Sakyta 2026 m. sausio 11 d., Viešpaties Krikšto šventė (A metai; Iz 42, 1–4. 6–7; Apd 10, 34–38; Mt 3, 13–17), vidurdienio Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Mums visiems vandens simbolis, elementas, yra labai suprantamas ir aiškus: vandeniu remiasi gyvybė, vanduo visa gaivina, jo dėka viskas gali klestėti. Vandenyje kaip cheminiame elemente, matome, tirpsta visos medžiagos – jis ypatingas Dievo kūrinys, kurio dėka, kaip matome, egzistuoja šis nuostabus gyvybės pasaulis. Vandeniu viską plauname – ko gi namuose neplautume vandeniu? Ir daržoves, ir grindis, ir drabužius, ir savo veidą, ir rankas. Taigi, kaip matome, vanduo yra ir švaros, tyrumo simbolis bei priemonė. Žinoma, matome, kad vanduo turi savyje ir grėsmės: liūtys, potvyniai, cunamiai atskleidžia mums griaunančią vandens jėgą. Visa tai atsispindi Šventajame Rašte, aiškinant ir mūsų tikėjimą.
Viešpats Jėzus pasitelkė vandenį kaip be galo svarbų, esminį Krikšto sakramento simbolį, nes būtent per krikštą jis mums duoda dvasinę gyvybę, nuplauna mūsų nuodėmes, sugriauna piktosios dvasios valdžią ir padaro mus savo vaikais. Stebina tai, kad Viešpats Jėzus atėjo krikštytis į Jordaną, kuris iš prigimties yra murzina, drumzlina upė. Kai žmonės važiuoja į Šventąją Žemę, vienu iš tikslų laiko aplankyti Jordaną, kur krikštijosi Viešpats Jėzus. Su tokiais baltais drabužėliais, kaip naktiniais, eina į tą upę – ir išlenda visi murzini. Tokia Jordano savybė: jo vanduo ne tyras, o drumzlinas. Ir Viešpats Jėzus įžengė į tą drumzliną vandenį, kad jį padarytų švarų. Dvasinė prasmė tokia: per nuodėmę pas mus viskas sutepta, suteršta, drumzlina, o Viešpats Jėzus savo krikštu pašventino, apvalė vandenį.
Krikšto sakramentas, kaip matome, Viešpaties Jėzaus įsteigtas, akivaizdžiai norėtas ir įsakytas. Kiek daug kartų randame jo paliepimą: eikite, skelbkite Evangeliją, krikštydami, padarydami mano mokiniais. Krikštas yra vartai į išganymą, vartai į sakramentus, vartai į Bažnyčią. Todėl mes visi, pakrikštytieji, turime savyje tą malonės grūdą, tą jėgą, kuri daro mus Dievo vaikais. Galima sakyti, kad per krikštą susivienijame su Kristumi, o žinome, kad su juo reikia susivienyti ir gyvenime, ir ypač mirtyje. Kad galėtume mirti susivieniję su Kristumi – štai vienas iš pagrindinių krikšto tikslų.
Bet kaip praktiškai neretai viskas atrodo? Kaip tas juokauja: žmogus tris kartus gyvenime pasirodo bažnyčioje, ir kiekvieną kartą jam kažką ant galvos beria. Kai buvo mažas – vandens užpylė, per vestuves – kruopomis apibarstė, o kai numirė – žemės dulkėmis pabarstė. Toks gyvenimo scenarijus kai kurių mūsų tikinčių žmonių. Bet ne tam krikštas skirtas. Krikštas skirtas tam, kad galėtume augti ir vis labiau su Viešpačiu susivienyti, vis labiau prie jo artėti. Krikštas yra kelias, kelio link Dievo pradžia – visa, kas geriausia, prasideda nuo krikšto. Ir krikštas reiškia tai, ką reiškia Jėzaus įžengimas į Jordano vandenį: visa mano egzistencija, visas mano gyvenimas yra tarsi murzinas, drumzlinas Jordanas, ir Kristus čia atėjo, kad jį apvalytų, kad suteiktų man gyvybę, dvasinį tyrumą ir nugalėtų manyje piktosios dvasios įtaką.
Parašykite komentarą