Sakyta 2025 m. gruodžio 14 d., III Advento (Gaudete) sekmadienis (A metai; Iz 35, 1–6a. 10; Jok 5, 7–10; Mt 11, 2–11), vidurdienio Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
1999 metais buvo išleistas filmas „Matrica“. Jo pagrindinė idėja ta, kad žmonės gyveno iliuzijoje: buvo maitinami iliuzijomis, prijungti prie sistemos ir tuo pačiu išnaudojami – iš jų buvo imama energija. Keletas žmonių, įtardami, kad čia kažkas vyksta, praskleidė paslapties šydą ir pamatė tikrąją padėtį: visi yra prijungti prie sistemos, kuri maitina iliuzijomis, bet tuo pačiu minta žmonių energija. Ir štai jie ištrūko iš sistemos, atsijungė nuo jos – tokia buvo to filmo pagrindinė mintis.
Šiandien skaitome apie Joną Krikštytoją: jis irgi buvo nesisteminis žmogus. Gyveno dykumoje, nesinaudojo civilizacijos pasiekimais, mito, kaip rašoma, skėriais ir lauko medumi, buvo kukliai apsirengęs. Jis nepriklausė nei civilinei, nei religinei sistemai – buvo toks atitrūkęs nuo visuomenės, sakytum, kažkoks keistuolis, laukinis, necivilizuotas. Tų nesisteminių žmonių istorijoje nuolat sutinkame. Antai tarybiniais laikais – bijau apsirikti dėl pavardės, bet lyg ir Bulgakovas – buvo toks antitarybinis veikėjas, kuris neturėjo turto, neturėjo darbo, neturėjo šeimos. Todėl jis buvo drąsus, kalbėjo, ką norėjo, ir tarybinė sistema negalėjo jam nieko padaryti – nebent įkalinti, psichiatrinėje ligoninėje pripumpuoti vaistų (žinome tuos visus metodus) arba lazdomis sudaužyti. Tokių nesisteminių žmonių, kurie išsiveržia iš civilizacijos, iš valstybinės sistemos, sutinkame ir šiandien. Vieno mano pažįstamo sūnus – tai tik vienas iš pavyzdžių – irgi neturi asmeninio turto, neturi oficialaus darbo, dirba įvairius nelegalius darbus. Jei vairuoja mašiną, žino, kur nėra greičio matuoklių. Jis yra prisirinkęs beveik dešimt tūkstančių įvairiausių baudų, ir valstybė nieko negali jam padaryti, neturi prie ko prisikabinti, nes jis nieko neturi. Matote: kad sistema galėtų tave prispausti, kontroliuoti, reguliuoti, ji turi prie kažko prisikabinti – gal tu turto turi, gal šeimą, gal darbą, – ir tada esi savotiškai pagautas.
Be abejo, norėtųsi gyventi normalių žmonių, krikščioniškoje visuomenėje, kurioje kuriame brolystės, pagarbos vienas kitam, pagarbos nuosavybei, šeimai, privačiam gyvenimui sistemą. Bet matome, kad neretai įsivyrauja nežmoniškos sistemos, kurios pavergia žmogų, pumpuoja jam į galvą iliuzijas apie kažkokį patriotizmą, apie šviesų rytojų ar dar kažką, ir tuo pačiu siurbia iš žmonių laiką, jėgas, finansus – viską, ir niekada nėra gana. Todėl tie nesisteminiai žmonės, kaip kartais galvojame, gal ir kelia mums problemų, bet tokie buvo pranašai, toks buvo Jonas Krikštytojas. Jonas Krikštytojas atėjo į šį pasaulį, ir taip pat Jėzus Kristus, mūsų Išganytojas, mums apreiškė, kad gyvename netikrame pasaulyje. Taip, Dievo sukurtasis pasaulis mums pažįstamas – kalnai, dangus, saulė ir visa kita. Bet Jėzus nuolat kritikuoja pasaulį – argi tą, kurį jis sukūrė? Ne, tą, kurį sukūrė žmonės: iliuzijų, saviapgaulės, pavergimo pasaulį, kuriame žmogus traktuojamas ne kaip Dievo kūrinys, ne kaip Dievo vaikas, bet kaip gyvulys ir kaip daiktas.
Iš dalies galime sakyti, kad šį pasaulį – tą žmonių iliuzijų, saviapgaulės pasaulį – valdo ir piktoji dvasia; ji yra apvaldžiusi ir žmonių širdis, mintis. Aiškiai žinome, kad žmogus yra dvasinė būtybė ir dvasinius dalykus materializuoja: visa, ką darome gyvenime, būdami dvasinės būtybės, yra mūsų dvasinių vertybių, požiūrio, pasaulėžiūros, nusiteikimo materializavimas. Todėl jeigu visuomenė krikščioniška, materializuosime krikščioniškas vertybes – tokia bus ir mūsų visuomenė. Bet jeigu atsiduriame bedievių valdžioje, bedieviai mums materializuoja visai kitą tikrovę. Melskimės už mūsų tėvynę, kad ji netaptų Lietuvos Respublikos matrica, kur mus traktuoja tik kaip elementus, kaip skudurus – pasinaudojo, išmetė, ir nebereikia. Bijokime tokios matricos, kuri įsikurtų Europos Sąjungoje – bedievių sukurtos matricos, kur žmogus traktuojamas visai nedieviškai.
Kaip nugalėti tą matricą, tą vergovės, kvailinimo, manipuliavimo sistemą? Raktas duotas – Dievo žodis. Dievo žodis, Šventasis Raštas, mūsų tikėjimas yra tas instrumentas, kuris griauna matricą, prieš žmogų nukreiptą sistemą. Tų sistemų, kaip matome, buvo ne sykį, ir jos vis grįžta: buvo Hitleris, buvo komunizmas, dabar visokie leftistai. Ką mums daro Konstitucinis Teismas arba Konstitucinio Teismo vardu tie ponai? Kuria naują matricą: žmogų ima traktuoti jau net prieš gamtą, įsivaizduoja esą dievai ir vėl kuria naują žmogų pavergiančią sistemą. Kaip mums nuolat išvengti tos bėdos? Raktas yra Šventasis Raštas, Dievo žodis, tikėjimas, pranašai ir mūsų Išganytojas. Jie mums apreiškia tikrąjį pasaulį, tikrąjį žmogų, tikrus dalykus, tikrąsias vertybes. Kol jų laikomės, niekas mūsų nepavergs.
Ne sykį matėme, kaip sistemos bandė atakuoti šeimas, per artimuosius darydamos spaudimą, priespaudą. Vienas stačiatikių kunigas pasakojo apie tarybinius laikus. Kaip žinome, dauguma stačiatikių kunigų turi šeimas. Pasikviečia jį institucija ir sako: privalai daryti taip, kaip mes tau liepiame, antraip atimsime iš tavęs vaikus ir patalpinsime juos į atsilikusių vaikų internatą. Kuris tėvas nesudrebėtų, kuris nepalūžtų nuo tokio grasinimo? Be abejo, bijome atsidurti gatvėje, netekti turto, ir matome daugybę priemonių, kuriomis sistema gali mus sudoroti, padaryti silpnus. Mes, krikščionys, turime nuolat atminti, stebėti ir būti budrūs, kad vėl nepatektume į bedievių kuriamą matricą, kuri mus išnaudoja ir kreipia visai kita linkme.
Tai kodėl šiandien yra vilties diena, kodėl sakome – Gaudete sekmadienis? Kunigas, apsirengęs rožiniais drabužiais, turėtų skelbti džiaugsmą, o čia dabar kalba apie mus pavergiančią sistemą. Ogi tame ir yra viltis ir džiaugsmas, kad Kristus mus išvaduoja iš tų priespaudos pančių – pirmiausia mūsų protą, mūsų jausmus, mūsų širdį. Ir tada mes, kaip tikėjimo, dvasiniai žmonės, materializuojame gėrio pasaulį, tiesos pasaulį: mūsų gyvenimas, mūsų visuomenė tėra mūsų dvasinių vertybių materializavimas. Nepamirškime tiesos, kad žmogus yra dvasinė būtybė ir viską materializuoja pagal savo dvasią. Taigi norime apreikšti, įgyvendinti brolystės, pagarbos žmogui, laisvės, bendradarbiavimo, tiesos civilizaciją – krikščionybės civilizaciją. Kristus įsiveržė į pasaulio tamsą. Prieš visą tą sistemą – Romos imperijos melo sistemą, savo tautos lyderių sukurtą sistemą – jis siuntė nesisteminį žmogų, Joną Krikštytoją, kad parodytų, atvertų žmonių protus; kaip čia sakoma, kad aklieji praregėtų – pamatytų, kas yra kas; kad raišieji – tie, kurie nežino, kaip gyvenime orientuotis, – jau žinotų; kad įvairiomis dvasinėmis ligomis apnikti, kurtieji išgirstų; kad galų gale mirusieji būtų prikelti ir vargdieniams būtų skelbiama Geroji Naujiena – Geroji Naujiena apie Dievo tikrovę.
Turime būti krikščioniški realistai. O krikščioniškas realizmas kyla iš Šventojo Rašto pažinimo, iš Dievo valios pažinimo, iš tikrojo mokslo. Mes nesame prieš mokslą, bet esame prieš ideologiškai suformuotą mokslą, prieš nupirktus mokslo duomenis. Žinome, kiek čia daug manipuliacijų: „mokslas pasakė“, o pasirodo, kažkas sumokėjo už tas išvadas. Todėl esame už tikrąjį mokslą: kiekviena tiesa, net ir menkiausia, bet kurioje srityje – ar mokslinėje, ar dvasinėje, ar gyvenime, – jeigu yra tiesa, yra iš Dievo. Todėl skelbiama Geroji Naujiena, kad prisiartino Dievo karalystė, ir mes esame kviečiami į ją įsijungti. Amen.
Parašykite komentarą