Sakyta 2026 m. rugpjūčio 2 d., XVIII eilinis sekmadienis (A metai; Iz 55, 1–3; Rom 8, 35. 37–39; Mt 14, 13–21), vidurdienio Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Įsibėgėjus javapjūtei, toliau girdime Jėzaus palyginimus, susietus su javais, su duona. Šiandien išgirdome pasakojimą apie stebuklą, kai jis padaugino duonos. Kiekvieną kartą, apie tai skaitydamas, galvoju: žinote, vyro mąstymas visada toks nepatiklus, kritiškas – ar tikrai taip galėjo būti? Gal čia kokia legenda, gal mitas, gal kažkam pasirodė? Ar tikrai galėjo būti, kad penkiais duonos kepalėliais buvo pamaitinta penki tūkstančiai vyrų, neskaitant moterų ir vaikų? Bet randi, kad yra žmogiška logika, bet yra ir dieviška. Todėl mes, tikintys žmonės, vadovaujamės ir dieviška logika, kuri mums atsiskleidžia per Šventąjį Raštą. Ką gi visagaliam Dievui, pasaulio Kūrėjui, reiškia įsiterpti į savo kūrinijos tvarką ir žmonių gerovei padaryti tai, kas kitąsyk pranoksta žmogaus įsivaizdavimą?
O žmonių logika – kiekvienas turime savo logiką, ir kiekvienas, rodos, taip protingai pašneka, bet kai pažiūri – kažin. Turime mokslinę logiką, statistinę logiką. Tarkime, statistinė logika: eina žmogus, vedasi šuniuką pasivaikščioti; žmogus turi dvi kojas, šuniukas keturias – tai vidutiniškai jie turi po tris kojas. Tokia statistinė, mokslinė, žmogiška logika kartais būna keista, įdomi. Lietuvoje, sako, dabar turime tokią baisią demografijos bėdą: jaunos šeimos nebenori gimdyti vaikučių, ir vienai gimdyti galinčiai moteriai tenka nulis kablelis devyni vaiko. Ar esate matę nulį kablelį devynis vaiko? Bet tokia mokslinė logika, ir visiems atrodo, kad čia nieko tokio – vaiko gali būti nulis kablelis devyni. O štai ar Jėzus galėjo padauginti duoną – tai jau klausimas. Matote, todėl mes vadovaujamės dieviška logika, kuri mums atsiskleidžia per Evangelijos pasakojimus, įvykius.
Ką gi čia randame? Tokią beviltišką situaciją: minia didžiulė, o tik penki duonos kepalėliai. Kokie ten kepalėliai – tokie paplotėliai, kaip to laikmečio, tos kultūros žmonės ir dabar dar Azijoje kepa, tokios bandelės. Ir pamaitink tokią minią žmonių, ypač vyrų! Kažkada esu vedęs vyrų rekolekcijas – turėjau keletą tokių patirčių, kai susirinkdavo pasimelsti vien vyrai. Ir po pirmųjų rekolekcijų supratau, kad visada reikia įspėti šeimininkes: tik nesumažinkite porcijų, nes po vyrų pietų nieko nelieka – tik kaulai, ir tie apgraužti. O čia penki tūkstančiai vyrų, ir visi pasotinti, ir dar liko dvylika pintinių. Tie penki duonos kepalėliai ir dvi žuvys, kuriuos Jėzus padaugino, nurodo mūsų žmogiškas pastangas: žmogau, nors kažką pasistenk, ir jeigu dar pasitikėsi Dievu, atiduosi Dievui savo reikalus, jis turi galios tau padėti ir iš to menko padaryti kažką didingo. Kas yra mūsų menkas, būtinas indėlis, ko iš mūsų reikia? Reikia maldos – menkas dalykėlis. Gal pasikartosiu, bet štai dvasinio gyvenimo abėcėlė, minimumas: kasdienė malda, nors trumpa, bet nuoširdi; penktadienio pasninkas – čia didžiulis iššūkis, nes penktadienis yra pagrindinė šašlykų diena ir apie pasninką niekas negalvoja; ir sekmadienio šventosios Mišios, sekmadienio šventimas. Tai minimumas – tavo penki kepalėliai, iš kurių Viešpats Dievas gali pamaitinti penkis tūkstančius, padaryti daugiau, išvesti žymiai daugiau. O žmogui kitąsyk nesinori padaryti net ir to minimumo.
Girdime keistą pranašo Izaijo skaitinį, kur jis ragina: ateikite, pirkite duonos be pinigų, be sidabro. Nueikite dabar į Josvainių parduotuvę ir pabandykite nusipirkti be pinigų! Kas čia per keistenybė? Iš tikrųjų pirkimas savo esme yra sandoris. Jis gali būti pagrįstas pinigais, gali turėti natūrinę išraišką, gali būti paslauga ar kažkoks darbas: tu man duodi pomidorų, aš tau duosiu agurkų – susitarėme, pasikeitėme, įsigijome, ko trūksta, ko reikia. Viešpats nori, kad mes su juo sudarytume tokį sandorį, ir tas sandoris pagrįstas ne pinigais, o tikėjimu, pasitikėjimu, malda. Iš tavo pusės reikia, kad tikėtum, pasitikėtum, melstumeisi, stengtumeisi vykdyti Dievo valią, o Dievas iš savo pusės padarys visa kita. Todėl tikėjimas turi sutarties požymių. Aš tuo mažai užsiimu, bet egzorcistai kalba: netikėk horoskopais, netikėk burtais, netikėk paslaptingomis jėgomis ir energijomis, nepasiduok kažkokiems ezoterizmams, nes kuo tiki, kuo pasitiki, su tuo sudarai sandorį. Jeigu netiki Dievu, bet tiki paslaptingomis jėgomis, tai tokiu būdu per tikėjimą ir įvyksta sielos pardavimas šėtonui – mes jam pasiduodame. O iš tos smulkmenos, ką stengiamės, ką galime padaryti, Dievas gali išvesti žymiai daugiau. Jeigu tikime, meldžiamės – tai minimumas, ką galime iš savęs padaryti. O ką Dievas mums užtikrina? Išganymą, Dievo vaiko garbę, amžinąjį gyvenimą. Kas iš mūsų turi tokių lėšų nusipirkti tą garbę, tą privilegiją, amžinąjį išganymą dangaus karalystėje? Niekas neturime – tai Dievo dovana. Bet jis mums šiandien sako: pirkite be pinigų, sudarykite su manimi tikėjimo sandorą.
Vienas lenkų kunigas man papasakojo savotišką, įdomią, truputį juokingą istoriją. Jis vadovavo katalikiškai leidyklai ir vienoje knygų mugėje pardavinėjo tos leidyklos knygas, Šventąjį Raštą. Tą dieną platinimas jam neblogai sekėsi. Jau į vakarą, mugės pabaigoje, atėjo, kaip šiandien sakome, bomžas – toks apsileidęs žmogus, veide įrašyta alkoholizmo problema – ir priėjo prie jo stalelio. Kunigas į jį žiūri ir, kadangi neblogai išplatino knygų, sumanė padovanoti tam žmogui knygą: „Pažiūrėk, kuri knyga tau patinka – padovanosiu.“ Tas paėmė vieną, pavartė, paėmė kitą, trečią, paėmė Šventąjį Raštą, pavartė: „Šitą norėčiau.“ – „Gerai, prašom, dovanoju. Bet kodėl tave sudomino būtent Šventasis Raštas?“ – „Pavarčiau – toks plonas, švelnus popierius, labai tiks mano suktinėms: įsidėsiu tabako ir galėsiu rūkyti. Labai geras popierius.“ Kunigas nebežino, ką daryti, ir sako: „Sutarkime: dovanoju tau šią knygą, bet su sąlyga – prieš išplėšdamas lapą ir pasidarydamas cigaretę, perskaityk tą lapą, kas ten parašyta. Jeigu sutinki, dovanoju – gali plėšyti ir rūkyti.“ – „Gerai, pažadu, esu žodžio žmogus.“ Ir išsiskyrė. Po kelerių metų vienoje bažnyčioje prie jo prieina gražiai apsirengęs, šviesus, susišukavęs, išlygintas, nusiprausęs, kvepiantis vyriškis ir kreipiasi: „O, kunige, jūs mane prisimenate? Aš tas, kuriam davėte Bibliją ir leidote ją panaudoti suktinėms.“ – „Aš jūsų nepažinau – kaip jūs taip pasikeitėte, kokia permaina jūsų išvaizdoje!“ – „Buvo taip: surūkiau visas tris Evangelijas, bet priėjau prie Jono Evangelijos, pradėjau skaityti ir nebegalėjau nei plėšyti, nei rūkyti. Jono Evangelija mane taip sukrėtė, kad ties ja sustojau.“ Štai Dievo žodis, Evangelija taip jį palietė, taip sukrėtė, kad žmogus atrado save, atrado naują savo tapatybę – Dievo vaiko tapatybę, kurią buvo praradęs, pražudęs. Ir matote, ko reikėjo: tos smulkmenos, kad skaitytų Evangeliją. Ką padarysi – plėšk tą lapą, užsirūkyk, bet nors paskaityk, nors tą smulkmeną padaryk, nors pirštelį pajudink, kad Dievo malonė galėtų pradėti veikti tavo širdyje, tavo gyvenime. Tai vienas iš nedaugelio tokių pavyzdžių.
Todėl šiandien Jėzus ir pranašas Izaijas mus kviečia tokiam tikėjimo sandoriui – pirkti be pinigų, kitaip sakant, įgyti Dievo malonę per tikėjimą, per maldą, per nedidelę, bet kažkokią mūsų dvasinio gyvenimo pastangą. „Kam perkate tai, kas jūsų nepasotina?“ – barasi pranašas Izaijas. Yra daugybė dalykų, apie kuriuos galvojame: štai turėsime krūvą pinigų, turėsime gerą gyvenimą ir jau būsime patenkinti. Bet žmogus vis tiek lieka dvasiškai skurdus ir alkanas, jeigu nesigręžia į Dievą, į tiesą, į tikrąsias gyvenimo prasmes. Perki tai, kas tavęs nepasotina – gali turėti didelę perkamąją galią, bet ir vėl nepasotins. Žinome istorijų apie kai kuriuos milijonierius ar jų vaikus: turėdami pirkimo galią, jie greitai nuvažiavo – tai narkotikai juos parklupdė, tai alkoholis, tai dar kas nors. Dalykai, apie kuriuos galvojame „turėčiau – būčiau patenkintas“, galų gale pasirodo nepakankami. Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir Dievo žodžiu, Dievo malone, Dievo tiesa ir meile. Amen.
Parašykite komentarą