Sakyta 2026 m. lapkričio 8 d., XXXII eilinis sekmadienis (A metai; Išm 6, 12–16; 1 Tes 4, 13–18; Mt 25, 1–13).
Ką tik pabaigėme Vėlinių aštuondienį, meldėmės už mirusiuosius. Bet štai girdime šios dienos Evangelijos kvietimą, kad mes, gyvieji, budėtume. Nes Viešpats ateis netikėtai, mums nelaukiant.
Iš tikrųjų Evangelija atsirado tuo metu, kai pirmieji Jėzaus mokiniai tikėjosi greito Jo atėjimo. Pažiūrėkime, kaip viskas greitai, intensyviai vyko. Viešoji Jo veikla tęsėsi palyginti neilgai – trejus metus. Tada štai Didžioji savaitė, tas visas konfliktas, visi įvykiai: kančia, mirtis, prisikėlimas. Keturiasdešimt dienų, žengimas į dangų, netrukus – Šventosios Dvasios atsiuntimas.
Na, ir tiesiog taip norėjosi tikėti: kai viskas taip greitai čia darėsi, tai ir antrasis Kristaus atėjimas, sugrįžimas, įvyks tuoj pat. Tarp pirmųjų krikščionių buvo greito Kristaus grįžimo nuotaika. Štai tokiame kontekste ir su tokiu lūkesčiu užrašoma ši Evangelija.
Kaip ten bebūtų, jau praėjo du tūkstančiai metų, ir matome, kad Viešpats dar pildo į išganymą einančių žmonių būrį ir neskuba grįžti. Dar ne visi pasiekė sukūrimą ir atpirkimą.
Kas tos mergaitės? Kodėl tokios įdomios tradicijos? Ogi žinome, kad susižiedavus praeidavo metai, našlės atveju – trys mėnesiai, kol įvykdavo šventė ir jaunieji atsikraustydavo gyventi į vienus namus.
Tos vestuvės turėjo tokią ypatybę: jaunoji su pamergėmis laukia, o jaunasis neskuba atvykti. Atvyksta netikėtai, kaip šiuo atveju – naktį. Na, suprantama, žmogiška: naktį, pavargus, norisi miego. Ir štai merginos kažkur sugriuvo, užmigo, užsnūdo. Staiga pasigirdo balsas: „Ateina, ateina! Ruoškimės, prasidės vestuvių šventė!”
Be abejo, visos mergaitės ruošėsi, turėjo žibintus. Bet turėti žibintą ir neįsipilti alyvos… Logiškai mąstant: tai kam tas žibintas, jeigu be alyvos? Čia kaip sakytum: „O, reikia važiuoti į Vilnių!” Pasižiūriu: „Vaje, neįsipyliau kuro.” Nori tikslo – norėk ir priemonių. Panelės lyg ir laukė, lyg ir žibintai buvo, lyg ir simbolika kažkokia, bet tai nesuveikė konkrečioje situacijoje, gyvenimo aplinkybėse.
Pirmasis skaitinys, skaitytas apie išmintį, mums nurodo, kaip svarbu žmogui gyvenime būti išmintingam. Kas nori būti išmintingas, galės būti toks. Kas nenori būti išmintingas, tai tos išminties ir neturės. Atrodo, kad reikėjo tiek nedaug, pagalvoti, numatyti ir pasiruošti. Sakytum, kasdienis, elementarus dalykas. Bet kodėl tos panelės nenorėjo būti toliaregiškos ir išmintingos?
Pasak šv. Augustino, tie žibintai yra mūsų širdys. O kas tose širdyse yra? Kas jose dega ir šviečia?
Gilesnė dvasinė prasmė yra tokia: kai kurių dalykų žmogus negali iš kitų pasiskolinti. Ko negali pasiskolinti? Na, pagalvokime: išminties, sąžinės nepasiskolinsi – arba turi, arba neturi. Ko dar nepasiskolinsi? Ir patirties, įdirbio, ir Dievo malonės, nuopelnų.
Kartais girdime tokį dalyką: „Tai tu, močiute, eik už mus pasimelsti. Mes neturime laiko”. Bet šito dalyko neįmanoma pasiskolinti. Jeigu tu pats nesimeldi, tai tavo širdis neužsižiebia malonės šviesa.
Neįmanoma, kad kitas už tave pasiektų išganymą. Aš tarsi neturiu laiko, nieko nedarau, o štai kažkas už mane atliks visą tą tobulėjimo, pasiruošimo darbą. Tai nepavaduojamas dalykas. Kaip dviračiu: kitas už tave neišmoks važiuoti. Jeigu pats to nedarai ir nesugebi, niekas tavęs negali pavaduoti.
Taigi, kaip matome, tikėjimą lengviau yra suvaidinti, negu jo laikytis. Ir iš tikrųjų nemažai gyvenime yra to teatro. Kaip pasakytų šv. Augustinas – prisidengiame tuščiomis dorybėmis.
Tas tuščias dorybes sukelia ir mūsų pačių vaidyba, ir kitų žmonių pagyros: koks nuostabus, koks šaunus esi! Bet ar tikrai Dievo akivaizdoje yra taip, kaip žmonės sako, kaip tu galvoji?
Man čia prisimena rašytojo Anderseno pasaka apie nuostabiuosius karaliaus rūbus. Turbūt ir jūs skaitėte ar bent girdėjote. Karalius vieną dieną atėjo pas savo svitą ir pareiškė: „Pažiūrėkite, kaip aš šiandien gražiai apsirengęs!” Ką darė dvariškiai? Visi jį šlovino, gyrė, stebėjosi, nes pataikavo. O ten stovėjęs vienas vaikelis pasakė: „Ką jūs čia šnekate? Taigi karalius nuogas!” Iš to ir atėjo toks posakis, ar ne?
Taigi kas įpučia tą dorybės ugnį, tą šviesą? Ar tiktai pagyros sudaro dirbtinę šviesą, kurios iš tiesų nėra? Ar kažkokie mano įsivaizdavimai apie save?
Tai, kas atrodo šviesa žmonių akivaizdoje, nebūtinai yra šviesa Dievo akivaizdoje. Tuščios dorybės nieko nereiškia. Grįžtame prie pagrindinės temos: štai tavo širdis, tavo žibintas. Ar joje yra šviesos?
Miegančios mergaitės – tai apsnūdę to meto krikščionys, kurie pavargo laukti ateinančio Kristaus. Tikėjosi, kad Jis tuoj pat atsiras, bet pavargo laukti, ir nusilpo jų budrumas.
Čia man prisimena atvejis vienoje Vilniaus bažnyčioje, kur kabėjo Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Vyskupas paliepė jį perkelti į kitą bažnyčią, bet atsirado užsispyrusių parapijiečių, kurie pasipriešino. Saugojo tą paveikslą, budėjo dieną ir naktį, nemažai laiko išbudėjo – nenorėjo atiduoti paveikslo. Bet galų gale tas budėjimas baigėsi tuo, kad liko trys apsimiegojusios močiutės, budėjusios visą naktį, nusilpusios. Tada įėjo vyrai, tą paveikslą paėmė. Jos dar puolė priešintis, bet jėgos buvo nelygios. Taip vyskupo valia buvo įvykdyta.
Panašiai ir gyvenime žmonės pavargsta laukti. Ir štai žinia: „Ateina, ateina Viešpats”. Kokios būklės mus atras, mieli broliai ir seserys?
Taigi, baigiant, visi turime rūpintis savo šviečiančia širdimi, gėriu, dorybėmis, tikėjimu, malone. Kaip būna: laukiame, laukiame, laukiame. Staiga jau reikia! Tada dar dar dar rateliai nuo kalnelio pasišokinėdami – bet laiko nebėra. Viskas.
Viešpats mus kviečia gyventi su budėjimo nuotaika, nepavargti, pasitelkti išmintį. Rūpintis ne tuo, kaip žmonės mane pagirs, ne tuo, ką aš pats apie save galvoju, bet tuo, kaip atrodau Dievo akivaizdoje. Ar mano širdyje šviečia tikėjimas, viltis ir meilė?
Amen.
Parašykite komentarą