Sakyta 2025 m. gruodžio 14 d., III Advento (Gaudete) sekmadienis (A metai; Iz 35, 1–6a. 10; Jok 5, 7–10; Mt 11, 2–11), rytinės Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Trečiasis Advento sekmadienis vadinamas džiaugsmo, vilties sekmadieniu, nes jau netoli Kalėdų šventė; jis taip pat skelbia, kad ir antrasis Viešpaties atėjimas jau nebeužilgo ir kad Viešpaties tikintieji bus išvaduoti iš šio pasaulio priespaudos. Mums pavyzdžiu, šaukliu, statomas Jonas Krikštytojas. Šiandien kalbama apie tai, kaip jis jau įkalintas, kalėjime – dėl to, kad buvo tiesiakalbis, kalbėjo be užuolankų ir nevyniodamas į vatą. Buvo, kaip pasakytume, nesisteminis žmogus: gyveno dykumoje ir, kaip kitoje Evangelijos vietoje skaitome, mito keistu valgiu – lauko medumi ir skėriais, buvo apsivilkęs keistu apdaru iš kupranugario vilnų. Toks žmogus, sakytum, nepriklausantis mūsų pasauliui – jis to ir norėjo. Turime tokią sąvoką – nesisteminis žmogus. Mes visi gyvename kažkokioje sistemoje, esame į ją įkliuvę.
Atsimenate, kažkada buvo toks populiarus filmas, tiksliau, trijų filmų fantastinis kūrinys – „Matrica“. Žmogui atrodo, kad jis gyvena tikrovėje, o pasirodo, jis prijungtas prie sistemos ir maitinamas iliuzijomis. Atsirado keletas tokių, kurie praplėšė tą skraistę ir pamatė, kad yra maitinami iliuzijomis, o iš esmės yra išnaudojami, pajungti nežmoniškai sistemai. Jonas Krikštytojas, kaip matome, gyvena dykumoje, atsisakęs civilizacijos. Nieko nepadarysi: esame laikmečio ir esamų sąlygų įkaitai, civilizacijos įkaitai. Galbūt dabar gyvename Lietuvos Respublikos matricoje, gyvename Europos Sąjungos matricoje. O kas gi tas pasaulis, kurį Jėzus taip smerkia, sakydamas: nesekite pasaulio, nepriklausykite pasauliui? Tai ne šis Dievo sukurtasis pasaulis, bet tas iliuzinis, žmonių įsivaizduotas pasaulis, kuris iš tikrųjų yra savotiškas užsimiršimo, klaidos pasaulis.
Istorijoje turime nemažai tokių nesisteminių žmonių pavyzdžių. Antai prisimenu iš tarybinių laikų tokį rusų disidentą – berods Bulgakovas ar kaip jo pavardė. Jis neturėjo jokios nuosavybės, buvo nevedęs, neturėjo šeimos, neturėjo darbo – vienu žodžiu, tais laikais tai buvo tarybinei santvarkai grėsmę keliantis elementas. Kai jis nieko neturi, jam praktiškai nieko negali padaryti, negali juo manipuliuoti. Su tokiais nesisteminiais žmonėmis susiduriama ir šiais laikais. Vieno seno pažįstamo sūnus, jaunas vyrukas, irgi neturi nuosavybės, dirba juodus darbus, sąskaitos neturi, o baudų turi beveik dešimt tūkstančių – įvairiausių, už greitį ir už kažką, baudos, baudos. Ir valstybė nieko negali jam padaryti: jis nieko neturi, niekur nefigūruoja. Anksčiau tokius į kalėjimą sodindavo, arba bent lazdomis primušdavo, arba į darbo stovyklas išvarydavo; dabar šiais laikais tai nepriimtina, ir viskas – valstybė nieko negali. O Lietuvoje, pasirodo, jokios nuosavybės neturinčių yra trisdešimt ir daugiau procentų žmonių.
Taigi, kaip matome, sistema gali prispausti tuos, kuriuos galima pažeisti. Pavyzdžiui, jeigu turi šeimą, artimųjų, bijai dėl jų, kad jų nenuskriaustų, kad jiems kažko blogo nepadarytų. Tarybiniais laikais taip ir veikdavo – atakuodavo tavo artimuosius. Visos nusikalstamos struktūros atakuoja tavo artimuosius, bando tave priversti klausyti sistemos, klausyti matricos, tarnauti pasauliui, kaip jis bebūtų įsivaizduojamas. Turi turto – drebi dėl to turto; aišku, kad žmogui reikalinga apsauga. Turi darbą – vėlgi drebi dėl to darbo. Ir štai esi pažeidžiamas, esi manipuliuojamas, turi tarsi silpną vietą, kur tave gali atakuoti. Ir tada tu turi taikytis, nekarksėti, teisingu metu nusilenkti į teisingą pusę, turėti lankstų stuburą, tylėti, bendradarbiauti, prisidėti, pataikauti – ir taip su visa vergų minia eiti nurodyta kryptimi.
Todėl matome, kad Jonas Krikštytojas pasirinko tokią poziciją: jis nėra civilizacijos, nėra sistemos vergas; jis kalba, ką nori, sako, ką nori, jis mums skelbia Dievo pasaulį. Jis mums skelbia: mums atrodo, kad esame tokie laisvi, o pasirodo, esame kažkokios sistemos vergai, tiesiog pajungti. Kaip tas klausia: visi esame skolingi, o kas yra tas paskutinysis, kuriam visi skolingi? Daugybė būdų žmogui įvaryti į priespaudos ir pavergimo situaciją. O Jonas Krikštytojas kalba drąsiai, elgiasi drąsiai – jis Dievo žmogus ir mums primena, kad egzistuoja Dievo valdžia, Dievo karalystė, Dievo sukurtasis pasaulis, ir jis yra tikras. O tai, ką žmogus gali sugalvoti, yra virtualus pasaulis. Imkime kad ir kokią nors konstituciją, įstatymus, valstybės sąrangą – tai išties virtualus dalykas, ir jis gali būti labai priešingas žmogaus prigimčiai ir Dievo valiai. Jonas Krikštytojas mus kviečia susipažinti su Dievo pasauliu, būti Dievo pasaulio pusėje ir, esant reikalui, suprasti, iš kurios pusės kas bando tave pavergti. Jis mums skelbia ateinantį Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmes, skelbia mūsų išvadavimą iš piktojo valdžios.
Turime omenyje, kad yra ne tik regimasis pasaulis, ši sistema, bet yra ir dvasinės kilmės blogio sistema, kuri iš tikrųjų taip pat nori per nuodėmę mus pavergti. Kaip žinia, esame dvasinės būtybės, ir viską, ką darome, tiesiog materializuojame savo dvasines nuostatas. Todėl kalba eina apie dvasinę žmogaus laikyseną, apie jo dvasinę būklę; o visa kita tik materializuojasi – ar jis pats tai materializuoja, ar kiti. Antgamtinis, metafizinis pasaulis materializuojasi: kokiomis idėjomis vadovaujamės, tas ir įgyvendiname, taip viskas ir vyksta. Advento metu esame kviečiami bandyti suprasti savo padėtį, savo situaciją: ką aš per save materializuoju, kokią dvasią nešu ir ko siekiu? Ir mums skelbiama viltis, kaip Jėzus sakė: „Eikite ir pasakykite Jonui, ką matote: aklieji praregi“ – ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai akli; „raišieji vaikščioja“ – mes visi turime raišumo savo psichologijoje, savo dvasioje; „raupsuotieji išgydomi“ – kalba eina vėl apie dvasines reikšmes; „mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama Geroji Naujiena“. Štai mums skelbiama Dievo pasaulio, Dievo tikrovės, Dievo išgelbėjimo naujiena.
Parašykite komentarą