Sakyta 2026 m. rugpjūčio 6 d. (ketvirtadienis), Kristaus Atsimainymo šventė; Santuokos sakramento šventimas. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Mieli jaunieji, čia susirinkusios abiejų jūsų šeimos, tėveliai, giminės, draugai, visi, kurie jiems prijaučiate, už juos šiandien meldžiatės ir drauge su jais džiaugiatės. Koks iškalbingas sutapimas, kad šiandien Bažnyčia švenčia Kristaus Atsimainymo ant Taboro kalno šventę. Jis, kaip ir jūs šiandien, patyrė tą džiaugsmą, tą spindintį baltumą ir pakylėjimą – jis atsiskleidė, kas yra iš tiesų. Šiandien ir jums vestuvės tarsi Taboro kalnas, kur viskas spindi baltumu. Bet Kristaus mokiniai, susižavėję tuo vaizdu, sakė: „Pasilikime čia, pasistatykime palapines.“ O jis pasakė: ne, grįžkime į pasaulį, grįžkime atlikti mums pavestos Dievo misijos. Todėl vestuvės nėra tiek žengimas į dangų – pūpt, pakilome į viršų, ir tik šventė, tik džiaugsmas, tik laimė. Vestuvės – tai kilnaus, garbingo, kartais galbūt ir sudėtingo gyvenimo pradžia. Ir čia atskleidžiame tiesą, kurią galima jumoristiškai išsakyti: meilė nėra vien tik seilė, ne vien romantika. Meilė bus ir tai, ką iškentėsite vienas dėl kito, ką padarysite. Kaip Kristus nužengė iš dangaus pas mus dalytis mūsų vargais, mus gelbėti, mums padėti, mus išganyti, taip ir jūs grįšite į šeimos gyvenimą – ne pasaulio gelbėti, bet vienas kitą remti, vienas kitam padėti, vienas kitu rūpintis.
Tada meilė bus jau ne tik tai, kad sakysime: „Myliu tave.“ Vienas vyrukas pasakojo, kad žmona buvo lyg įsižeidusi, nepatenkinta: „Kodėl tu man nesakai, kad mane myli?“ O jis sako: „Santuokos dieną pasakiau. Kai kas nors pasikeis – pasakysiu.“ Vadinasi, toliau viskas tęsiasi. Taigi meilė bus ne tai, kad sakau „myliu“; meilė bus tai, kad paruošiu pusryčius savo šeimai, savo vyrui, kad pasiimsiu žmoną iš darbo ir taip toliau – visokie buitiniai, smulkūs dalykėliai, visi tie gestai, kurie pareiškiami ne žodžiais, bet darbais. Meilė bus ir tai, kad reikės ašarą nubraukti, pakentėti, nusileisti ir pakovoti vienas už kitą.
Gal atsibosiu besikartodamas, bet gyvename laikotarpiu, kai vis girdėjome šūkį „Lietuva nepriklausoma, tebus Lietuva nepriklausoma“, ir kai kas jį priėmė pažodžiui: „Būkime nepriklausomi, įkurkime laisvės partiją, būkime laisvi.“ Bet minutėlę – nuo ko mes čia tokie laisvi pasidarėme? Gyvenime nėra tokio dalyko – būti nepriklausomam. Ką reikštų kūdikiui būti nepriklausomam nuo tėvų? Jis viskuo nuo jų priklausė. Dėkui jums, kad šiandien, jūsų santuokos dieną, pagerbėme ir jūsų tėvelius, kurie parodė pasiaukojimą, meilę, jus užaugino ir atvedė iki šios šventės. Ačiū Dievui, kad žmonės vieni nuo kitų priklausomi, kad žmogui reikia žmogaus – tokia yra tiesa: visi esame su visais susiję. Todėl norėtųsi palinkėti, kad nebūtų kažkoks nepriklausomas jaunikis ir nepriklausoma nuotaka, kad vienas kito reikėtų, kad vienas be kito negalėtumėte gyventi, kad visada būtumėte priklausomi – tai yra draugystės, meilės, santuokos, tautiškumo ir daugelio dalykų pagrindas. Kas pasaulyje, gamtoje, yra nepriklausoma? Ką reiškia „nepriklausomas žmogus“? Tokios tikros sąvokos nėra. Tad težydi draugystė, težydi priklausymas vienas nuo kito gražiausiomis prasmėmis. Be abejo, būkime nepriklausomi nuo blogio, nuo piktų dalykų, nuo ydų – apie tai turbūt čia ir eina kalba.
Taigi šiandien – jūsų šventė, kilnaus, gražaus gyvenimo pradžia. Ateitis, be abejo, neaiški, nežinoma. Bet jūs pradėjote kurti gyvenimą su Dievu, todėl paveskite jam savo ateitį – tegul ir jis kuria, ne tik jūs. Kartais galvojame, kad mes viską darome, bet kas gi mes, žmonės, – ar viską sugebame? Todėl kai kuriuos dalykus pavedame Dievo vedimui, ir Santuokos sakramentas būtent tai reiškia: Dievas dalyvaus jūsų gyvenime, jeigu jo nepamiršite. Kristus Evangelijoje sako: jūs esate mano šakelės; nulūžusi šakelė be manęs nudžiūsta ir nieko gero padaryti nebegali. Todėl laikykitės maldos vienas už kitą. Kaip mylėti kitą žmogų? Atrodo, paprasti dalykai: pirmiausia su juo bendrauti. Kaip mylėti Dievą? Su juo bendrauti – melstis. Ir ką daryti, kad vienas kitą labiau mylėtumėte? Melstis vienas už kitą. Ar esame išbandę šį metodą, kaip sumažinti neapykantą ir padidinti draugystę – melstis vienas už kitą? Kaip ten bebūtų, melskitės už savo sutuoktinį, už savo artimuosius, už savo reikalus.
Liaudis sako: akys – baisininkės, o rankos – darbininkės. Taip pat sakoma: galvą reikia bintuoti tada, kai ją susimuši, o ne tada, kol dar nesusimušei. Tad nebijokime ateities, ženkime į ją su viltimi – Dievas jus ves. Šiandien linkime jums gražiausios kloties, padėjus savo šeimos gyvenimą ant Kristaus, ant to pamato. Ir tegul Kristaus Atsimainymo ant Taboro kalno paslaptis nuolat jus stiprina, kaip stiprino apaštalus: eidami į pasaulį ir sutikdami daug problemų, jie mintimis vis grįždavo į Taboro kalno įvykį. Ir jūs gyvenime vėl grįžkite į gerąją pradžią, į santuokos dieną, į tai, nuo ko viskas prasidėjo – gerą, Dievo palaimintą pradžią, į tą Taboro šventę, kuri yra ir jūsų vestuvės. Amen.
Parašykite komentarą