Sakyta 2026 m. birželio 13 d. (šeštadienis, šv. Antano Paduviečio diena), Mišios už mirusiuosius (metinės). Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Ką tik išgirdome apaštalo Pauliaus laiško ištrauką, kurioje jis teigia, kad regimieji dalykai yra laikini, o neregimieji – amžini. Taigi jis skirsto tikrovę į tai, ką regime, ir į tai, ko neregime. Mes, krikščionys, gyvenime vadovaujamės ne vien regimybe, bet ir tuo, kas neregima, prie ko galima prieiti tik Dievo apreiškimo ir mūsų vidinės dvasinės intuicijos, proto dėka. Esminiai dalykai, ant kurių laikosi pasaulis, yra neregimi. Matematinės taisyklės – kur jos yra, kaip jas apčiuopti, pamatyti, paliesti? Principai, valdantys gamtą, pagrindinės taisyklės – jos neregimos. Net ir protas, kurį naudojame, – parodykite protą: jo nesimato, bet jis yra, suprantame, kad turime tokią galią. Arba, pavyzdžiui, traukos dėsnis: kas yra ta trauka? Jos nesimato, bet ji veikia, ji reali. Jeigu pradėsime gilintis, suprasime, kad akys – kaip sako lietuvių liaudies patarlė, „akys baisininkės, rankos darbininkės“ – yra melagės: jos ne visada mato tai, kas yra.
Todėl apaštalas Paulius nuolat mums primena, kad regimieji dalykai laikini: visa, ką regime, praeina, viskas pasibaigia. Ir jis kreipia mūsų mintis į amžinuosius dalykus, kurių dabar dar pilnai neregime. Dievo neregime, bet širdimi, protu suvokiame jo buvimą. Pats Dievas per savo pranašus, per apaštalus, per savo Sūnų mums apsireiškė, atskleidė paslapties šydą. Esminė gyvenimo tikrovės tiesa – Dievo egzistavimas, amžina, absoliuti būtybė – mums dar nėra regima; laukiame tos akivaizdybės.
O kad regimieji dalykai laikini, įsitikiname ir šiandien, dalyvaudami Mišiose: mūsų artimųjų kūniškas pavidalas išnyko, mes jų neberegime. Bet tai nereiškia, kad jų nebėra: jie toliau egzistuoja, toliau gyvena kitokioje būklėje – su savo savimone, su atmintimi, su savo asmenybe, nes žmogaus siela nemirtinga. Todėl per maldą Šventojoje Dvasioje su jais bendraujame: Kristaus Bažnyčioje mes visi esame susiję, todėl per maldą bendraujame su savo artimaisiais.
Kaip matome, ir žmogaus prigimtis dalijama tarsi į tris tikroves: žmogaus kūnas, žmogaus siela ir žmogaus dvasia. Apaštalas Paulius nuolat kartoja savo laiškuose, kad išlaikytume ir savo kūną, ir sielą, ir dvasią nepriekaištingus, nesuteptus nuodėme. Kūnas mums regimas, o kur siela, kur dvasia? Prie to vėlgi prieiname mąstymo, samprotavimo būdu, aišku, remdamiesi ir Dievo apreiškimu. Todėl yra didelė pagunda likti paviršiuje – gyventi ir mąstyti apsiribojant tuo, ką matai, ir nesigilinti į tai, kas nesimato, bet yra svarbu. Todėl bažnyčioje nuolat išgirstame apaštalo žodžius: laikinieji dalykai yra regimi, o amžinieji kol kas mums neregimi, ir prie jų prisiartiname kaip prie paslapties – vieni dalykai jau atsiskleidžia, kiti dar atsiskleis. Didžiausia, esminė tiesa mums atsiskleidžia per tikėjimą: Dievas yra amžinas, jis pašaukė mus į savo artumą, pasidalijo su mumis savo gyvenimu ir norėjo, kad išliktume su juo draugiškame, pozityviame ryšyje, santykyje. Ir tas ryšys prasideda jau šiandien: per krikštą, per tikėjimą, per maldą, per sakramentus artėjame prie neregimojo Dievo, pratinamės su juo gyventi, nes mums skirta visa amžinybė būti su juo.
Kai mažo kūdikėlio protas pradeda bręsti – kaip žinome, maži vaikeliai iki trijų mėnesių yra tarsi trumparegiai: nemato toliau nei už kelių metrų, ir mamytei reikia pasilenkti, kad jis ryškiai matytų jos veidą. Jis mato tai, kas arti, pradeda pažinti mamos veidą ir atsiliepia šypsena. Paskui jo žvilgsnis stiprėja, jis jau mato toliau, ryškiau, ir pamažu pripranta prie tėčio, broliukų, močiutės, senelio, tetos veido – ir pradeda šypsotis. Tas motyvas kartojasi ir mūsų, suaugusiųjų, gyvenime. Neretai, kaip tas kūdikis, matome tik iš labai arti, o į tolį nematome; o senatvėje galbūt vėl grįžta, kad į tolį nebematome – arba, atvirkščiai, arti nebematome, ryškiai matome tik tai, kas toli. Taip ir mūsų proto būklė, intelektualinis žvilgsnis: kartais tikrai matome tik tai, kas prieš nosį, nematome to, kas toli, kas laike dar toli, kas paslėpta gelmėje, kas iš tikrųjų vyksta, kas yra esmė. Ir vargstame su tomis kūdikiškomis problemomis. Bet galų gale vaikelis pradeda šypsotis savo mamai. O mes, Dievo vaikai, Dievo kūriniai, kada nusišypsosime Viešpačiui, kuris kiekvieną akimirką mus mąsto, mus palaiko, duoda gyvybę? Štai kur problema: kada žmogus nusišypsos Viešpačiui, kada nustos būti abejingas ar net priešiškas, kada pradės atsiliepti į Dievo meilę savąja meile?
Meldžiame mirusiesiems dangaus karalystės šviesos, o dangaus esmė vėlgi yra nuoširdi meilė Dievui: mylėti, pasitikėti, priimti, atsiverti, gyventi su juo – tai ir yra amžinoji laimė. Savo malda padedame mirusiesiems apsivalyti nuo žemės pančių ir atsiteisti už Dievo meilės įžeidimus. Juk laidotuvėse mus visada labiausiai skaudina meilės trūkumas, meilės įžeidimai, ir jaučiamės neatsiteisę artimiesiems už tą pažeistą meilę. Bet pagalvokime apie Dievo meilės įžeidimus, kurie gyvenime nuolat vyksta. Nors esame nusidėjėliai, bet Dievą tikime, jį pripažįstame, jį mylime, stengiamės mylėti, norime mylėti – norėkime mylėti Viešpatį, nes su juo mums skirta būti visą amžinybę. Amen.
Parašykite komentarą