Sakyta 2024 m. sausio 14 d., II eilinis sekmadienis (B metai; 1 Sam 3, 3b–10. 19; 1 Kor 6, 13c–15a. 17–20; Jn 1, 35–42), 10 val. Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Šiandien girdėjome Šventojo Rašto skaitinius, bylojančius, kaip Viešpats Dievas prabyla į žmogaus širdį. Pirmajame skaitinyje girdėjome, kad jaunuolis Samuelis – savo mamos Onos išmelstas ir taip ilgai lauktas, per stebuklą gimęs ir paaukotas Dievo tarnystei – jau paaugęs eina pareigas šventykloje: miega prie Sandoros skrynios, saugo Dievo aukurą, kad šviesa, šventoji ugnis degtų, kad pašaliečiai nevaikščiotų. Jis jau tarnauja šventykloje ir netgi ten ilsisi, miega. Man prisimena Tėvas Stanislovas, kuris, grįžęs iš Sibiro, savo pirmojoje parapijoje neturėjo kur gyventi – gyveno zakristijoje, ten miegojo, ten, kaip sakant, buvo apsistojęs. Taigi jaunuolis Samuelis vaikšto po šventyklą, atlieka kažkokius darbelius, darbuojasi, bet jis dar nepatyręs Viešpaties Dievo. Ir štai naktį jį aplanko Viešpats, šaukia vardu, o jis nesupranta, dar nežino, kad Viešpats jį kalbina. Ir kunigas Elis iš pradžių nesupranta, kas su juo darosi, kodėl jis naktimis budinėja, kas jam prisisapnavo, kodėl jis jį naktį žadina. Ir galų gale Elis supranta, kad tai Viešpats jį šaukia, ir pamoko, kaip atsiliepti.
Šiame pasakojime girdime, kad Viešpats Dievas asmeniškai, individualiai įvairiais būdais kreipiasi į kiekvieną iš mūsų. Galbūt retais atvejais Viešpats kam nors kalba tiesiogiai, bet nepamirškime: nors jis ir nekalba mums akivaizdžiai, vis tiek mums kalba. Per ką? Davęs mums proto šviesą, proto dovaną, sako: žmogau, mąstyk, ir tai, kas teisinga, yra mano žodis tau toje situacijoje. Davė sąžinės balsą. Kartais ta sąžinė būna tokia nejautri, tarsi apkerpėjusi, kartais neaišku, bet ir sąžine Dievas mums kalba. Dievas mums kalba per gyvenimo įvykius, ir kartais tikrai, kai nepadeda žodžiai, žmogų prakalbina gyvenimo įvykiai. Bet toliau girdime, kad yra kitas būdas, per kurį Viešpats kalba, – per kitus žmones. Antrajame skaitinyje girdėjome apie apaštalo Pauliaus tarnystę Korinto mieste, jo apaštalavimą. O tai buvo turtingas uostamiestis, kartu labai garsėjęs palaidu žmonių gyvenimu: visuotinai klestėjo prostitucija, net šventykloje, svetimavimas. Ir apaštalas Paulius galvojo: ką aš tokiame sugedusiame mieste pasakysiu? Todėl jis kalba, kviečia Korinto krikščionis, Korinto žmones mesti tą mirtiną nedorybę, net ir šventyklos nuodėmę. Jis yra Dievo siųstas apaštalas gelbėti tų žmonių sielų, skelbti paties Viešpaties Dievo valią.
Ta pati tema dėstoma ir Evangelijoje: Jonas Krikštytojas parodė Jėzų savo mokiniams, atvedė juos pas Jėzų; jų tarpe buvo Andriejus, apaštalas Andriejus, kuris savo ruožtu pakvietė pas Jėzų savo brolį Simoną. Ir štai susitikę Dievą žmonės įgauna naują tapatybę, prasideda naujas gyvenimas. Todėl Jėzus Simoną pervadina, suteikia jam naują vardą – Kefas, kas reiškia Petras, uola. „Kefas“ – hebrajiškas žodis, o „Petras“, „Petros“ – graikiškas, reiškiantis uolą. Taigi, kaip matome, Jėzus, Dievas, tikinčiam žmogui suteikia naują tapatybę: jis atgimsta nauju žmogumi. Yra toks paprotys, kad kai kurie žmonės keičia vardą, norėdami pradėti naują gyvenimą, turėti naują atskaitos tašką savo gyvenime. Vieni galbūt bėga nuo praeities – tarkime, kaliniai mėgsta pasikeisti pavardes, kad jų nelydėtų kažkoks praeities šešėlis. Kaip ten bebūtų, matome, kad ir tikėjime tai randame ir dabar: popiežiai, pradėdami tarnystę, irgi išsirenka naują vardą, tarsi nusakydami, kad tampa naujais žmonėmis, pradeda naują savo gyvenimo pradžią.
Daugumoje atvejų, kaip matome, Dievas kalba per kitus žmones, kalba per savo apaštalus ir kviečia žmones prie savęs. Todėl negalime atmesti savo pareigos apaštalauti, kviesti žmones pas Viešpatį, kad jį susitiktų, patirtų, nes tik susitikime su Dievu žmogus gali atgimti; gali naujai prasidėti, sakykime, ir jo asmeninis gyvenimas, ir jo tapatybė. Iki šiol jis galbūt save suvokė vienaip, nedieviškai, o staiga Dievo šviesoje save suvokia visai naujai: supranta, kad jis yra Dievo kūrinys, puolęs Dievo kūrinys, kuris turi atsiversti, atgimti, atsinaujinti, ir kad jo pašaukimas – tapti Dievo vaiku ir tą Dievo vaikų garbę patvirtinti savyje. Taigi įvairiais būdais Dievas bando į mus prabilti. Dar nepaminėjau kitų būdų: tai gali būti ir menas – žmogus, patyręs gėrio, sakykime, grožio antplūdį, irgi gali likti sukrėstas. Matydamas Dievo kūrinijoje gamtos grožį ir jos tvarką, žmogus irgi gali atrasti Kūrėją. Ir, žinoma, neatmeskime ir to: per kančią žmogus irgi atranda Dievą. Tada jis kažkaip sugniuždomas, išlukštenamas iš savo iliuzijų, iš savo puikybės. Deja, kartais kitaip žmogaus neįmanoma prakalbinti – tik kančioje Viešpats jį prakalbina, gyvenimo absurduose, kažkokiuose skaudžiuose nutikimuose. Viešpats bando prakalbinti žmogų sakydamas: žiūrėk, štai žmonių pasaulis, o štai mano pasaulis. Ir kaip jie skiriasi – koks baisus gali būti tas žmonių pasaulis. O pažiūrėk į mano pasaulį.
Todėl Jėzus sako: ateikite pas mane ir pamatysite, kur aš gyvenu. Jis pasikvietė tuos sutiktus Jono Krikštytojo mokinius, kurie jo paklausė: Viešpatie, kur tu gyveni? – Ateikite ir pamatysite. Taigi mes pamažu savo dvasia, savo siela, savo širdimi keliaujame ten, kur gyvena Jėzus. O jis gyvena ne rankomis statytuose dangiškuose namuose, nuostabiame gėrio ir grožio, tiesos ir meilės pasaulyje. Jis kviečia mus į savo pasaulį: ateikite ir pamatysite, kur aš gyvenu. Galbūt gyvenome savo žmogiškame pasaulyje, kažkokiame savo iliuzijų pasaulyje, žmogiškų, sakykime, vertybių pasaulyje. Bet Jėzus sako: ateikite pas mane, pamatykite, kur aš gyvenu. Ir, kaip matome, mokiniai nuėjo ir pasiliko pas jį visą dieną ir visą naktį, norėdami pamatyti, kuo Jėzus gyvena, kokiame savo pasaulyje gyvena. Juk įžengę į kiekvieno namus, galime pamatyti kiekvieno mūsų pasaulį. Mūsų namai – tarsi mažas mūsų susikurtas pasaulis, ir, be abejo, žmogui reikia savo kampo, pastogės, kur sušiltų, kur galėtų atsipūsti, atsipalaiduoti, kur galėtų būti savimi, jaustis saugus. Bet nepaisant to, yra dar ir Dievo pasaulis, į kurį Jėzus mus kviečia, kviečia ten pasilikti ir amžinai paveldėti tą nuostabų dievišką pasaulį.
Todėl nemanykime, kad daugumoje atvejų Dievas prabyla į žmones tiesiogiai: Viešpats mėgsta tam darbui pasitelkti mus visus. Todėl savo šeimoje, giminėje, aplinkoje turime kviesti, turime paaiškinti, turime parodyti dieviškąsias vertybes. Be abejo, labai didelės svarbos yra ir malda, buvimas šventovėje. Pranašas Samuelis Viešpatį patyrė šventovėje. Šventovėje Dievas mus kalbina per savo žodį, per maldą, per Kristaus auką, per šventųjų sakramentų malonę. Dievas kiekvieną mus kalbina, apšviečia mūsų protus, nuskaistina mūsų širdis ir kviečia būti arti jo, pažinti jo nuostabų pasaulį, jo šviesą, jo tiesą, jo grožį. Todėl ilgainiui, jeigu nelieka maldos, nelieka šventovės, nelieka ir galimybės, kad Dievas prabiltų į mūsų sąžines, į mūsų širdis. Todėl be galo svarbu išlaikyti šventovės lankymą, maldą šventovėje: čia gyvena Šventoji Dvasia, čia yra Dievo artumas, ir, žiūrėk, Viešpats Dievas mus čia kalbina.
Bet, deja, matome dar vieną labai svarbų dalyką, kurį išskaitome pirmajame skaitinyje: jaunuolis girdi Dievo balsą, o suaugęs žmogus jam sako: miegok, nekreipk dėmesio, miegok. Kaip svarbu, kad jaunam žmogui kas nors patartų: Viešpats tau kalba per gyvenimo įvykius, per situacijas, per tavo sąžinės balsą, per sapnus – Dievas tau kalba. O suaugę kartais sako jauniems žmonėms: nekreipk dėmesio, nieko čia tokio, tik pagalvojai, tik prisisapnavo. Maža ką tu čia pagalvoji, maža ką čia supratai. Migdome, tarsi migdome kitus žmones, užuot paaiškinę Viešpaties žodį, ateinantį įvairiais būdais, kaip tas kunigas Elis tam jaunuoliui sako: nekreipk dėmesio, miegok, miegok toliau. Taip ir miegančios sielos: kartais išgirsta Dievo žodį, o kitos miegančios sielos dar pasako: nekreipk dėmesio, miegok toliau. Daug miegančių sielų, bet būkime budrūs ir žinokime, kad Viešpats anksčiau ar vėliau prakalbina žmogų, o mes, būdami šalia, galėtume padėti jam suprasti: štai Viešpats tave kalbina per Dievo žodį, per maldą, per sąžinę, per sveiko proto išvadas. Dievas kalbina per gyvenimo įvykius, Dievas galų gale kalba per mus pačius – gali kalbėti per kitus žmones, per kunigo žodį. Taigi visokiais būdais Dievas randa galimybę prieiti prie mūsų ir mums kažką pasakyti, skatinti artėti prie jo, skatinti atrasti save, savo tapatybę, pradėti naują gyvenimą su juo. Amen.
Parašykite komentarą