Sakyta 2025 m. gruodžio 25 d., Kristaus Gimimas (Kalėdos), ryto Mišios (Iz 62, 11–12; Tit 3, 4–7; Lk 2, 15–20). Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Bažnyčia švenčia trejas Kalėdų Mišias – nakties, ryto ir dienos. Nakties Mišias jau paaukojome, susirinkome į ryto Mišias, ir dar laukia dienos Mišios. Kunigai būtinai aukoja trejas Mišias. Kadaise ir tikintieji jausdavo pareigą dalyvauti trejose Mišiose – nakties, ryto ir dienos, nes tai išreiškia tris etapus. Štai naktį sužibo šviesa. Kažkada mūsų sielos buvo nuodėmės, netikėjimo, vienišumo naktyje, ir sužibo pirmasis žiburėlis – į mūsų širdis atėjo Dievo malonė. Ryto Mišios – tai šviesa vis labiau plečiasi, jau brėkšta: mūsų širdyse brėkšta, tamsos mažėja, šviesos daugėja. Galų gale dienos Mišios išreiškia tai, kad šviesa laimi: šviesa, Dievo malonė, Dievo valdžia ir galybė visiškai įsiviešpatauja ir nušviečia mano sielą, mano gyvenimą.
Kuriame etape esu? Štai klausimas. Ar dar naktyje, kur retkarčiais suspindi kažkoks žiburėlis ir vėl užgęsta, suspindi ir vėl užgęsta? Galbūt esu tame etape, kai mano širdyje išties brėkšta – dar neišaušo, bet jau brėkšta: jau daugiau šviesos, daugiau tikėjimo, daugiau vilties. Be abejo, nė vienas dar nesame Dievo šviesoje, dienoje: Kristaus šviesa dar nėra visiškai mūsų apvaldžiusi ir paėmusi į savo malonę, dar laukiame tos dienos. Bet tikiu, kad mumyse, čia susirinkusiuose, jau yra ryto aušra – jau nepriklausome nakčiai. Iš tikrųjų Kristus mums sako, kad nesame nakties vaikai – esame šviesos vaikai, esame Dievo kūriniai, sukurti geri. Todėl viena iš žmogaus pareigų – ieškoti gėrio ir jame pasilikti.
Čia man prisimena vienas pasakojimas. Per Kalėdų šventes šeima išsiruošė į bažnytėlę melstis – mama su vaikais, seneliai. O tėvas sako: „Na, žinote, aš kažkaip nelabai prie to esu, tikėjimas man nelabai suprantamas, nelabai noriu čia dalyvauti. Jūs važiuokite, o aš pasėdėsiu namuose.“ Ką gi, visi išvažiavo, jis vienas sėdi namuose. Tuo tarpu pradėjo smarkiai snigti, šalo. Jis vienas sėdi, žiūri pro langą, girdi, kad tolumoje skamba bažnyčios varpai, ir sau sėdi. Ir mato, kad į prie namų augantį medį atskrido paukščiukai – tokie sužvarbę, vienas prie kito glaudžiasi. Jam atėjo mintis: štai aš sėdžiu šilumoje, pilna maisto, o tie vargšiukai žiemą sušalę spaudžiasi ant šakos. Atidarysiu duris ir pakviesiu juos. Laikydamas duonos: „Atskriskite čia, šąlantys paukščiukai, pas mane šilta, duonos turiu!“ Barsto tą duoną, kviečia juos. O tie paukščiukai, užuot atskridę, išsigando jo ir kas kur nuskrido. Mato, kad nieko nesigaus, uždarė duris, sėdi ir mąsto: „Matai, noriu gero, kviečiu juos į šilumą, kviečiu pasistiprinti, o jie manęs išsigando.“ Ir jam atėjo mintis: „Žmogau, o kaip tu elgiesi Dievo atžvilgiu? Tu irgi esi to pasaulio šaltyje, dvasiškai išbadėjęs, nuskurdęs. Viešpats atveria savo namų duris, kviečia tave pas save, o tu jo išsigąsti ir leki kaip pašėlęs kažkur toliau į žiemos speigą. Nesupranti jo namų šilumos, nesupranti jo ištiestos gerumo rankos.“ Susigraudino, atsiklaupė, pradėjo melstis. Paskui staiga pakilo, greitai nusimetė kasdienius drabužius, apsivilko ką geresnio ir išlėkė pas savo šeimą į bažnytėlę. Atrodytų, toks banalus gamtos vaizdelis, o palietė jo širdį.
Taigi Viešpats mums atveria savo malonių duris. Jis mums apsireiškia kaip gėrio Dievas, kaip mūsų Kūrėjas, kaip gyvybės Davėjas. Bet kiek žmonių, kaip tie žiemos paukščiai, nesupranta, bijo, lekia toliau į žiemos šaltį, į savo pilką gyvenimėlį, galvodami, kad tai tikras gyvenimas. Šiandien rytas brėkšta. Žiūrint kosmologiniu požiūriu, jau viena minute ilgiau: diena ilgės, naktis trumpės, už devynių savaičių ateis pavasaris – kas čia tos devynios savaitės, jau bus pavasaris. Kartais mūsų gyvenimas taip klostosi, kad tamsa vis ilgėja, vis daugėja, vis labiau krentame, vis labiau panyrame į tą šaltį, į tą tamsą. Bet kiekvieno mūsų gyvenime turi būti kažkoks proveržis: „Viešpatie, užtenka tos tamsos. Noriu, kad to, kas manyje gera, ne mažėtų, bet daugėtų. Leisk, kad Kalėdų rytas manyje įvykdytų tą esminę permainą, kad manyje daugėtų šviesos. Tegul brėkšta tavoji saulė, kad iš tikrųjų jau galėčiau džiaugtis, jog artėja mano širdies, mano gyvenimo, mano išganymo pavasaris, kad jau priklausau tau – nebe nakčiai, bet dienai.“ Amen.
Parašykite komentarą