Mūsų šuliniai ir gyvojo vandens šaltinis (III gavėnios sekmadienis A)

Sakyta 2023 m. kovo 12 d., III gavėnios sekmadienis (A metai), 11 val. Mišios, matyt, ta pačia kelione pas tautiečius JAV. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.

[…] Mozės įstatyme buvo uždrausta toms gentims maišytis su kitomis tautomis. Bet istorijos bėgyje, kaip skaitome, kai kurios gentys tai darė: maišėsi su svetimomis tautomis, perimdavo jų papročius, tikėjimą. Ir štai pranašas Sofonijas, toks griežtas pranašas, priekaištavo savo tautiečiams, kad jie veda, išteka į svetimas šalis, praranda kalbą, tradicijas, religiją. Ir jis supykęs daužė tiems žmonėms per galvą, per kuprą, šaukdamas, kad jūsų vaikai nemoka išrinktosios tautos kalbos, ir taip toliau. Taigi matome, kad Biblijoje atsiskleidžia drama: Izraelio tautai, kuri turėjo išlikti gryna, nesusimaišiusi, tikro, neiškraipyto tikėjimo, vis dėlto buvo sunku tai įgyvendinti, ir tauta maišėsi. Štai Samarijos srityje apsigyvenusi Izraelio tautos dalis susimaišė net su penkiomis tautomis, ir kas iš to kilo? Kilo sinkretizmas – kultūrinis ir religinis sinkretizmas. Todėl Judėjos žydai tą dalį, savo buvusius tautiečius, laikė išdavikais, juos niekino, nevertino; tarp jų atsirado įtampa, trintis. Ir štai, negalėdami apsikęsti, samariečiai pasistatė savo šventyklą ant Garizimo kalno, o Jeruzalėje buvo kita šventykla, ir jos tarpusavyje konkuravo – ne tik žodžiais, ne tik neapykanta, bet ir užpuldinėjimais. Žinome, kad Judėjos žydai buvo užpuolę samariečių šventyklą, pastatytą ant Garizimo kalno, ir ją sugriovė, o samariečiai, keršydami, rado geriausią progą atsikeršyti: per Velykas, per didžiausią šventę, užpuolė Jeruzalės šventyklą, ją nuniokojo, išdaužė viską, išniekino ir sugadino Velykų šventę. Įsivaizduokime: tarp samariečių ir Judėjos žydų tvyrojo tokia baisi neapykanta, kad jie, susitikę, net nebendraudavo, nesisveikindavo, nežiūrėjo vienas į kitą.

Ir štai Evangelija mums atskleidžia, kad Jėzus, žydas, susitinka moterį samarietę ir ją užkalbina. Tai nesuvokiama, nepaaiškinama, tai visų normų peržengimas: kaip žydas kalbasi su samariete, su eretike, su moterimi, iš tikrųjų išdavusia savo tautiškumą, savo religiją? Bet tai įvyksta. Labai gyvenimiškas vaizdas: žmogus atėjo pasisemti vandens iš šulinio. Šulinys, kaip atrandame Biblijoje, yra ypatinga vieta. Ten, kaip taisyklė, susitikdavo įsimylėjėliai, ten galbūt pradėdavo draugystę, ten susitikdavo pasišnekėti. Taigi šulinys turėjo didelę reikšmę ne tik fiziologine prasme, bet ir kultūrine, ir socialine: šulinys buvo susitikimų vieta, plepalų vieta, pažinčių vieta, mainų vieta – įvairiais klausimais žmonės susitikdavo prie šulinio.

Matome, kad samarietė semia vandens, ir mes kiekvieną dieną atliekame tą veiksmą: semiame vandenį iš krano, galbūt siekiame vandens iš šaldytuvo, iš butelių, kad atsigertume. Mes nuolat ištroškstame, nuolat mums trūksta skysčių, ir privalome juos papildyti, kad nepakenktume sveikatai ir gyvybei. Sakytume, toks fiziologinis poreikis – gerti vandenį. Bet šis šulinys mums nurodo ir kitus žmogaus poreikius: Jėzus parodo kai ką giliau. Mes daug ko norime, daug ko trokštame. Jaunas žmogus turi daug visokių troškimų; vyresniam žmogui, atrodytų, tiek ir nebereikia. Prisiminkite, kaip keliaujama po kalnus: kai jaunas – aha, dar tos kalno viršūnės neįkopiau, dar turiu į ją įkopti. O sulaukęs virš penkiasdešimties atsisėdi ir gražiai tas kalnų viršūnes apkeliauji akimis. Tie troškimai, taip sakant, jau mažesni – visi tie mūsų poreikiai. Štai matome, kad žmogus turi ne tik fiziologinių poreikių, bet ir psichologinių, dvasinių.

Štai Jėzus kalbasi su samariete, kuri gyveno jau su penktu vyru, ir Jėzus jai tai pasakė. Ji liko labai nustebusi: iš kur Jėzus žino jos gyvenimą, iš kur žino tą jos nesėkmingą šeimos istoriją? Matyt, kad žmogui reikia žmogaus, kad neužtenka vien malšinti vandens troškulį. Žmogui reikia ir bendravimo – jis turi ir bendravimo troškulį, ir alkį. Ir kartais būna toks nesėkmingas to poreikio patenkinimas – turėti draugą, turėti artimą gyvenimo žmogų. Ir štai moteris, kuri keliavo iš rankų į rankas ir kiekvieno buvo išduota, kiekvieno palikta, – matyt, tai sunkus išgyvenimas. Ir ji įsikabina į tokį nerimtų santuokų gyvenimą, nes nenori būti viena: įsikabina į bet kokius vyrus, į bet kokį gyvenimą, kad tik neliktų viena. Ir Jėzus atkreipia dėmesį, kad ji trokšta laimės, trokšta meilės, trokšta artumo ir to negali patenkinti; va taip nesėkmingai ir mezgasi jos santykiai su vyrais.

Be abejo, ir mes visi turime visokių troškimų, poreikių. Vieni kabinasi galbūt ne taip, kaip ta moteris samarietė, keliavusi iš rankų į rankas, keliavusi per lovas; bet ir tai tarsi šulinys, iš kurio nori pasisemti, kad netrokštum meilės, netrokštum artumo, bendravimo. O kiti turi kitokius šulinius. Antai kitam šulinys gali būti degtinės butelis: ir semia, ir semia, ir nesibaigia, ir semia. Kodėl jis semia iš degtinės šulinio? Todėl, kad irgi nori atsipalaidavimo, nori kažkokio išsiblaškymo, nori nervų pataisymo. O, kaip žinome, alkoholis yra seniausias žmonijai žinomas vaistas nuo depresijos. Ir štai žmogus neturi laimės – ieško laimės alkoholyje. Kokie dar gali būti mūsų šuliniai, iš kurių semiamės? Jaunimas semia iš kompiuterių, iš netikro gyvenimo; kiti galbūt įninka į narkotikus, kiti į kažkokią veiklą. Kiekvienas randame savo formulę, laimės formulę, kad pripildytume širdį, kad negyventume troškulyje, negyventume nuobodulyje.

Ir štai Jėzus, matydamas jos poreikį, prisiartina prie jos, kalbasi su ja ir patraukia jos širdį prie savęs. Ir sako, kad yra kitas poreikis, apie kurį žmogus gali užmiršti arba tiesiog jo nežinoti: tai Dievo troškimas, vidinis dvasinis poreikis. Todėl Jėzus mums atsiskleidžia kaip šulinys, kaip gyvojo vandens šaltinis, kuris numalšina giliausius vidinius žmogaus poreikius. Bet, kaip žinome, gyvename laikais, kai žmonės yra persisotinę žemiškais džiaugsmais ir jau tampa nejautrūs Dievo troškimui: Dievo troškimą užgožia visi kiti kažkokie troškimai. Todėl gavėnios metas atkreipia mūsų dėmesį – yra net tokia malda: Viešpatie Dieve, pažadink savo žmonių širdyse Dievo ir išganymo troškimą. Mes galime semtis iš įvairių šaltinių, manyti, kad esame pasisotinę, kad jau nebetrokštame, kad viską patenkinome, bet pasirodo, jeigu nėra religijos, nėra tikėjimo, nėra ryšio su Dievu, žmogus iš esmės, be abejo, išlieka skurdus, ištroškęs ir išalkęs. Ir kartais būtent dvasinė tuštuma sukelia visus kitus baisius mūsų troškimus ir priklausomybes. Kai žmogaus širdyje tuščia, nėra Dievo malonės, tada, žiūrėk, kaip lengvai jis tampa priklausomas nuo dirbtinių būdų padaryti save laimingu.

Taigi šiandien Kristus ir mus kviečia neužmiršti to gyvojo vandens šaltinio, to šulinio, iš kurio turime nuolat semtis – maldoje, šventuosiuose sakramentuose. Sekmadienis yra ta diena, kai ateiname į bažnyčią. Kai kurios bažnyčios – vienoje man teko klebonauti – yra rotondos, taip sakant, apvalaus stiliaus, primena šaltinį. Tam tikra prasme bažnyčia yra gyvojo vandens šaltinis, kur taip pat turime stengtis pripildyti savo sielą Dievo malonės. Nes jeigu Dievo malonės pritrūks, niekas tokio žmogaus jau nebegalės patenkinti, niekas nebegalės pasotinti. Jis visą laiką bus skurdus ir sausas, ištroškęs ir alkanas; jis galbūt to nesupras, bet per tą chaotišką malonumų ieškojimą bandys kompensuoti Dievo malonės trūkumą. Samarietė sutiko Jėzų prie šulinio, ir mes šiandien sutinkame Jėzų prie jo šaltinių – jo žodžio, jo sakramentų. Stiprinkimės, gaivinkimės, kad galėtume iš tikrųjų patys tapti gyvojo vandens šaltiniais. Amen.

VISI ŠIO SEKMADIENIO PAMOKSLAI

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *