Sakyta 2025 m. rugsėjo 28 d., XXVI eilinis sekmadienis (C metai; Am 6, 1a. 4–7; 1 Tim 6, 11–16; Lk 16, 19–31), rytinės Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Šiandien girdėjome Evangelijos pasakojimą apie du skirtingus žmones ir apie tai, kaip skirtingai baigėsi jų gyvenimai. Du kraštutinumai: vienas – lėbautojas, kitas – visiškas vargeta. Pažvelkime, ką reiškia vardas Lozorius. Pilnas vardas yra Eleazaras, o tai reiškia „Dievas padeda“. Ir kaip čia dabar gaunasi, kad Lozorius, kuriam Dievas padeda, yra visiškas vargšas, neturtėlis, miršta iš bado? O matome turtuolį, kuris kasdien lėbauja, gyvena kaip karalius, nuostabiai apsirėdęs. Ir jis irgi galbūt dėkoja Dievui, kad gali lėbauti, gali naudotis turtais. Bet nors jis ir dėkoja Dievui už turtus, jis neatlieka to, kas Dievo pasakyta: kad savo pertekliumi dalytųsi su tais, kurie stokoja. Juk gamtoje, kur bepaimtume, jeigu tu turi ko nors per daug, vadinasi, tai turi kitų sąskaita – kiti tada turi mažiau. Nėra taip, kad turtai būtų begaliniai: jie riboti, todėl vieni turi per daug, o dėl to, kad kažkas turi per daug, kiti turi mažiau. Mes juk turime ribotą visų išteklių kiekį, kad ir kas tai būtų. Argi nebūtų teisinga, kad tas, kuris turi per daug, pasidalytų su tuo, kuris neturi?
Kaip viskas vystosi? Matome turtuolio psichologiją: jis nejautrus, jis tampa abejingas. Kokia yra velnio moralė? Kad jam nieko negaila, jis viskam abejingas, jam viskas tas pats, niekas jam nerūpi. Ir tą velnio moralę matome turtingo žmogaus elgesyje: jam negaila, jam nerūpi, jam tas pats, jis visiškai nejautrus. Kietėja ne tik cementas – kietėja ir žmonių širdys. Kiekvienas turime savo psichologiją, ir kai kurie dalykai mumyse kietėja. Todėl ir sakome: užkietėjęs nusidėjėlis, užkietėjęs keikūnas, užkietėjęs gobšuolis, užkietėjęs tinginys, kad ir koks bebūtų. Žmogus gali užkietėti savo bėdose. Štai matome tą turtuolį iš Evangelijos, bet tai ne fantastika: tokie turtuoliai, tokie žmonės gyvena ir šalia mūsų. Nebūtinai jie turtingi, bet jiems irgi nieko negaila, niekas nerūpi, jiems viskas tas pats, jie viskam abejingi, niekuo nesidomi ir visiškai už nieką neatsakingi. Tai ir yra ta velnio moralė. Kai ji įsigali vis didesnėje žmonių grupėje, tokia tada ir visuomenė, tokie ir visi mūsų reikalai.
Ir matote, kaip viskas paskui pasikeičia: ateina mirtis ir Dievo teismas. Čia, žemėje, įsivaizduojame esą dievai, čia mes viską sprendžiame, čia mes teisūs. O kas gi mes – vargšai žmoneliai, dulkelės? Ką reiškia mūsų nuomonė? Ilgainiui visų nuomonės bus panaikintos, ir bus Dievo teisybė, Dievo teisingumas. Todėl matome: vargšas Lozorius, gyvenime gavęs vien vargus, vien bėdas, sulaukęs vien abejingumo, Dievo akivaizdoje randa paguodą, amžiną džiaugsmą ir laimę. O šis turtuolis dėl savo kietos, užkietintos širdies patenka į pragarą. Jėzus mums aiškiai pasakoja, kad mes užkietėjame: arba įsitvirtiname gėryje, arba blogyje, arba teisume, arba nuodėmėje, ir tai galų gale tampa amžina.
Šiame pasakojime girdime pokalbį su pragare pražuvusiu turtuoliu. Jo vardas neminimas, nes jis vardo neturi: jis garbės neturi, jis prarado žmogiškumą, todėl jam vardas neduodamas – jis nevertas vardo. Minimas tik vargšo Lozoriaus vardas – jo orumas, jo žmogiškasis kilnumas ir jo išaukštinimas. Matome, kad tarp jūsų ir mūsų žioji neperžengiama bedugnė: niekas negali iš jūsų ateiti čionai ar iš čia nueiti ten. Taigi pragaras amžinas, dangus amžinas, ir daug kas priklauso nuo to, kur mes patys save nukreipiame. Štai turtuolis, užuot apgailestavęs dėl savo nuodėmių, apgailestauja dėl savo likimo. Užuot sakęs: gaila, kad aš taip pasielgiau, – jis kenčia šioje baisioje ugnyje ir vėlgi užsiima savimi pačiu, savo reikalais, savo padėtimi. Sako: siųsk pranešti mano penkiems broliams, kad ir jie nepatektų čia, siųsk, kad juos įspėtų. Pasirodo, jis turi penkis brolius – lygiai tokius pačius lėbautojus, lygiai taip pat be gailestingumo, be jautrumo, neatsižvelgiančius į kitą, irgi užkietėjusius nusidėjėlius, užkietėjusius bedievius, užkietėjusius gobšuolius, alkoholikus, kad ir kokie jie ten tie lėbautojai.
Tai štai ką tada reiškia tas žodis Lozorius, Eleazaras – „Dievas padeda“. Klausimas – kam padeda? Jeigu tie šeši turtuoliai būtų pasigailėję to septintojo, jeigu į jų draugiją būtų įėjęs tas septintasis, Lozorius, tai Lozorius būtų tapęs Dievo pagalba jiems išsigelbėti, būtų tapęs tiltu į išganymą, tiltu į dangų. O mes nenorime įsileisti to kito, kuris mums taptų tiltu į išganymą, tiltu į dangų. Todėl Evangelija šiandien mums primena, kad neužkietintume širdžių, kad nepatektume į tokią būklę, kai įsigali velnio moralė. Pakartosiu: nieko negaila, viskas tas pats, niekuo nesirūpinama, viskam abejingi.
Todėl mes, krikščionys, stebime savo širdį, savo moralę, kad netaptume tokie, nes mirtis mus ištiks susicementavusius. O kiti sako: aš paskui pasikeisiu, paskui kažkaip. Jūs patys, kas esate vyresni, galite pasakyti, kaip su amžiumi sunku keistis. Nėra taip paprasta. Jeigu nuolat nelavinai širdies – pasenęs užkietėjęs bedievis, pasenęs užkietėjęs nusidėjėlis, pasenęs užkietėjęs savanaudis, kad ir kokia ten bebūtų nuodėmė, – kaip tada sunku visa tai sulaužyti! Metai iš metų nei maldos, nei gerų darbų, nei išpažinties – užkietėjęs bedievis. Taigi šios dienos Evangelija mus nukreipia į tą Lozorių, į tą Eleazarą. Dievas padeda tam, kuris neužkietina širdies, netampa egoistu, egocentriku, susirūpinusiu vien tik savimi. Mūsų tarpe yra daugybė žmonių, kuriems reikia padėti. Pirmiausia, aišku, neužkietinkime širdies savo šeimos nariams, savo giminaičiams, neužkietinkime širdies kaimynams, neužkietinkime širdies parapijai. Ir štai kiek mūsų tarpe yra tų Lozorių, tų Eleazarų! Dievas tau padės: tas ar kitas įvykis, tas ar kitas žmogus tau taps tilteliu per tą prarają iš pragaro į dangų, todėl, kad neužkietinai širdies, išlaikei ją teisingą, mylinčią, jautrią. Amen.
Parašykite komentarą