Sakyta 2026 m. sausio 4 d., II sekmadienis po Kalėdų (Sir 24, 1–2. 8–12; Ef 1, 3–6. 15–18; Jn 1, 1–18), vidurdienio Mišios, pradėtos himnu Šventajai Dvasiai. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Sulaukę naujų metų, pirmą kartą susitinkame šioje šventovėje. Ko gi įprasta linkėti per Naujuosius metus? Visi vieni kitiems linkime – dabar ištisai girdžiu – sveikatos: jeigu bus sveikata, bus ir visa kita. O šiandien girdime, kaip Bažnyčia mus sveikina su Naujaisiais metais Šventojo Rašto žodžiais ir linki mums visiems išminties. Mišias pradėjome giedodami himną Šventajai Dvasiai – tai naujametinių pamaldų savybė: šaukiamės Šventosios Dvasios, jos šviesos, meldžiame, kad būtume išmintingi. Skaitėme pirmąjį skaitinį iš Siracido knygos: čia sakoma, kad Viešpats sukūrė išmintį, ir toji išmintis apsigyveno jo tikinčiųjų tarpe. O Evangelijoje skaitėme: pradžioje buvo Žodis – kitaip sakant, pradžioje buvo išmintis, prasmė, pradžioje buvo Protingasis, ir jis viską sukūrė. Todėl ir mes visi sukurti protingai, išmintingai, gavę iš Kūrėjo gyvenimo prasmę, ir meldžiame, kad būtume jo vaikai, Dievo vaikai, išminties sekėjai. Pradėdami naujuosius metus, linkime visiems ir visada išminties, protingumo, prasmės visame, ką darome, ko siekiame.
Pradžioje buvo Žodis. Dar nebuvo pasaulio, nebuvo materijos, nebuvo nieko – buvo Dievo išmintis. Dievas Protingasis, mūsų Kūrėjas, kiekvieną iš mūsų pradžioje laikė kaip mintį, kaip idėją, kaip žodį. Savo žodžiu jis sukūrė pasaulį, ir mes taip pat buvome sukurti Dievo žodžiu. Ir tas Žodis tapo kūnu – Dievo išmintis tapo įkūnyta kūrinijoje. Todėl sakoma, kad Dievo pripažinimas, tikėjimas juo, pagarba jam yra išminties pradžia, ir atvirkščiai – netikėjimas, bedievystė yra kvailystės pradžia. Taip ir rutuliojasi mūsų gyvenimas.
Girdėjau tokį juokingą pasakojimą. Susigrūmė mokslininkai su Viešpačiu Dievu: „Dieve, tu mums nereikalingas. Mes jau viską galime patys pasidaryti, viską ištirti, viską patys suprantame – tu mums nereikalingas.“ Neretai mokslininkai taip ir galvoja – yra labai daug pamišusių mokslininkų. „Tai padarykime konkursą: kas protingesnis – tu, Dieve, ar mes?“ Taip ir vyksta nuolatinė konkurencija: mokslininkai rengia konkursą su Dievu, kas gi protingesnis. O Viešpats Dievas jiems sako: „Gerbiamieji, pala pala. Turėkite savo medžiagą, savo principus, savo taisykles ir dėsnius. Kodėl naudojatės mano medžiaga ir mano taisyklėmis? Juk šis pasaulis sukurtas mano – viskas man priklauso. Jūs to nesukūrėte – nei materijos, nei elektronų, nei protonų, nei traukos, nei kitokių dėsnių. Bepigu jums, turint mano, vaizduoti, kad patys viską čia pasidarėte. Jūs net savęs nesukūrėte – esate padaryti iš mano medžiagos. Jūsų protas nepažįsta kitos tikrovės, tik tą, kurią aš sukūriau: jūs žinote tas taisykles, tuos dėsnius ir jais naudojatės, viską aiškindami. Bet palaukite – tai ne jūsų. Kodėl savinatės mano ir dar prieš mane šokinėjate, vaizduojate esą man lygūs? Apsiraminkite.“
Iš tikrųjų matome, kad mums visada ir visur reikia ne tik žmogiškos išminties, bet ir dvasinės, dieviškos išminties – kad gyvenime teisingai suprastume, teisingai vadovautumės, teisingai priimtume užduotis, tikslus, išvadas. Atsimenu, viena močiutė savo anūkui sakydavo: „Vaikeli, melskis į Šventąją Dvasią, prašyk jos išminties, kad nebūtum durnas.“ Na, gal negražu bažnyčioje sakyti tokį žodį – „kvailas“: prašyk Šventosios Dvasios, kad nebūtum kvailas. Mums visiems gresia ta pati bėda: kartais prasilenkiame su išmintimi ir darome kvailus sprendimus. Girdime, kaip apaštalas ir evangelistas Jonas pergyvena: Žodis tapo kūnu, atėjo pas mus, atėjo pas savuosius, bet savieji jo nepažino, savieji jį atmetė. O kas jį priėmė, tiems jis davė galią tapti Dievo vaikais. Taip ir vystosi mūsų gyvenimas: arba priėmėme amžinąją Dievo išmintį, atėjusią į mūsų tarpą, tapusią žmogumi Kristaus asmenyje, arba ją atmetėme. Kaip neretai galvojame, kad teisingai apsisprendėme, o tuo tarpu pražiopsojome esminius dalykus, atmetėme esmines tiesas.
Atsimenu 2007 metais darytą eksperimentą. Vienas garsus smuikininkas atsisėdo Niujorko gatvėje, laikydamas rankoje Stradivarijaus smuiką, ir tiesiog grojo kaip gatvės muzikantas. Prie jo sustojo gal kokie šeši žmonės, įmetė po kokį dolerį. O tuo tarpu jis po savaitės turėjo koncertuoti to miesto filharmonijos salėje – gatvėje jis nesiafišavo, kad yra toks. Bilietai buvo išpirkti jau prieš pusę metų: pirmosios eilės turbūt mokėjo po penkis šimtus dolerių, tolimesnės gal mažiau, gal šimtą. Prisirinko pilnutėlė salė žmonių klausytis to paties talentingo atlikėjo, su tuo pačiu nuostabiu Stradivarijaus smuiku. Matote, kas darosi: gatvėje jo niekas nepažino, reikėjo filharmonijos salės – tada visi susirinko. Kaip neretai mūsų gyvenime būna tokių situacijų: kodėl kasdienybėje kartais nepažįstame esminių, svarbiausių dalykų – mums reikia kažkokios ypatingos progos?
Taigi pradedame naujuosius metus šaukdamiesi išminties. Kam ta sveikata kvailam žmogui? Kaip sakoma: duok kiaulei ragus – pasaulį išbadys. Ir kam sveikata piktam žmogui? Kas iš to, kad esi išsiugdęs raumenis, o širdis visiškai tuščia, protas tuščias, ir tavo kumščiai skirti moterims talžyti? Kam tokiam žmogui reikia sveikatos? Kitąsyk patys nežinome, ko norime: prašome sveikatos kaip aukščiausios vertybės, o tuo tarpu žmogui aukščiausia vertybė yra išmintis, protavimas, gėrio supratimas, gerų tikslų ir prasmių turėjimas, prasmingas gyvenimas. Meldžiame Viešpatį ne lengvo, bet prasmingo, teisingo gyvenimo. Ir matome, kad su tuo sveikatos turėjimu kuo toliau, tuo blogiau su mumis darosi. Kiek sveikų jaunuolių nenori vesti, nenori vaikučių turėti, vengia kariuomenės! Puikiausia, nuostabiausia sveikata, o ateiti į Mišias nė uodo jėgos neturi. Taip visokiems niekams tos sveikatos jėgų pilna, o prasmingiems dalykams jos nebėra – kam tokiam žmogui ta sveikata? Todėl mums visiems, kokio amžiaus bebūtume, galioja ta pati taisyklė: meldžiame Viešpatį išminties, meldžiame Šventosios Dvasios šviesos, kad nebūtume kvaili. Amen.
Parašykite komentarą