Sakyta 2025 m. gruodžio 28 d., Šventosios Šeimos šventė (A metai; Sir 3, 2–6. 12–14; Kol 3, 12–21; Mt 2, 13–15. 19–23), vidurdienio Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Šiandien, pagerbdami Šventąją Šeimą, įsimąstome į tą didžią paslaptį, kad Dievas sukūrė žmogų kaip vyrą ir moterį – iš karto sukūrė kaip santuoką, kaip šeimos žmones. Galime svarstyti: kai Viešpats padalijo žmogiškąją prigimtį į vyro ir moters lytis, ką paėmė iš vyro ir kas liko moteryje, ką davė moteriai, ko neliko vyro prigimtyje? Matome, kad jos gražiai skirtos papildyti viena kitą, padėti viena kitai, ir drauge jos sukuria ir apreiškia mums pilną žmogaus prigimtį ir tobulą gyvenimą. Be abejo, Biblijoje randame, kad vyras labiau negu moteris yra atsakingas Dievui už savo šeimą, už visuomenę, už pasaulį. Gundymo metu Viešpats kreipiasi būtent į vyrą: kodėl tu pasielgei taip ar anaip? Todėl, kaip skaitome Šventajame Rašte, Viešpats labiau laukia vyro atsakomybės negu moters. Todėl vyras turi didesnę pareigą melstis už savo žmoną, už savo vaikus, už savo anūkus. Gyvenime neretai matome priešingai: jeigu ne moterys, malda būtų visai išnykusi. Bet atrandame tokią tiesą, kad vyro maldos Viešpats klauso mieliau ir noriau, laukia vyro maldos, laukia vyro susimąstymo Dievo akivaizdoje dėl jo atsakomybės.
Todėl biblinis realizmas – iš Biblijos kylantis supratimas, kaip surėdytas pasaulis ir žmogaus gyvenimas – mums aiškiai nurodo, kad vyras šeimoje turi būti tas garvežys, kuris traukia visą traukinį. Šiais laikais sociologai mums praneša duomenis, kad vyrai silpnėja, moterys stiprėja, ir kad jau reikia gelbėti vyrų giminę, nes ji pamažu praranda, išsiplauna savo tapatybę: jauni vyrukai nebesupranta savęs, savo pašaukimo ir neatranda savyje pakankamai stiprybės ir pasitikėjimo. Neretai pasaulį, šeimas ir reikalus gelbėja moterys, savo, iš tikrųjų, silpnesnėmis jėgomis ir galimybėmis. Be abejo, neretai matome, kad sutrikę vyrai sukelia karus, patys žūva, sugriauna miestus, kultūras, o likusios moterys atstatinėja miestus, gelbsti žemės ūkį, šeimas, kultūrą ir visa kita. Tai išties nenormali situacija.
Prašau gerai mane suprasti ir nepasipiktinti. Iš biblinių studijų atsimenu dalyką, kuris mane iš pradžių labai nustebino. Izraelitas vyras, rytą atsikėlęs, kalbėdavo tokią maldą: „Ačiū tau, Viešpatie, kad nesukūrei manęs moterimi.“ O moteris, rytą prabudusi, kalbėdavo pirmąją maldą: „Ačiū tau, Viešpatie, kad sukūrei mane pagal savo šventąją valią.“ Kai dabar pagalvoju: kodėl taip? Argi čia vyriškas šovinizmas, pasididžiavimas ir kažkokia panieka? Ne. Pasirodo, vyras dėkoja, kad jis yra vyras, o ne moteriškas, kad jame yra vyriškumo pilnatvė – pirmiausia dėkoja už aiškią tapatybę. Kitas dalykas – tai užuojautos malda, nes moterys atlieka tokius dalykus, kuriuose vyras sužlugtų. Žinome, kokiu pasiaukojimu, kokiais vargais pasižymi motinystė: kūdikio išnešiojimas, pagimdymas, ugdymas, auklėjimas – kiek reikia moteriškos kantrybės ir rūpesčio! Gyvybės davėja ir puoselėtoja, kaip matome, turi be galo atsakingą užduotį, o vyras gali tik iš šono žiūrėti ir sakyti: „Viešpatie, suteikei moteriai tokią malonę, kurios aš nepakelčiau. Kaip džiaugiuosi, kad bent galiu ją ginti, saugoti ir leisti išsipildyti jos gražiam pašaukimui.“
Be abejo, šeima pašaukta nuostabiam vienas kito papildymui, bendradarbiavimui; šeima padeda žmogui tobulėti. Žmogus pašauktas ne į vienatvę, o į bendravimą, todėl šeimoje gražiausiai išsipildo Dievo įsakymas mylėti artimą. Tokiu būdu žmogus išsaugo žmogystę: žmogiškumas yra šeimos savybė, jis kyla iš šeimos. Todėl ten, kur yra šeima, galime puoselėti žmogiškumo civilizaciją. Žinoma, kartais į šeimą įsibrauna visokių problemų, įtampų. Šiais laikais matome, kad moterys kviečiamos kovoti su vyrais – tai labai bloga strategija: kovoti, nugalėti, pažeminti, nublokšti vyrą. Didesnės nelaimės negali būti: nugalėti silpni vyrai, kurie kaip bulvių maišai patys nesijudina – juos kiti judina. Todėl bet kokios sveikos visuomenės, krikščioniškos bendruomenės interesas ir noras, kad vyrai būtų vyrais ir prisiimtų Dievo jiems duotas pareigas ir atsakomybę.
Be abejo, vis tiek kartais būna įtampų ir konfliktų. Čia man prisimena iš senų laikų girdėtas palinkėjimas santuokos dieną. Vienas kunigas jaunavedžiams pasakė: „Linkiu, kad jūsų šeima, jūsų santuoka būtų ne teismo rūmai, bet klausykla.“ Jeigu santuokoje liks vien teisimas, vienas kito kritikavimas, netobulumų ieškojimas, tokia šeima, be abejo, lieka apnuodyta. Bet jeigu šeima veikia kaip klausykla, ji turi ateitį. Kas vyksta klausykloje? Pasisakoma ir išklausoma. Kaltiname ne kitus, bet bandome suprasti savo atsakomybę, savo padėtį. Ir čia sulaukiame atleidimo ir gailestingumo, supratimo ir užuojautos, galbūt kitąsyk ir tiesos žodžio. Taigi santuoka, šeima negali tapti kovos lauku, teismo sale, kur vienas kitą puolame, teisiame, smerkiame ir nežinia ko reikalaujame.
Šiandien žvelgiame į biblines ištakas, į biblinį mokymą apie santuokos prigimtį ir tikslus, apie mūsų visų pašaukimą būti šeimos žmonėmis. Visų pašaukimas yra į šeimą, ir kalbant apie pagrindinius gyvenimo tikslus, tarp jų turi būti šeimos sukūrimas. Tai nėra atlygis – tai užduotis, Dievo įsakymas vyrui: vesti, rasti moterį, susilaukti bent dviejų vaikų, berniuko ir mergaitės. Atrandame tokį biblinį standartą, įsakymą, ir prašom šią Dievo užduotį vykdyti: čia nėra „noriu – nenoriu“, „patinka – nepatinka“, reikia ją vykdyti, nes antraip tavo gyvenimas netenka svarbių prasmių ir tikslų. Be abejo, gyvename labai nuodingais, šeimai nepalankiais laikais: daugybė nepagrįstos kritikos, įvairiausių pasiūlymų, kai ir vyrai pradeda nesijausti saugiai santuokoje, ir moterys jaučiasi nesaugiai. Jeigu pasiduosime pasaulietinei ideologijai ir ypač mūsų nenormaliai juridinei sistemai ir mąstymui, atrodytų, reikia bėgti nuo šeimos, nuo santuokos kuo toliau. Bet jeigu priimame Bibliją kaip pagrindą, kaip atskaitos tašką, ir stengiamės abipusiai ja vadovautis, tokia šeima, be abejo, turi ateitį – iš tokios šeimos kyla šviesa. Dievas atėjo į šį pasaulį per šeimą, per sutuoktinių meilę. Dievas myli šeimą, Dievas trokšta šeimos, Dievas kviečia visus į šeimos gyvenimą, į šeimos ryšį. Todėl ir mūsų Išganytojas, tamsoje sužibusi šviesa, atėjo pirmiausia į šeimą, per šeimą. Ir bibliniais pagrindais besilaikanti šeima išlieka šviesa visuomenei, giminei, parapijai. Amen.
Parašykite komentarą