Sakyta 2011 m. rugsėjo 14 d. (Šventojo Kryžiaus Išaukštinimas, A metai)
Švenčiame Kryžiaus išaukštinimo šventę. Iš pirmo žvilgsnio pašaliečiui šis titulas, pavadinimas skamba nelogiškai, nes kančia buvo, yra ir bus priimama kaip pažeminimas. Jau prieš du tūkstančius metų apaštalas šv.Paulius šį priekaištą žinojo, todėl viename savo laiškų rašė, jog kryžius graikams ir žydams yra kvailystė ir papiktinimas, o jam – tai Dievo galybė ir Dievo išmintis, nes Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones (pagal 1Kor 1,22-25).
Netikintys prikiša, kad katalikybė propaguoja ar net reikalauja kentėti, kad jai būdingas kančios kultas. Tokį manymą perteikia pašaipūs posakiai, kaip antai: „kenčiančiam – Dangus!”, “kentėk dūšele, tai būsi išganyta, o jei nekentėsi – tai būsi pasmerkta“. Šv.Pauliaus amžininkų nesupratimas ir patyčios aidi ir po dviejų tūkstančių metų. Nenuostabu, juk čia susikerta priešingos „logikos“, dieviškoji ir žmogiškoji, todėl Kristaus kryžius ir jo kančia lieka nelengvu suprasti ir kasdienybėje įprasminti klausimu.
Ar kančia ir kryžius tik pažemina? Atsakymą pateikia ir Biblija, ir daugelio žmonių patirtis. Skaičių knygos 21 skyriuje randame aprašymą, kurį su savo kančia susieja ir Jėzus. Tai pasakojimas apie į Pažadėtąją žemę keliaujančią išrinktąją tautą, kuri dykumoje ėmė murmėti prieš Dievą ir Mozę. Tuomet žmones apniko ugniniai žalčiai, kurie sugėlė juos ir daug jų mirė. Dievo paliepimu Mozė padirbino varinį žaltį, iškėlė į stulpą ir liepė į jį pažvelgti visiems, kurie buvo sugelti. Kad žmonės išgydomi valgomais ar geriamais dalykais, palietimu, žodžiu, atrodo nieko neįprasto, tačiau žvilgsniu – retas atvejis. Būtent pažvelgimas išreiškia viltį, tikslo matymą. Neatsitiktinai 121 psalmėje sakoma: „Mano akys pakeltos į kalnus, iš kur ateis man pagalba“. Tikėjimas yra dvasinis žvelgimas į Dangų, gelbėjantis nuo žemės absurdų.
Tai labai pamokanti istorija, kuri leidžia suprasti Dievo pedagogiką: Jis siunčia nelaimes, kad būtų įveiktos užkietėjusios, netikinčios, nepasitikinčios širdys. Tauta ėmė nebenorėti brendimo vargų, tikrų tikslų, Dievo įsakymų, savo tikrosios garbės, pašaukimo. Ji murmėjo ir priekaištavo Dievui ir Mozei, girdi, Egipto vergovės pažeminimas buvo geresnis dalykas. Šią beprotybę reikėjo sustabdyti, todėl buvo duota dar didesnė kančia, kad tauta atsikvošėtų, kad pamatytų, kas yra tikrasis gelbėtojas, kokia teisinga išeitis.
Ir šiais laikais žmonės nenori tikėti Dievu, murma prieš jį, nebesiilgi Dangaus, nenori tiesos, bręsti ir augti kilniais, šventais asmenimis. Priešingai, jie norėtų rasti tariamą laimę ir ramybę nuodėmėje, abejingume ir vienatvėje, nori išgelbėti save išskirtinai žmogiškais dalykais, mokslu, medicina, politika, socialine sistema, turtais ir t.t., kurie tampa priešinimosi Dievo autoritetui išraiška. Bet gi toks mąstymas yra tikras nuodas, nes nužudo žmogaus sielą, atskiria nuo Dievo ir nuveda į pragarą. Šiandien, kai matome žmonių atsitraukimą nuo Dievo, širdį aplanko biblinių pavyzdžių paskatinta įžvalga: nejau Dievas leis žlugti Europai, kurioje buvo įskiepyta Kristaus tiesa ir malonė, kurioje taip gražiai buvo išsiskleidusi atitikmenų istorijoje neturinti Vakarų civilizacija ir jos ašis – Romos Katalikų Bažnyčia? Manau, kad neleis pražūti, tačiau ves jos paklydusius žmones per sukrėtimų, atsivertimo, atgailos ir nuskaistinimo kančią.
Puolęs žmogus ilgainiui ima nebesuprasti sveiko proto ir širdies argumentų, todėl yra toks posakis, kad kas nenori mokytis gražiuoju iš sąžinės, žmonijos patirties, Dievo išminties, tą pamokys griežtoji gyvenimo mokytoja – kančia. Ir šv.Jonas Auksaburnis teigė, kad bėdos yra geriausia filosofijos mokykla, iš kurios išeiname nuolankesni, labiau atjaučiantys kitus, labiau pamaldūs ir atsidavę Dievui.
Biblijoje randame drastiškų palyginimų apie nuodėmėje siautėjantį žmogų. Jis yra tarsi gyvulys, kurį sutramdyti galima tiktai žąslais. Juk žąslais apvaldoma gaivalinga gyvulio jėga, pakreipiant jį norima linkme. Per pirmųjų tėvų nuopuolį žmonija pateko į kančią ir, galima sakyti, žmogus tapo valdomas kančios baimės. Tuo sumaniai naudojasi velnias, kiti žmonės, siekdami pavergti ir manipuliuoti.
Bet yra ir kita galimybė: kančią pasitelkė ir Dievas, kad žmogus būtų išgelbėtas ir ugdomas. Kas geriau: ar kentėti brendimo, ar degradavimo kančią? Taigi, kančia padeda atsiversti, gydo ydas, skatina laikytis Dievo iš visų jėgų, gyventi vienybėje su Juo. Juk daugelis atsivertimų įvyko per kančią, nemažai žmonių savo pašaukimą suprato per kančią, kai kuriuos nuo didelių klaidų sulaikė kančia. Taip atsitiko šv.Pranciškui Asyžiečiui, šv.Ignacui Lojolai ir daugeliui kitų.
Antai nuo gimimo vaikščioti negalintis vyras dalijasi savo mintimis: „Turbūt Viešpats mane saugo nuo didelio blogio, į kurį patekčiau būdamas sveikas“. Dar kitas sunkioje avarijoje sumaitotas, chirurgų „surinktas“ vyras prisipažįsta, kad toji nelaimė privertė jį liautis vartojus ir platinus narkotikus. Už grotų pakliuvęs jaunuolis liudija, kad jei ne kalėjimas, jis seniai būtų miręs nuo narkotikų, kad taip ir nebūtų atradęs Dievo. Pavyzdžių labai daug.
Ko Dievas iš žmogaus nori? Ar jį kankinti? Tik susigrąžinti jį ir apsaugoti nuo amžinos pražūties! Kas buvo reikalaujama, pavyzdžiui, iš Abraomo, kai jam buvo paliepta išeiti iš gimtųjų namų į nežinią, paskui paaukoti vienintelį sūnų? Ar kad kentėtų, ar kad tikėtų ir paklustų Dievui? Kad tikėtų Dievu ir džiaugsme, ir kančioje, nes tik jis yra būties, tiesos ir gėrio šaltinis! Aukos kalne jam nuskambėjo angelo žodžiai: Dievas pramato! Taigi, žinia paprasta: negalima kūriniui remtis vien savimi, nes reikia remtis ir Dievu. Abraomas neturėdamas jokios vilties, nepaisydamas visų neaiškumų patikėjo Dievu, todėl tai jam buvo įskaityta teisumu, jis tapo visų tikinčiųjų tėvu ir pavyzdžiu.
Ko norėjo Kristus: ar vien kentėti? Ne, parodyti, išreikšti tobulą klusnumą Dangiškajam Tėvui. Savo klusnumu iki kryžiaus kančios jis labiausiai apreiškė ir įrodė savo dieviškąją sūnystę. Pasak šv.Augustino, tokiu būdu tasai medis, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzaus kūnas, tapo katedra, iš kurios jis mus moko visiško atsidavimo Dievui ir tikro gyvenimo.
Geliami nuodingų gyvačių izraelitai su tikėjimu žvelgė į pakeltą ant stulpo žaltį ir buvo išgelbėti. Tai buvo pranašystė apie Jėzų, kuris buvo pakeltas ant kryžiaus medžio, kad kas į jį su pasitikėjimu žvelgia, per tikėjimą ir malonę būtų išgelbėtas. Dabar žmogui savo kančioje ir įvairių pražūčių patirtyje, akivaizdoje reikia vienytis per tikėjimą su Kristaus Kryžiumi, jo Auka, prisimenant, ką šv.Paulius apie jį sakė: „jis yra Dievo galybė ir Dievo išmintis“.
Šiandien matome siekį išstumti Jėzų, nuvertinti jo auką. Absurdiška, kad kai kuriose bažnyčiose Kryžiaus nebėra centre, į jį nebežiūrima, nekreipiamas dėmesys. Šv.Mišios tėra apsiseiliojusių gitaristų švenčiama puota, bet ne Kryžiaus Aukos slėpinys. Kodėl žūva ištisos bendruomenės? Ar ne todėl, kad nebegerbiamas Kryžius, jo Auka? Jo Kryžius yra išaukštintas Bažnyčioje, ypač tradicinėse Mišiose. Krucifiksas visada yra centre, visi meldžiasi atsigręžę į jį, jis dažnai kartojamas. Jei kas atmeta Kristaus Kryžių, negali būti jo mokiniu (Lk 14, 27). Už mūsų išganymą Kristus dovanai užmokėjo savo paties gyvybės, kraujo kainą, todėl joks žmogiškas dalykas negali prilygti tai kainai. Kas nori už savo išgelbėjimą mokėti kitomis kainomis – yra beviltiškas. Kristaus Kryžius yra tuo vieninteliu „vaistu“ nuo puolančios mirties. Jei tikima kitais „vaistais“ negu Jėzaus duotais, ar įmanomas išganymas ir bendruomenių gyvastingumas?
Kryžiuje, kančioje pasireiškia žmogiškas negalėjimas, kurį iš esmės gali įtakoti dieviška visagalybė. Čia pasireiškia įdomus, paradoksalus dalykas: užklupus kančiai būtina žvelgti į Kančią, kad išspręstumei savo kančią. Dievas nori, kad žmogus juo remtųsi, gyventų jo malone. Apaštalas Paulius perteikė šį paradoksą taip: „Būdamas silpnas, esu galingas, nes Dievo galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 9–10).
Galima sakyti, kad kryžiumi Jėzus atėmė sostą ir valdžią iš velnio, kuris per kančią buvo pavergęs žmogų. Velnias viešpatavo ir save aukštino žemindamas, gąsdindamas ir kankindamas pavergtuosius, o Kristus išaukštino save nusižemindamas ir prisiimdamas žmonių kančią. Jėzus yra karalius, kuris viešpatauja nuo kryžiaus savąja kančia, jos galia gydydamas ir gelbėdamas žmones, kviesdamas laisvam bendradarbiavimui su Dievo malone.
Dieviškasis Atpirkėjas perinterpretavo kančią, padarydamas ją ne pražūtimi, tačiau išgelbėjimu. Jėzus kvietė: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs ‘rasite savo sieloms atgaivą’. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mt 11,28nn). Ką daugiau galėtų reikšti šis jo kvietimas, jei ne prašymą laikyti Kryžių išaukštintą, kurį per amžius Mišiose taip gerbė iš Apaštalų Tradicijos ateinanti Bažnyčia, ir tuomet jis tampa Dievo jėga žmogaus išgelbėjimui.
Parašykite komentarą