dešimtą kartą minime Pasaulinę vargšų dieną. Talentai yra ne tik mūsų asmeniniai gabumai. Jie taip pat yra laikas, turtas, dėmesys, kuriuos galime skirti kitiems.
Antoine’as de Saint-Exupéry knygos Žmonių žemė pabaigoje aprašo traukinyje matytą miegantį vargingų darbininkų vaiką. Galbūt tame vaike galėjo slypėti Mocarto talentas, bet niekas ir niekada jo nepuoselės dėl skurdo sąlygų. Kiek tokių „nužudytų Mocartų“ yra tarp mūsų dėl socialinio neteisingumo, auklėjimo ir švietimo aplaidumo, dėl įkvėpimo ir pasitikėjimo nebuvimo?
Pirmajame skaitinyje yra giriama stropi moteris, kurios darbštumas ir pagalba vargstančiam (Pat 31, 20) išreiškia ne tik jos gyvenimišką ir žmogišką talentą, bet ir pagalbą, kad vargstančiųjų talentai nebūtų užkasti.
Įeik į savo šeimininko džiaugsmą
Popiežius Benediktas XVI kartą pasakė jauniems piligrimams: „Pasaulis jums siūlo patogumą. Bet jūs nesate sukurti patogumui, jūs sukurti didingiems dalykams.“ Patogumo vaikymasis ir tinginystės propagavimas nieko nerizikuoja, bet ir nieko neduoda.
Šios dienos Mišių kolektos (įžangos) malda prašo Dievo suteikti nuolatinio džiaugsmo tarnaujant Jam, visų gėrybių Kūrėjui ir Davėjui. Tarnystė Dievui yra ne grėsmė, bet džiaugsmas. Deja, daugelis to dar nėra supratę. O kad kada nors kiekvienam iš mūsų nuskambėtų tie žodžiai: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Įeik į savo šeimininko džiaugsmą.“
Parašykite komentarą