Kūrinija dūsauja: katalikiškoji ekologija (rekolekcijų konferencija)

Sakyta 2023 m. kovo 12 d. (III gavėnios sekmadienis), gavėnios rekolekcijų konferencija lietuvių parapijoje JAV, po 11 val. Mišių. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.

Faktinės pastabos (tekste palikta, kaip pasakyta): C40 – tai pasaulio didmiesčių klimato tinklas (ne „Capital Cities 40“), o „dvejos kelnės per metus“ ir „skrydis kartą per dvejus metus“ buvo vienos jo užsakytos studijos „ambicingas scenarijus“, ne merų nutarimas; pagal Oxfam, turtingiausias 1 % žmonių atsakingas maždaug už 15–16 % emisijų (50 % tenka turtingiausiems 10 %); anglies dvideginio atžvilgiu neigiamos emisijos šalis prie Himalajų yra Butanas, ne Birma; oficialiai Lietuvos miškingumas apie 33 %.

Šių rekolekcijų temai pasirinkau ištrauką iš apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams aštuntojo skyriaus. […] Matote, kaip seniau būdavo: iš ryto negalėdavai nieko valgyti nuo nakties prieš Komuniją. Jeigu Mišios dvyliktą valandą, tai nuo nakties negali nieko valgyti, ir po tų Mišių visi skubėdavo greit ko nors užvalgyti, nes pusę dienos nevalgę. O dabar – valanda. Senais laikais buvo šitaip.

Tai gerai. Šiandien norėjau atkreipti jūsų dėmesį į apaštalo Pauliaus Laišką romiečiams, kuris kalba štai ką: kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai; kūrinija bus išvaduota iš nuodėmės vergovės; kūrinija dūsauja ir kankinasi, laukdama Dievo vaikų apsireiškimo ir kūno atpirkimo. Taigi apaštalas Paulius atkreipė dėmesį, kad nuo nuodėmės kenčia ne tik žmonės – kenčia ir kūrinija. Gavėnios metu kalbame apie kančią todėl, kad Kristus atpirkimo kaina pasirinko būtent kančią, savo asmeninę kančią. O link ko aš lenkiu? Kad į tą klausimą galime pažiūrėti per ekologijos prizmę. Kas yra ekologija, turbūt jums girdėta – čia, Amerikoje, turbūt irgi labai daug apie tai kalbama. Matote, aš parašiau disertaciją iš vadinamosios ekoteologijos, ekofilosofijos ir ekoideologijų. Iš tikrųjų ekologija yra ne tik mokslinė: ekologija turi savo teologinę versiją, turi filosofinę versiją ir taip pat turi ideologinių versijų.

Trumpai noriu pasakyti, kad Bažnyčia, ypač popiežius Pranciškus, nori atkreipti mūsų dėmesį į tai, kad kūrinija taip pat kenčia – kenčia ne tik žmonės, bet, pasirodo, ir paukščiai, ir žvėrys, tam tikra prasme augalai, ir žuvys: gamta tiesiog irgi kenčia nuo nuodėmės. Ir kas yra ekologinės nuodėmės? Štai, pavyzdžiui, Pranciškus mums kalbėjo apie ekologinę nuodėmę, kuri priverčia kentėti mus visus – ir žmones, ir kitus kūrinius. Kai aš ėmiausi šito klausimo, mano draugai kunigai sakė: palauk, mes gi tave pažįstame kaip dešiniųjų pažiūrų kunigą, tai kaip tu dabar pradėjai užsiimti komunistiniais dalykais? Ir dar sakytum: Evangelija – tai viena, bet va, atėjo tokie laikai; kada gi tu tapai užslėptu marksistu? Nes iš tikrųjų ekologija dabar labai dažnai maišoma su kairiosiomis, marksistinėmis idėjomis. Bažnyčia turi savo ekologijos versiją, bet mes apie ją gal nelabai esame girdėję, o daugiausia mums kalba marksistinės idėjos.

O kas būdinga marksizmui? Turbūt irgi žinote komunizmo savybę: jie iškelia idėją, kad mes giname silpnuosius, ir, gindami silpnuosius, naikiname turtuolius; gindami neturtinguosius, sunaikinsime turtinguosius. Tokia buvo komunizmo praktinė išraiška. Ir, kad ir kaip būtų keista, ten, kur, tarkime, valdo kairieji, jie sako: mes rūpinsimės žmogumi, padėsime žmogui, mūsų tikslas – padėti žmogui; o kai Buffale iškrito sniegas, ta kairioji vyriausybė žmonėms nepadėjo. Taip girdėjau – nežinau, ar teisybė, – kad gubernatorius tuo metu kažkur išskrido. Dalykas toks: komunizmas verčia žmogų laikyti nusikaltėliu, kuris skriaudžia vargšus, augalėlius, gyvūnus, gėlytes, varlytes, žiogelius, ir todėl su šitokiu negeru žmogaus tipu reikia kovoti, kad būtų gelbėjama gamta. Matote, norima sukelti kovą tarp žmogaus ir gamtos. Mes, katalikai, tą klausimą priimame visai kitaip, neįnešdami kovos elemento.

Kad kūrinija kenčia, be abejo, parodo statistika: ir žmonės, ir kūrinija kenčia dėl to, kad gamtoje gyvename neteisingai. Kas yra gamta? Tai gyvybės tinklas, kuriame visi su viskuo susiję, ir to tinklo centre yra žmogus. Žmogus Dievo pašauktas būti šio pasaulio prievaizdu, rūpintis viskuo, o ne būti šališku šeimininku, kuris viską daro tik savo gerovei. Ir dabar suprantate: kalbėti apie ekologines problemas labai sunku. Pavyzdžiui, turtingi žmonės nemėgsta ekologijos – kodėl, kaip jums atrodo? Nes jiems kalbame, kad reikia šiek tiek apsiriboti, kad turtingas gyvenimas sukelia labai daug išnaudojimo ir užterštumo: žmogui natūraliai nereikia tiek gamtos išteklių, kiek jis suvartoja. O kodėl neturtingi žmonės nenori nieko girdėti apie ekologiją? Todėl, kad jie ir taip neturtingi, todėl grobia gamtą, kad pragyventų. Kreipiesi į vienus – kurti, kreipiesi į kitus – net nekalbėk: jeigu mums šalta, einame į mišką, kertame medžius ir kūrenamės; jeigu esame alkani, einame į mišką brakonieriauti, statome kilpas, šaudome gyvūnus – su juo daryk, ką nori; jeigu žmogus alkanas, apie kokią ekologiją su juo kalbėti? O turtingas žmogus pripratęs prie komforto. Štai tokia dabar problema: kaip mums gyventi, kad neskriaustume kitų žmonių ir neskriaustume gamtos? Kaip išlaikyti gyvenimo komfortą ir kartu būti palankesniems gamtos apsaugai? Ar kada nors apie tai mąstėte?

Mačiau tokią televizijos laidą, „Nuogi ir išsigandę“: žmones išveža į gamtą ir – gyvenk, kaip nori, be jokių civilizacijos pasiekimų, be jokių patogumų, be jokio komforto. Pagal kontraktą jie ten turi išbūti kokius du mėnesius, juos filmuoja: kaip žmogui išgyventi gamtoje. Pati gamta iš tikrųjų žmogui yra griežta, labai sunki; žmogus gamtoje vienas sunkiai išsilaikytų. Todėl jam reikalingi ir namai, ir civilizacijos pasiekimai. Kas iš mūsų atsisakytume, tarkime, šilto dušo, šildymo namuose, šviesos, drabužių? Ką noriu pasakyti: yra tokių ekologinių idėjų, kurios verčia žmogų grįžti į akmens amžių – esą gamtai nekenksmingas tik laukinis žmogus, gyvenantis be jokių civilizacijos dalykų. Taigi lieka klausimas: ką mes, katalikai, tikintys žmonės, galime padaryti, kad, pagal apaštalo Pauliaus žodžius, sumažintume kitų žmonių ir kūrinijos kančią? Todėl turime savo, katalikišką, ekologijos supratimą, kuriuo turime vadovautis.

Trumpai pristatysiu keletą kitų požiūrių į ekologiją. Komunistų požiūrį jau žinome: žmonės yra išnaudotojai, skriaudžia žemesniuosius gyvūnus, todėl šituos kapitalistus, buržujus reikia sunaikinti. O kas gaunasi? Tarkime, kažkurioje vietoje atrado retų drugelių, o aplinkui gyvenvietė, ir sako: oi ne, kadangi čia yra tie reti drugeliai, mūsų mažesnieji broliai, uždarome visą gyvenvietę, iškeliame žmones. Yra kitas požiūris, vadinamasis biocentrizmas, kur žmogus traktuojamas egalitariškai: žmogus yra rūšis tarp kitų rūšių, niekuo ypatinga ir išskirtinė. O kadangi ši rūšis labai pasidaugino ir tapo parazitine, tą rūšį reikia naikinti – na, apriboti. Įsivaizduokite: biocentrizmas taip pat yra marksistinė lygybės pažiūra. Mes esame lygūs drugeliams, šikšnosparniams, ropliams, banginiams, kasteliams, skruzdėlėms; mes sulyginti su kažkokiais kirminais, su žuvytėmis. Žmogus yra viena iš rūšių, ir tos rūšies dabar per daug. Kaip ją suvaldyti, kad netaptų parazituojančia, kenksminga rūšimi? Kadangi žmonija auga, iš biocentrizmo pažiūros kyla visokių pavojingų idėjų: kaip sumažinti žmonių dauginimąsi, kaip suvaldyti žmonių rūšį? Ar žinome tuos metodus? Pavyzdžiui, be jokių apribojimų liberalizuoti abortus. Kitas dalykas – eutanazija dėl bet kokios priežasties: nėra gyvenimo kokybės – dvylikos metų vaikas susirgo depresija, prarado gyvenimo kokybę, tai jam gyvenimą reikia atimti. Suprantate: savotiškas žmogaus naikinimo palengvinimas iš visų pusių. Pavyzdžiui, kodėl dabar taip propaguojama ta pati lyčių sąjunga? Nes ji nevaisinga. Biocentrizmui tai labai gerai, žmonijos mažinimo klausimui labai pasitarnauja: tos poros nevaisingos, vaikų gali turėti nebent kažkokiais dirbtiniais būdais. Arba, tarkime, baiminamės, kad ilgainiui vėl atsiras kažkokia totalitarinė sistema, kuri labai apribos žmones: negalėsi susilaukti vaikų be licencijos; ištirs tavo sveikatą, turėsi eiti patikrinimus, gauti valstybės leidimą, kad galėtum pagimdyti vieną vaiką; jeigu licencijos neturi, gimdyti vaikus bus nusikaltimas. Ateina tokių minčių, idėjų, tokių pasiūlymų. Vienu žodžiu, turime pavojingą biocentrizmą, kur žmogų bandoma sulyginti su visais gyvūnais ir atmetamas žmogaus dieviškumas, jo protingumas, išskirtinumas, apie kurį mums kalba Šventasis Raštas.

Kitas pavojingas reiškinys ekologijos srityje – neopagonybė; nežinau, ar jums girdėta: atgimstančios pagoniškos pažiūros. Tai gamtos sudievinimas. Senasis lietuvių, baltų tikėjimas irgi buvo gamtos dievinimas: šventa ugnis, šventa žemė, saulė buvo šventa, perkūnas buvo šventas. Tarp kitko, ar žinote, koks žmogus baltų tikėjime buvo laikomas šventuoju? Ogi tas, į kurį trenkė perkūnas: jis buvo laikomas dievo Perkūno išrinktuoju. Mes paskui juokaujame: Lietuvoje yra toks Karbauskis, kuris labai remia Romuvą – organizaciją, propaguojančią naują pagonių tikėjimą, senąją lietuvių pagonišką religiją. Ir dabar galvoju: kuris tai kunigaikštis – Vaišvilkas, man atrodo, – kai su savo kariuomene buvo nusigavęs net iki Liublino ir puolė Liubliną, kelyje jį trenkė perkūnas, bet neužmušė. Tada lietuviai jį laikė šventuoju, Dievo pateptuoju, Dievo paliestuoju. Taip atsitiko, kad jis išgyveno, bet dažniausiai po perkūno trenksmo niekas neišgyvena. Taigi lietuvių religijoje šventasis buvo perkūno trenktasis. Bet mūsų neopagonys Lietuvoje, kai griaudžia perkūnas, į lauką nebėga – negirdėjau, kad norėtų tapti šventaisiais, perkūno trenktais. Bet esmė kokia: vėl turime keistą dalyką, kai grįžta pagonybė su gamtos garbinimu – esą gamta yra šventa, ir žmogus turi gamtą dievinti, ją garbinti, jos neliesti. Girdėjote apie šventas giraites Lietuvoje, šventus ąžuolus, apie ugnies, vandens pagerbimą – įvairius gamtos gaivalus senovės pagonybė garbino. O mūsų, krikščionių, požiūriu pagonybės grįžimas, gamtos garbinimas yra ir filosofinis, ir dvasinis, ir civilizacinis žingsnis atgal.

Kodėl išsivystė mokslas, kodėl atsirado civilizacijos pasiekimai? Todėl, kad mes, krikščionys, iš Dievo apreiškimo sužinome: kūrinija nėra Dievas, kūrinija yra Dievo kūryba. Ir kad mes galime ją pažinti, galime ją pritaikyti sau, galime ja naudotis. Nežinau, ar teko matyti, kad Indijoje ar kur kitur žmonės vaikšto su tokiais užriestais į viršų batais. Ten, kur tikima reinkarnacija. O kodėl batas užriestas į viršų? Kad bato smaigaliu nesmeigtum į žemę ir jos nesužalotum, nesugadintum reinkarnacijos sistemos: jeigu batu smeigsi į žemę, pažeisi žemę, įžeisi žemę, kuri yra dieviška, pakenksi sieloms, pakenksi savo reinkarnacijai. Suprantate: pagoniškos religijos nuskurdina mūsų santykį su gamta ir apriboja mūsų žmogišką kūrybingumą. Kai atėjo krikščionybė, ji pasakė: čia ne Dievas, čia kūrinys, ir mes tą kūrinį galime naudoti, galime jį suprasti, pažinti, tvarkyti, performuoti. Bet, žinoma, kaip matome, su tuo gamtos pertvarkymu nužengėme per toli.

Yra kitas neigiamas požiūris, pasitaikantis ir tarp krikščionių. Sako: koks skirtumas, vis tiek bus pasaulio pabaiga – anksčiau ar vėliau; tai gal mes ją ir padarysime: sunaudosime gamtą, sunaudosime viską, sukelsime gaisrus, atominį karą – vis tiek anksčiau ar vėliau bus pasaulio pabaiga, tai ta pačia proga patys ją pasidarysime. Toks nihilizmas gamtos atžvilgiu: vis tiek mes mirštame, vis tiek sergame, mirštame, tai panašiai ir gamta numirs – ką padarysi, kartu su mumis numirs. Prisimenu, kai pirmą kartą buvau Amerikoje, mane nuvedė į linksmuosius kalnelius – kur va šitaip traukinukas važinėja tokiais kalnais. Apsižiūrėjau, kas čia darosi: visi susėdo į galines sėdynes, o man paliko priekinę, ir tu turi viską matyti. Sakau: dabar užsimerksiu ir taip važiuosiu. Bet paskui pagalvojau: kvailas žmogau, atsimerk, drąsiai žiūrėk – pratinkis prie pasaulio pabaigos. Ir visus tuos kalnelius žiūrėjau atmerktomis akimis – pratinausi prie pasaulio pabaigos. Panašus yra kai kurių nihilistinis požiūris: vis tiek viskas žlugs, tai koks reikalas rūpintis gamta? Ir tas nihilizmas mums nėra būdingas, mes negalime jam pritarti, nes gamta yra Dievo knyga. Gamtoje matome Dievo pėdsakus, gamtoje galime patirti Kūrėją. Popiežius Benediktas yra kalbėjęs, kad mes skaitome iš dviejų knygų – iš gamtos knygos ir iš Biblijos knygos: Dievas pažįstamas iš kūrinijos ir taip pat per jo apreiškimą. Todėl gamta, kūrinija, mums tampa vieta, kur galime sutikti Kūrėją, kur galime jį patirti.

Matote, ką dabar Bažnyčia kviečia daryti: kviesti žmones į naują, gamtinį dvasingumą – ne pagonišką, bet gamtinį dvasingumą: praleisti laiką gamtoje, būti gamtoje, apmąstyti gamtos grožį, melstis gamtoje, patirti Dievą gamtoje. Nežinau, ar turėjote tokių patirčių, tokią galimybę. Koks jūsų santykis su gamta? Kiti sako: oi, neduok Dieve, gamta – jokiu būdu, ten erkės, vorai, gyvatės. Iš tikrųjų gamtoje daug netikėtumų, ji nėra tokia vienareikšmė; negali sakyti, kad ten viskas labai romantiška. Bet vis tiek, pavyzdžiui, Lietuvoje, kur tik buvo gražesnės kalvelės, miškeliai, iškart ten atsirado poetas, kuris apdainavo tą gamtą – Maironis, pavyzdžiui, Vaižgantas: jie tikrai kilę iš vaizdingų vietų, ir tai iškart pažadino žmoguje poetiškumą. Taigi ir dabar galime paklausti: koks mano santykis su gamta, su Dievo kūrinija? Ar aš ten atrandu Kūrėją, ar matau jo žingsnius, ar jaučiu jo buvimą kūrinijoje? Tą gamtinį dvasingumą reikia mums pamažu kažkaip įsileisti į savo pamaldumą apskritai. Mes galvojame, kad maldingumas yra tik bažnyčioje, o pasirodo, kad tikram dvasingumui reikia ir kūrinijos pajautimo: kad Dievas mane sukūrė kaip kūrinijos karūną, kaip viršūnę, ir padarė mane atsakingą už mažesniuosius, kaip šventasis Pranciškus sakė, brolius – už brolį saulę, mėnulį, už sesę ugnį, už brolį vandenį; viską jis vadino broliais ir seserimis. Kaip mums tai praturtinti, kaip galėtume į tai įeiti? Pamažu bandome suprasti, kad turime puoselėti gamtą, jos neskriausti, nenaikinti, nes Dievas jos norėjo. Dievas davė mums gamtą kaip namus, ir pasirodo, kad Dievas norėjo šitame pasaulyje ne tik manęs, bet norėjo ir tų gyvūnėlių, tų gėlelių, tų miškų. Ir mus taip glaudžiai sujungė, kad sudarome gyvybės tinklą, ir tame tinkle esu aš. Ir ką aš darau? Ar stengiuosi tą tinklą taisyti, tas ekosistemas gelbėti, ar esu toks kandis, kuris viską graužia, viską naikina? Tai neteisingas santykis su Dievo kūryba, neteisingas požiūris į ją.

Aišku, čia plati tema, nenoriu labai išsiplėsti; tiesiog kviesčiau, jeigu turėtumėte kokių savo įžvalgų ar norėtumėte ko nors paklausti apie tą temą, – koks jūsų santykis? Buvo kunigų susirinkimas, ir, tarp kitko, klausiau kelių kunigų: koks jūsų santykis su gamta? Nežinau, kaip čia, Amerikoje, bet Lietuvoje, pažiūrėjau, labai daug kunigų yra medžiotojai. Vienas vyskupas, amžinatilsį Michelevičius, sakė taip: kai kuriose parapijose žmonės miršta be kunigo, bet nė vienas žvėrelis nenumiršta be kunigo. Ta prasme, kad parapijoje kunigas medžiotojas: visi žvėreliai numiršta su kunigu, o kai kurie parapijiečiai miršta be kunigo. Taigi pasirodo, yra kunigų, kurie mėgsta medžioklę. Jie sako: mes atliekame vilkų funkciją. O vilkų funkcija – stebėti silpnus, ligotus, apsigimusius žvėris; tai sanitarų funkcija gamtoje. Kad populiacija neaugtų per daug, vilkai natūraliai reguliuoja, pavyzdžiui, kanopinius – elnius, stirnas. O kadangi vilkų Lietuvoje dabar, be abejo, yra, bet nedaug, medžiotojai nusprendė, kad dabar jie užima vilkų vietą ir, taip sakant, reguliuoja gamtą – šaudo. Toks priėjimas prie gamtos. Koks dar gali būti santykis? Pavyzdžiui, miesto žmogus, kai jam pasakai apie gamtą, sako: jokiu būdu, jokios man gamtos, nieko nenoriu, gamta purvina, ten baisu, pavojinga. O, pavyzdžiui, skautai – […] labai sveika.

Pasirodo, kalbant apie lietuvius, yra vadinamoji kultūrinė ekologija. Jūsų žiniai: kiekviena tauta turi savo būdą, savo patirtį, kaip gyventi toje vietovėje. Kokia yra lietuvių kilmė? Mes, baltų gentys, nuo senų senovės esame taigos žmonės, europinės taigos. Žinote, kas yra taiga? Tai miškai – mes miškų žmonės. Lietuva buvo europinės taigos zona: neperžengiami miškai, pilni pelkių. Pavyzdžiui, mūsų lietuvių genetika ir mūsų kalba yra labai konservatyvios ta prasme, kad kaimynai mums padarė labai mažą įtaką. Kodėl mūsų kalba vadinama seniausia indoeuropiečių kalba? Todėl, kad buvome izoliuoti miškų ir pelkių, gyvenome miškuose ir neturėjome tiek daug reikalų su kaimynais. Todėl lietuvių kalba yra labai konservatyvi, bet, pasirodo, ir lietuvių genetika gana išskirtinė, mažai sumaišyta su kaimynais. Ir štai mes, lietuviai, turime tokį nusistatymą – nežinau, ar jis dar yra jūsų širdyse: mėgstame mišką. Lietuvoje labai daug kas mėgsta mišką. Pavyzdžiui, man rudenį grybauti – privalomas dalykas: kaip į atlaidus, rudenį reikia važiuoti grybauti, uogauti arba, tarkime, pasivaikščioti po mišką. Kaune, kur gyvenu, nėra savaitės, kad du tris kartus nenuvažiuočiau į mišką pasivaikščioti: tiesiog važiuoju į mišką, nueinu kokius šešis kilometrus. Kažkoks širdyje istorinis atsiminimas, trauka į mišką. Baranauskas gražiai aprašė Anykščių šilelį – jis mums liudija, kaip žmonės anuomet mylėjo mišką, kaip juo rūpinosi, kaip jį iškirto, kokia tai nelaimė. O dabar, kalbant apie Lietuvos miškus, sakoma, kad miškais apsodinta 32 procentai teritorijos. Bet, suprantate, tai administracinė apgaulė: teoriškai, popieriuje, tai miškai, o kai praktiškai pažiūri, tikrų miškų yra tik 12 procentų, o visa kita – jaunuolynai, kirtimai, ir dokumentuose rašoma, kad ta teritorija yra miško tipo, o ten tik pušelės vienos. Suprantate, kas gaunasi: mes saugome gamtą, saugome miškus, plečiame miškų plotus, o pasižiūri – realių miškų tik 12 procentų; čia juokas. Kodėl apie tai užsiminiau? Kad lietuvių dvasingume, lietuvių pasaulėžiūroje miškas vis tiek išliko tokia svarbi, šventa vieta, kur lietuvis atsigauna, kur nori pabūti, apsilankyti – aišku, jeigu nėra vilkų. Tai ir yra kultūrinė ekologija: kiekviena tauta savo kultūroje turi užkoduotą santykį su gamta. Čia irgi įdomus dalykas: dar reikės patyrinėti lietuvio santykį su gamtą – kas jam būdinga, kuo jis pasižymi.

Tai koks jūsų santykis su gamta? Girdėjau, skautai tai puoselėja. Tarkime, mano močiutė – eina keliu ir sako: va ta žolė taip vadinasi, ji tinka tam ir tam; va ta žolė va taip vadinasi, ji gera tam ir tam. Ji žinojo visus grybus. O aš ir dabar žinau gal kokias penkiolika valgomų grybų rūšių. O ji ten rasdavo tokių grybų, kad sakyčiau: gal musmirė, gal nuodingas? Ne, ne, sako, čia geras grybas, skanus grybas. Žmonės kadaise labai pažinojo gamtą: žinojo rūšis, augalus, vaistinius augalus, žinojo gyvūnus, vabaliukus, medžių rūšis. O dabar paimkime šiuolaikinį vaiką iš miesto: jis žino tris šimtus prekės ženklų pavadinimų, o kai paklausi, kokių medžių rūšių žino, – Christmas tree. Vienintelį, kurį žino, – Christmas tree. O kai klausia, ar žinai, kas yra karvė, jis sako: tai toks melsvas gyvūnas, ant šokolado „Milka“. Nematęs nei karvės, nei nieko kito, nežino jokių rūšių, nieko. Ir klausimas: ar teisingai vyksta visa civilizacija, ar teisinga pedagogika, ar teisingai žmogus mezga savo santykį su gamta, jeigu jis jos visai nepažįsta, nieko nebežino? Jis yra civilizacijos įkaitas: auga ant betono, gatvėje, auga prie kompiuterių, virtualiame pasaulyje, nepažįsta realaus pasaulio. Tai kelia rūpestį ir Bažnyčiai: žmogus nutolo nuo Dievo, nuo gamtos ir kartu nutolo nuo kito žmogaus. Tai vadinama alienacija, susvetimėjimu: jis susvetimėja Dievo atžvilgiu, Dievo kūrinijos atžvilgiu, ir matome, kad tas susvetimėjimas vyksta ir tarp žmonių. Todėl integraliosios teologijos tikslas yra būtent tas, kad žmogus suprastų savo trejopą ryšį – su kitu žmogumi, su Dievu ir su kūrinija. Bažnyčia vėl bando atkreipti dėmesį, kad turime kažkaip patikrinti ir savo ryšį su kūrinija. Parapija turėtų tai skatinti, bet ir kiekvienas asmeniškai galėtume kažką daryti, kad savo gyvenime, savo dvasingume atrastume tą naują – gal ne naują, gal tiesiog užmirštą – dalyką. Atsakykite, va, ponia: ar vaikystėje bėgiojote basa po pievą, po rasą, ar atsimenate tokius laikus? […] Taip. Žmogus tiesiog gyveno gamtoje, bėgiojo po rasą, gerai orientavosi gamtoje, žinojo, kas tinka, kas pavojinga, kas gali padėti.

Na, imkime nuo savo kiemelio. Dabar mus skatina mažinti anglies dvideginį, CO2, ir sakoma, kad Lietuvoje kiekvienas pilietis, kad galėtų sumažinti savo daromą žalą gamtai, tą anglies dvideginio emisiją, turėtų turėti pasisodinęs bent apie keturis tūkstančius vidutinio amžiaus medžių. Keturis tūkstančius medžių žmogui: jis turėtų juos turėti savo rezerve, jais rūpintis, būti juos pasisodinęs. Pasigirsiu: keturių tūkstančių neturiu, bet du tūkstančius su viršum jau turiu. Vatikanas, kad subalansuotų savo CO2 išmetimus, Čekijoje, Lenkijoje nusipirko miškų, teritorijų, kur rūpinasi, kur yra užsodinta, kad tą emisiją subalansuotų. Berods Birma, šalis prie Tibeto kalnų, kurios teritorijos 70 procentų sudaro miškai, irgi turi nulinę emisiją: jie turi pakankamai miškų, kad tą žalą sumažintų. O dabar jūs turite gražią pievelę, veją, gražiai šienaujate; ir pagalvokime: o gal čia būtų gerai, kad augtų medžiai, mažintų emisiją, jūsų žalą, kur paukščiukai galėtų apsigyventi. Tokie praktiniai dalykai, bet čia, aišku, ne mano tema. Dalykas tas, kad svarbu mano supratimas, sąmoningumas: ar aš nenusidedu prieš Dievą ir jo kūriniją, taip pat prieš žmones, savotiškai naikindamas, kenkdamas gamtai? Nes viskas yra susiję, viskas yra tinklas, gyvybės tinklas, ir aš tame tinkle esu. Kas iš manęs ateina – žala ar pagalba? Nes Dievas man davė gamtą ne tik kaip namus, bet padarė mane jos prižiūrėtoju. Juk skaitome Pradžios knygoje: Adomą įleido į sodą ir padarė jį užvaizdu. Pasaulis – kaip sodas, kurį turiu kurti, kuriame būtų palanku gyventi ir man, ir kitiems žmonėms, ir visai Dievo kūrinijai.

Gal jau nustosiu kalbėti – gal norėtumėte pasisakyti ar ko nors paklausti. […] Va, gerai sakote: reikia žinoti daugybę medžių, o ne vien Christmas tree, kurį vienintelį pažįsta. Matote, kokia laukia perspektyva, jeigu taip žiūrėtume: kaimą reikia technologiškai vystyti, o miestą – sukaiminti. Reikia judėti ta linkme: kaime reikia sudaryti sąlygas, kad žmonės galėtų gyventi, o miestą reikia sukaiminti, sužalinti.

[…] Taip, Dievo įsakymas „nežudyk“ tiesiogiai atitinka mūsų, bažnytinės ekologijos, prasmę. Iš tikrųjų tas įsakymas skamba taip: nežudyk neteisingai. Nes kartais mums reikia nužudyti, pavyzdžiui, gyvūnėlį maistui, bet jeigu jį kankintum, žudytum iš žiaurumo, tai būtų visai kitas dalykas. Dievo įsakymas „nežudyk“ plačiąja prasme reiškia: nežudyk ne tik žmogaus, bet be reikalo nežudyk ir kitų jo kūrinių. O mūsų gyvenimo būdas kartais taip daro, kad prisidedame prie Dievo kūrinijos naikinimo. Todėl popiežius ir atkreipė dėmesį į vadinamąją ekologinę nuodėmę, į sąmoningumą. Einame išpažinties, bet kas iš mūsų kada išpažino, kad savo gyvenimo būdu naikinau gamtą, padariau konkrečią žalą? Žinau, kad vis dėlto esame kultūringi žmonės, nemėtome šiukšlių gatvėje ar gamtoje, bet gal pasitaikė: valgiau ledus ir popieriuką įmečiau. Bet tai tik vienas pavyzdys.

Matote, kas baisu: jeigu nelaimės katalikiškoji ekologija, gali laimėti marksistinė ideologija, o kuo tai gali baigtis? Jau dabar Europos Sąjungoje girdėti baisių kontrolės idėjų: kontrolė mokesčiais, tikrinimais, baudomis, konfiskacijomis. Ką tai reiškia? Man prisimena pasakojimai apie stalininius laikus, kai Lietuvą jau buvo užėmusi Tarybų Sąjunga ir buvo tokia taisyklė: valstybė žmogui skiria trylika kvadratinių metrų gyvenamojo ploto. Pavyzdžiui, tavo bute yra penkiasdešimt šeši kvadratai; atėjau, išmatavau, pažiūrėjau – o kadangi gyvename lygybėje, brolybėje, o tu čia kapitalistas, turi per daug turto, į tavo butą atkeliame kitus žmones: vienam žmogui trylika kvadratų. Stalinizmo laikais taip buvo: ateina į tavo butą, išmatuoja – aha, gerai, skiriame tau papildomai žmonių. Ir ką daryti? O už didelį butą dar veždavo į Sibirą – kaip sakant, išbuožinti. Tai menkas juokas, bet vėl gali ateiti tokie totalitarizmo laikai, kai dėl ekologinių sumetimų sakys: tavo namas reikalauja daug šildymo, jo statyba pareikalavo daug išteklių, tavo namas ekologiškai kenksmingas, todėl arba mokėk mokesčius, arba glauskis: paskaičiavome – tau turėtų užtekti dešimties kvadratų, ir prašom, patalpiname pas tave kitus, idant saugotume gamtą ir nereikėtų statyti naujų namų. Suprantate.

Pasakysiu: tai iš dalies teisinga, iš dalies neteisinga. Kad mūsų turtingumas gali kenkti gamtai, tai tikrai gali būti, pripažinkime. Įsivaizduokite: vienas procentas pasaulio milijardierių – na, gal sakykime, milijonierių – sukelia penkiasdešimt procentų anglies dvideginio išmetimų. Net nustebau: kaip gali vienas procentas žmonių sukelti penkiasdešimt procentų dujų? Pasirodo, jie gyvena taip ištaigingai, kad nesiskaito su ištekliais: namai čia, ten, ten, ten, visi šildomi – iškart emisijos; asmeniniai lėktuvai skraido, kur nori, – iškart emisijos. Jų gyvenimo būdas toks ištaigingas, kad gamtai yra kenksmingas: taip, man patogu, man gerai, man komfortas, bet kiek tai pareikalauja išteklių! Bet bjauriausia man tai, kad per ekologiją vėl gali atslinkti tokia komunizmo dvasia, kai žmonėms atims turtą. Arba, pavyzdžiui, ateina: o kokia pas tave graži veja; nori turėti veją – apmokestiname, nes ta veja negamina tiek deguonies, kiek galėtų; jeigu čia būtų medžiai, būtų kur kas geriau. Nori turėti veją – prašom, apskaičiuojame tau mokesčius, kadangi čia neauga medžiai, tu nelikviduoji dvideginio, neduodi deguonies, darai žalą gamtai. Plastikinė žolė, tarkime. Taigi, viena vertus, žmogų gali sulyginti su gyvūnu, kita vertus – gamtos apsaugos tikslais gali labai išbuožinti, įvesti kažkokią komunistinę lygybę.

Ir dar tas nuolatinis persekiojimas, stebėjimas. Įsivaizduokite, yra tokia idėja: išdalyti visiems žmonėms prietaisus ir centralizuotai matuoti jų aktyvumą, kad negalėtum peržengti ribos. Suprantate, pavyzdžiui, mano laikrodukas rodo aktyvumą, kad pasiekčiau tikslą, šimtą procentų – reikia kažkiek judėti. O bus tokie laikrodukai, kurie sakys: pyp, pyp, pyp, tu per aktyvus; būdamas per aktyvus, tu įkvepi daugiau deguonies, išleidi daugiau dvideginio, daugiau maisto suvartoji. Todėl bus nustatytas privalomas neaktyvumo procentas: kad nieko nedarytum, niekam nekenktum, gulėtum, deguonies nesuvartotum. Kai pasiskaitau tų idėjų – nesąmonių muziejus, kaip kitas pasakytų. Bet atslenka kažkokia vergija, kuri, pavyzdžiui, uždraus valgyti mėsą. Vietoj mėsos Europos Sąjunga jau įgyvendina projektą – pratinti žmones valgyti vabalus: žiogus, lervas. Aišku, jie apdoroti, pakepinti, su druska, galbūt su vanile, įvairių skonių. Lietuvoje yra trys gamyklos, kurios augina skėrius – tokie žiogai; jas apdirba ir jau pardavinėja. Lietuvoje dar mažai kas tai perka, bet kažkur pasaulyje kažkas perka. […] Taip. Bet matote, kokia gali būti bėda: gali atimti iš mūsų mėsą ir priversti valgyti vabalus, apriboti mūsų laisvę, mūsų gyvenimo pilnatvę, gyvenimo kokybę, komfortą. Ir štai iš teisingos minties gelbėti gamtą, kaip sakoma, išpilamas vanduo kartu su kūdikiu: gelbėjome gamtą ir, gelbėdami gamtą, pražudėme žmogų. Kiekviena idėja, kuri prasilenkia su Biblija, su tikėjimu, išsigimsta, pasidaro savotiškai keista.

Todėl mums, tikintiems žmonėms, reikia normalizuoti savo santykį su gamta, su kūrinija, atrasti teisingą santykį, kad aš tikrai būčiau atsakingas kūrinijos prievaizdas, šeimininkas, kuris ne tik ima, vartoja egoistiškai sau, bet ir stengiasi kažką duoti. Švedijoje kilo idėja dėl krematoriumų: kadangi ten šešiasdešimt procentų mirusiųjų kremuojama, nusprendė – kaip Hitlerio laikais koncentracijos stovyklose atskirdavo žmonių taukus ir juos naudodavo įvairiems tikslams – prijungti krematoriumus prie miesto, prie butų šildymo tinklų: esą žmogaus kūnas, degdamas, labai kaloringas, išskiria daug energijos. Prieinama prie visokiausių absurdų, kai žmogus tampa tuščia vieta: jokios pagarbos, jokio orumo kaip Dievo kūriniui, Dievo vaikui; jo laisvė, jo asmeninis orumas sutrypiami, jis vėl įkalinamas įvairiausių apribojimų. Žinoma, kai kurie apribojimai reikalingi, nes mes per daug išsiplėtėme, per daug sau leidžiame, per daug gyvename gamtos ir ateinančių kartų sąskaita. Ir grįžtu prie minties, kuria pradėjau: kūrinija kenčia, laukdama Dievo vaikų apsireiškimo. Suprantate, mes laukiame ne tik to, kad laikų pabaigoje apsireikš Dievo vaikai, kurie nebenaikins kūrinijos, bet kad ir dabar, šiandien atsirastų Dievo vaikų, ne velnio vaikų, kurie sumažintų kūrinijos kančią – ir kitų žmonių kančią, ir Dievo kūrinijos kančią.

Pabaigai dar toks juokelis. Vienoje tikybos pamokoje Lietuvoje, pas dvyliktokus, vienas jaunuolis klausia: kaip galima pabučiuoti mergaitę ir nenusidėti? Kaip Bažnyčia žiūri, kur čia riba, kaip galima pabučiuoti, kad nebūtų nuodėmė? Galvoju, galvoju ir jam sakau: žinai, kaip galima – neverta, o kaip norėtum – nuodėmė. Ką noriu pasakyti: su ta ekologija panašiai. Susidaro įspūdis, kad kartais vaikštome utopijos riboje – savo gražių utopijų. Kaip jas įgyvendinti? Kaip žmogus norėtų gyventi – taip negalima; o kaip galima gyventi – atsiprašau, taip nesinori. Ekologijos srityje: apsiribok, to nedaryk, to nedaryk, tą daryk, šito nedaryk; mažiau važinėk, mažiau naudok mašiną, mažiau to ir ano. Neseniai buvo toks renginys – C40 susitikimas, gal girdėjote? Keturiasdešimties pasaulio sostinių merų susitikimas ekologijos tikslais: kaip pritaikyti miestus. C40 reiškia Capital Cities 40 – keturiasdešimt sostinių merų. Ir ką jie siūlo? Nei juoktis, nei verkti. Per metus vyrui galima nusipirkti tik dvejas kelnes – ne daugiau, o toliau vaikščiok su skudurais. Paskui žmogui leis skristi lėktuvu tik kartą per dvejus metus. Ir dar visokie tokie utopiniai dalykai. Užuot uždraudus skrydžius, gal pakeisti skrydžių technologiją, kad galėtum skristi saulės šviesos dėka. Reikia ieškoti, kaip nesuvaržyti žmogaus kūrybingumo, jo minties, jo judėjimo, jo noro gyventi, gyvenimo džiaugsmo, – rasti būdų, kaip tai padaryti, kad jis neprarastų gyvenimo grožio, bet kartu suprastų, kad negali gyventi kitų sąskaita, gamtos sąskaita, ateities kartų sąskaita.

Nes ateities kartoms prognozės iš tikrųjų gana liūdnos. Mačiau kai kurių mokslininkų svarstymų, kad gal ne jūsų vaikai, bet jūsų anūkai gyvens žymiai trumpiau negu mes, daugiau sirgs, jų mityba bus prastesnė ir jie gyvens didelėje įtampoje, jeigu nesustosime ir nesutvarkysime kylančių problemų. Nes problemos kyla: matome, kad gamta išsibalansuoja, ir mes, žmonės, prie to labai prisidedame. Reikia sumažinti kūrinijos kančią dabar, o ateityje numatoma labai didelė kūrinijos kančia: sausros, audros, badas, ligos. Jūs jau dabar jaučiate, kokia emigracijos banga Kalifornijoje iš Pietų Amerikos, koks didžiulis spaudimas. O kuo toliau, tuo, žinoma, bus blogiau, kadangi ten įsigali nepakeliami karščiai, vis mažiau kritulių. Žmonės bėgs, ieškos išeities, kils karai, nesutarimai: jie atbėgs pas mus, kovos dėl savo vietos. Vienu žodžiu, prognozės gali būti neraminančios. Aišku, nesinori pasiduoti vadinamajam katastrofizmui, kad viskas bus blogai. Bet pastabą reikėtų turėti; aišku, mūsų tai dar nelies – ačiū Dievui, mūsų traukinys jau išvažiuoja, – bet ką veiks jaunimas? Tai iš mano pusės labai ačiū už dėmesį.

[…] Žinote, pasakysiu taip: Lietuva – mūsų kalba konservatyvi, mūsų genetika konservatyvi, buvome izoliuoti, – tad pas mus įvairūs dalykai atkeliauja gerokai vėliau. Pavyzdžiui, jeigu kalbėtume apie Lietuvos Bažnyčią, aš esu vienintelis, kuris tuos klausimus kelia, nes mano doktoratas yra iš trijų ekologijų: teologinės, filosofinės ir ideologinės ekologijos. Tai trys sritys, kurios sąveikauja; o yra dar mokslinė ekologija – mikroskopai, ląstelės, dumbliai, globaliukai – čia jau ne mano sritis. Aš daugiau esu idėjų lygmenyje: kokios idėjos mums vadovauja? Nes sakoma, kad idėjos valdo pasaulį. Gerai, jeigu kas tai supranta, bet ne visi supranta. Žmonės sako: per griežti tie įsakymai, reikia juos sušvelninti. Gerai, kaip sušvelninti Dievo įsakymą? Sušvelninkime įsakymą „nežudyk“. Kaip dabar? Visomis dienomis nežudome, o pirmadienį žudome – sušvelninkime. […] Va, būtent, anglų kalbos žodžiai čia labai gerai susižaidžia.

[…] Ten techniniai dalykai: kad paukščių […], kad ne plyta, ne betonas turi būti, kad vanduo turi būti surenkamas; ir techniniai, ir vizualiniai dalykai, kad ateini – sodas, parapija sode. Žiūrėkite, koks gražus lietuvių kalbos žodis – sodyba. Ir sakoma, kad žmogaus, gyvenančio kaime, nereikėtų vadinti kaimiečiu: gali būti kaimietis, bet lietuvių kalboje turime žodį sodietis – sodiečiai, sodžiaus žmonės, tie, kurie gyvena soduose. Taip ir atrodė anksčiau: mūsų kaimas – sodo aplinkoje. Ir savo namuose, ir savo parapijoje turėtume sukurti, kaip vadinama, kultūrinę ekologiją – tokią aplinką, kur mylime Dievo kūriniją, ją puoselėjame, parodome jos grožį. Lenkijoje teko matyti tokią parapiją: bažnyčia – tragedijų tragedija, betonas, baisiausias betonas, negražu, nieko ten; bet tam klebonui bent tiek protas buvo nušviestas, kad aplinkui padarė tokią aplinką: prisodino medžių – šešėliai, gėlės, krūmai, rūšių įvairovė; vanduo nuo stogo kaupiamas ir naudojamas parapijos reikmėms, laistymui ar, tarkime, tualetui; netgi sakoma – žalioji parapija su žaliosiomis varlytėmis. Tai va, galima ir pajuokauti. Labai ačiū už dėmesį.

VISI ŠIO SEKMADIENIO PAMOKSLAI

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *