Sakyta 2004 m. rugsėjo 15 d., Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios minėjimas (Jn 19, 25–27 arba Lk 2, 33–35). Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Šiandien, kai minime Sopulingąją Dievo Motiną, esame Bažnyčios raginami už savo ir kitų žmonių išganymą aukoti patiriamas kančias, kasdienybės sunkumus, vargus, nuovargį.
Žvelgdami į Mariją, mes matome, jog jos kančia nebuvo vien tiktai geros motinos kančia, kuri žvelgė į savo kenčiantį Sūnų ir jo mirtį. Jos kančia panaši į Jėzaus kančią. Niekada nesuvoksime jos begalinės meilės savo Sūnui. Ši meilė ir buvo jos kančios šaltinis. Švenčiausiosios Mergelės Marijos skausmas buvo didelis dėl jos neišsakomo šventumo. Jos meilė savo Sūnui leido jai patirti savo Sūnaus kančias kaip asmenines. Motina jautė visas savo Sūnaus žaizdas, pažeminimą, agoniją ant kryžiaus.
Kuo labiau ką nors myli, tuo labiau jauti mylimo žmogaus netektį. Labiau pergyvename dėl brolio mirties nei dėl svetimo žmogaus mirties, labiau apraudamas sūnus nei draugas. Kad galėtume suvokti Marijos skausmą, reikia suprasti, kokia didi buvo jos meilė jam.
Kai Marija atnešė kūdikėlį Jėzų paaukoti į šventyklą, senelis Simeonas, Šventosios Dvasios įkvėptas, pasakė Marijai: „Tavo širdį pervers kalavijas.“ Šie žodžiai išpranašavo, jog jos gyvenimas bus suvienytas su Sūnaus misija.
Šios dienos šventė skatina mus priimti kančią ir gyvenimo sunkumus kaip galimybę apvalyti širdis ir vienytis su Kristaus atpirkimu. Švenčiausioji Motina mus moko sunkumuose nemurmėti, bet kantriai juos pakelti ir aukoti kaip atgailą už praeities klaidas, už gyvųjų ir mirusiųjų išganymą, už šeimas, Bažnyčią ir visą žmoniją. Ta kančia, nors ir nedidelė, pasitaiko kiekvieną dieną: kantrybė laukiant, planų pasikeitimas, mūsų troškimų neišsipildymas, liga, neturtas, bedarbystė ir taip toliau. Ji padeda mums vienytis su Kristaus kančia ir pasitikėti juo, padeda augti dorybėse. Kai mums atrodo, kad nebėra daugiau jėgų, kreipkimės į Mergelę Mariją, Sopulingąją Motiną, prašydami stiprybės ir paguodos.
Parašykite komentarą