Sakyta 2022 m. gegužės 18 d. vakaro Mišiose, V Velykų savaitės trečiadienį (Evangelija apie vynmedį, Jn 15). Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
[…] šakelė, atskirta nuo vynmedžio, neturi gyvybės ir nudžiūsta; taip ir žmogus, atsiskyręs nuo Dievo, tampa bergždžias, kažkoks nevykęs. Štai Jėzus kviečia išlikti vienybėje su juo. Be abejo, kas nors galėtų sakyti, jog šitą melodiją girdėjome kažkokioje ekonomikos paskaitoje ar skaitėme straipsnį: įmonės taip elgiasi – turi daugybę visokių atšakų, filialų, ir jei kuris filialas blogai dirba, neneša rezultatų, vis nuostoliai, tą filialą uždaro, o darbuotojus atleidžia. Tai ne taip Dievas elgiasi su mumis, ne panašiai kaip ekonomikoje vyksta. Ne apie tai eina kalba. Kalba eina apie tai, kad žmogus visada bus vaisingas dvasine, gyvenimiška prasme, jeigu bus vienybėje su Dievu. O jei jis nenori būti vienybėje su Dievu, tampa bergždžias, nelabai kam tikęs. Reikia tiesiai, aiškiai pasakyti: žmogus pasidaro niekam tikęs, jeigu praranda vienybę su Dievu, tikėjimą.
Ir štai kaip gaunasi: Kristus, gyvasis vynmedis, duoda savo gyvybę, bet žmogus, nors yra priklausomas nuo Dievo, nenori priimti tos gyvybės. Jo protas užsiblokavęs – pirmiausia užsiblokavęs protas: nenori girdėti. Štai kodėl nuo seno yra toks patarimas, ir buvo aiškus žinojimas ir reikalavimas, kad, pavyzdžiui, žmogus, dalyvaudamas šventosiose Mišiose, turi pareigą atidžiai klausytis, melstis ir nors vieną mintį išsinešti iš bažnyčios. Kitaip sakant, atėjome čia kaip šakelės į medį – ir jeigu neišsinešu nė vieno lašelio to, ką Dievas man duoda, nė vieno žodelio, nė vienos minties, tai su tokiu bažnyčios lankymu esame sausos šakelės, kurios negauna nei išminties, nei Dievo malonės. Todėl turime labai rūpintis girdėti Dievo žodį ir priimti jo malonę, trokšti tai atlikti. Būna taip, kad iš bažnyčios mes nieko iš Kristaus neišsinešame: tuo tarpu tavorščios sėdi ir viena su kita kalbasi, pletkina kažką, aptarinėja. Kokią naudą gavo iš to, kad atėjo į bažnyčią, jeigu per Mišias tarpusavyje plepėjo?
Iš tikrųjų tai sausos šakelės, kurios vieną dieną degs. Ką reiškia „degs“? Susirgs depresija, kvailystėmis, klaidomis, visokiais pykčiais, turės daugybę visokių pragariškų jausmų ir išgyvenimų. Jos sausos, jos neturi savyje Dievo gyvybės, todėl visą laiką dega nepasitenkinimu, nelaimingumu, susikrimtimu, klaidomis ir taip toliau – čia litanija didžiulė. Todėl ir mes įsivaizduokime: mano vienybė su Dievu – tai klausimas, ar aš ją turiu; reikia ją kažkaip išreikšti, reikia ją nuolat gaivinti. Kasdienė malda, sekmadienio šventosios Mišios, prisiminti eiti prie Viešpaties Komunijos, eiti išpažinties – taip vis gaiviname tą ryšį, kad Dievas suteiktų man stiprybės, išminties, suteiktų savo malonę. Nes dabar, kol žmonės, sakykime, jauni, jie tokie pramoginiai, užsiima su draugais, su savimi, jiems atrodo labai lengva blaškytis. Bet kai žmogus tampa vyresnis – tuščia, tuščia, tuščia: galvoje, širdyje, gyvenime tuščia, tuštuma ir šaltis. Taigi, jeigu to žmogaus širdyje nėra Dievo malonės, jo išminties, nelaukime tos dienos, kai pasijusime išdžiūvę, tušti, nieko neturintys, gyvybės neturintys, kai susirgsime depresija ir pažvelgsime velniui į akis, be jokios išeities iš tokios padėties. Todėl tikinčio žmogaus širdis visą laiką atsigaivinusi: jis visada su viltimi, pilnas džiaugsmo, nes gyvena vienybėje su gyvuoju Dievu, laikosi jo žodžio. Amen.
Parašykite komentarą