Sakyta 2026 m. birželio 14 d., XI eilinis sekmadienis (A metai; Iš 19, 2–6a; Rom 5, 6–11; Mt 9, 36 – 10, 8), minint šv. Antaną Paduvietį, rytinės Mišios Josvainiuose. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Skaitėme Evangeliją, kurioje konstatuojama: Jėzus mato žmonijos, kiekvieno mūsų būklę – suvargę, apleisti, tarsi avys be piemens. Ką ypatingai mums primena šie Viešpaties žodžiai? Šių dienų statistika teigia, kad didėja būrys vienišų žmonių, praradusių ar neturinčių ryšio su savo artimaisiais, su visuomene, su vietine bendruomene. Šiais laikais tiek daug veiksnių lemia, kad vienišųjų būrys vis didėja. Yra, sakykime, natūralių dalykų, kai žmogus lieka vienas, visus išlaidojęs: kažkur tarp laukų, tarp rapsų, trobelė, ir ten gyvena sukrypusi močiutė; gal kokia dukrelė Kaune yra, gal nėra, gal atvažiuoja, gal neatvažiuoja. Paskui matome išaugusį didelį psichologinės pagalbos poreikį jaunuoliams ir vaikams. Sakytum, gyvena su tėvais, gyvena šeimoje – kodėl jie vieniši, kas su jais pasidarė? Pasirodo, tėvai nuolat darbuose, nuolat užsiėmę: grįžta namo, paglosto miegančių vaikučių galveles, o iš ryto vėl į darbus. Ir vaikai auga patys, vieni kitus gal prižiūri, gal neprižiūri; įlindę į kompiuterius, į telefonus, praranda ryšį su artimaisiais, su šeima, su visuomene. O internetas, kaip žinome, nėra tikras bendravimas – tai pasakų dėžutė, į kurią labai pavojinga įgrimzti. Daugelyje sričių matome, kad didėja būrys tų, kurie nesituokia, nenori tuoktis. Suprantama, visais laikais buvo žmonių, pašauktų ypatingu būdu tarnauti visuomenei, Bažnyčiai, bendruomenei, bet tai buvo išimtis, o dabar matome, kad tokių žmonių daugėja, ir tai reiškia, kad žmogus patirs vienatvę. Bet didžiausia vienatvė, vadinamoji alienacija, ištinka žmogų, kai jis apskritai netenka Dievo. Juk žmogus negali užpildyti savo sielos tuštumos, jeigu neturi Dievo. Tada jau kosminio, egzistencinio našlaičio nuotaika, psichologija – jis, kaip sakant, pradeda dvasiškai skursti.
Šiandien prisimename šventąjį Antaną. Nežinia, kieno nuopelnai, kas meldė pjūties Šeimininką siųsti darbininkų į pjūtį, bet išmeldė tokį šventąjį Antaną. Jo pasaulietinis vardas buvo Ferdinandas; tapęs vienuoliu, jis priėmė Antano vardą, kurį mes ir žinome. Mus skiria jau nemažai šimtmečių – daugiau kaip aštuoni šimtai metų nuo tada, kai jis gyveno. Bet tarp visų šventųjų jis pasižymėjo kaip vienas ypatingesnių, daręs daug stebuklų. Šventieji išmeldžia stebuklų, bet tiek daug, kiek šventasis Antanas, – istorijoje turime nedaug tokių šventųjų, todėl jį vadiname stebukladariu. Viešpats siuntė jį į savo pjūtį, sakydamas: melskite pjūties Šeimininką, kad siųstų darbininkų. Po tų žodžių jis išrinko apaštalus ir pasiuntė juos skelbti Evangelijos, naikinti žmonių vienišumo, kuris atsiranda netekus Dievo, neturint Dievo, gyvenant bedieviškoje, priešiškoje visuomenėje, kur žmogus žmogui vilkas. O krikščionių pašaukimas – kurti Kristaus Bažnyčią, tikėjimo brolių ir seserų bendruomenę, kur esi nebe vilkas kitiems, bet visi esame Viešpaties avinėliai. Todėl vienas į kitą žiūrime ne pakraujavusiomis akimis, išsišiepę nasrus, bet Jėzaus akimis. Šventasis Antanas daug nuveikė, kad atvestų žmonių sielas prie Kristaus, ir šiais laikais jis mums išlieka nuostabiu užtarėju beviltiškuose reikaluose, pametus daiktus, prašant kitokios reikalingos pagalbos.
Štai Josvainių parapijoje radau šventojo Antano relikvijas – čia, šalia kryžiaus, stovi tokia kaip saulė [relikvijorius]. Tai relikvijos, kurias 196… metais Šaravų bažnyčiai padovanojo pranciškonas – kunigas ar brolis, nežinau; yra net įrašyta inskripcija. Bet tai detalės. Esmė ta, kad tai šventojo Antano relikvijos, turbūt jo abito ar kaulelio fragmentas, ir per relikviją mes tarsi turime galimybę pajusti jo artumą – ne tik dvasinį, bet ir fizinį. Ir iš tikrųjų toks įspūdis, kad jis ten, danguje, labai užsižaidė, užsilinksmino dangaus laime ir užmiršo mūsų, žemės varguolių, reikalus. Todėl prašome jį atkreipti savo akis ir į mus, žemės keleivius.
Jėzus, atėjęs į vieną kaimą, negalėjo ten padaryti jokių stebuklų dėl žmonių netikėjimo. Ir šiandien pasigendame tokių stebuklingų ženklų, stebuklų, ir matome, kad viena bjauriausių priežasčių yra netikėjimas: netikime, neprašome, netrokštame, todėl ir neturime. Pirmajame skaitinyje iš Senojo Testamento girdėjome, kaip Viešpats rūpinosi savo tauta, kaip į ją investavo: nešiau jus tarsi erelis ant savo sparnų – toks vaizdingas, poetiškas išsireiškimas. Dievas investavo į tą tautą, tikėdamasis iš jos gėrio. Ko gero, ir į kiekvieną mūsų Viešpats Dievas deda daug vilčių, daug investuoja, tikėdamasis gėrio. Štai į šventąjį Antaną jis daug investavo ir daug iš jo gavo – jis atnešė daug teisumo, gėrio vaisių. Taigi visi esame panašūs tarsi į vynmedį, į obelį. Ateiname prie kitų – kaip džiugu, kad ta obelis turi vaisių. Bet pažiūrėk į save: tu irgi esi obelis. Ar tu turi vaisių, ar duodi vaisius, ar yra tavyje gėrio vaisių? Antanas, kaip matome, tikrai vaisingas šventasis, bet pažiūri į save – ir aš turiu kažkiek stengtis toks būti.
Atsimenu tokią istoriją. Vienas žmogus skundėsi klebonui: „Prašiau šventojo Antano užtarimo“ – nebeatsimenu, kokiu ten reikalu – „meldžiuosi, meldžiuosi, o jis negirdi, neatsiliepia, nepadeda, nepadeda, ir viskas.“ Klebonas klausia: „O tu neužmiršai vienos sąlygos, kurios reikia, prašant Antano užtarimo?“ – „O kokios reikia sąlygos?“ – „Ar padarei kam nors gerą darbą, ar sušelpei vargšą, ar padėjai bėdoje esančiam, gal kokią vargstančią bažnytėlę sušelpei? Jeigu pats nepadarei nieko gero… Tai būtina sąlyga, meldžiantis Antano užtarimu: nori jo užtarimo – pirma padaryk gerą darbą vargstančiam. Tik taip veikia užtarimas per šventąjį Antaną.“ Matai, neretai taip būna su žmogaus mąstymu: aš, aš, aš, man, manęs, dėl manęs, tik man, tik man. Tik aš – didžiausia bėda; tik į save žiūriu, tik mano reikalai svarbiausi, aš – pasaulio centras, mano bėdos svarbiausios ir bjauriausios, aš vienintelis šiame pasaulyje nuskriaustas. O tau sako: pagaliau nukreipk akis nuo savęs, pažiūrėk – šalia tavęs yra šio gyvenimo bendrakeleivių, kurie taip pat vargsta. Ir čia yra stebuklas ir paradoksas: kai atveri savo širdį kitam, žiūrėk, atsiveria ir šventųjų, ir kitų žmonių širdys. Taip veikia Dievo sukurta tikrovė, pasaulis: kai dalijamės, visi turime, o kai norime tik sau, tada daugeliui trūksta.
Šventasis Antanas mus moko pažvelgti ir į kitų negandas, į kitų bėdas, pamatyti pasaulį plačiau, pamatyti žmones ir nebūti ta suvargusia, apleista avimi, kuri bidzena viena per šį pasaulį. Jėzus gailėjosi ir sakė: avys be piemens. Todėl jis įsteigė Bažnyčią, apaštalų pašaukimą, krikščionių bendruomenę, kad galėtume tarpusavyje bendrauti, sugyventi, vieni kitiems pagelbėti. Amen.
Parašykite komentarą