Sakyta 2013 m. sausio 20 d. (II eilinis sekmadienis, C metai)
Pradedant naujus bažnytinius metus liturgijoje skaitomas evangelinis pasakojimas apie Jėzaus viešos veiklos pradžią, kuomet įvykdytas pirmasis stebuklas – vanduo paverstas vynu. Tai įvyko vestuvėse, kurios yra džiaugsmo puota ir kuriose pritrūko vyno. Jėzaus motina M.Marija tai pastebėjo ir kreipėsi į savo sūnų, žinodama ir tikėdama jį esant Dievo Sūnumi. Jis vestuvių puotą išgelbėjo nuo papiktinimo, barnių ir pajuokos. Šis įvykis skelbia kur kas svarbesnį dalyką – Jėzaus misiją, tikslus ir rezultatus: jis dalykus keis ir pagerins iš esmės.
Visos žmonijos siekis, skatinantis nepailstamai darbuotis – tai pagerinti savo gyvenimą. Visada gali būti geriau, nei yra. Džiaugsmo ir laimės pilnatvės siekiame kaip horizonto: niekaip prie jo nepriartėjame, visada tik kelyje. Kristus paskelbė tiesą, kad tik Dieve yra tobulas džiaugsmas ir laimė.
Kanos vestuvėse būta dviejų vynų. Vienas vynas yra žmogaus ir vynmedžio darbo vaisius, skirtas praskaidrinti ir padaryti žmogaus gyvenimą džiaugsmingesnį. Jis išragautas, tapo suvartotas. Šis vynas simbolizuoja žmogaus kuriamą laimę ir džiaugsmą. Deja, jis išsibaigia: šeimoje kyla konfliktai ir skyrybos, sveikatos džiaugsmą išstumia ligų vargai, draugystės palaimą užgožia artimo žmogaus mirtis, aplanko vienatvė, nelaimės, išdavystės, neteisybės, skriaudos, liūdesys ir tuštuma. Pasak Marijos – „jie nebeturi vyno“, t.y. nuolat patiriame džiaugsmo trūkumą.
Antrasis vynas – tai Jėzaus duotasis, stebuklingai perkeistas. Vestuvių užvaizdas, šių dienų kalba tariant – vestuvių organizatorius, pavadino tą vyną geresniu. Tai reiškia, jog žemiškojo džiaugsmo stokojant, Dievas duoda dangiškojo, parodydamas neišsenkantį laimės šaltinį – save patį. Kai jo nebelieka, nepadeda jokios dirbtino džiaugsmo priemonės: nei muzika, nei seksas, nei alkoholis, nei narkotikai, nei niekas kitas.
Stokodami tyro džiaugsmo, esame linkę pereikvoti žemišką džiaugsmą, malonumus, todėl laimė tampa pavojinga, naikina. Užtenka prisiminti dirbtinio džiaugsmo atvejį – alkoholį arba narkotikus. Karštligiškai ir beatodairiškai siekiant gerovės yra žalojama ir naikinama gamta: supilami šiukšlių kalnai, užteršiama gamtinė aplinka. Kelios kartos pasimėgaus gerove, tačiau netrukus ir mes patys, ir ateinančios kartos imsime tragiškai stokoti elementariausių dalykų. Gamtos teikiamos galimybės ir resursai vis labiau mažėja, kyla įspūdis, jog gamta ėmė priešintis ir kerštauti besaikiam ir neatsakingai, paviršutiniškai besilinksminančiam žmogui: šyla klimatas, įsismarkauja gamtos stichijos, auga vėžinių susirgimų ir apsigimimų skaičius.
Išties, natūraliu džiaugsmo šaltiniu yra Dievo duotoji kūrinija, gamta, prigimtis, kitas žmogus. Bet kūrinija nėra begalinė, visų žmogaus kaprizų, klaidų ir nusikaltimų negalės pakelti. Nei gamta, nei kūnas nėra stebuklingas amortizatorius, kuris galėtų atlaikyti trankymus po visas nuodėmių ir nusikaltimų duobes.
Antai neseniai Prancūzijoje ir D.Britanijoje tapo įteisintos homoseksualų vedybos ir leista jų poroms įsivaikinti. Kai kas tai vadina dideliu pasiekimu, padauginsiančiu laimės ir džiaugsmo, tačiau nenorima pripažinti, kad buvo prasilenkta su prigimties tiesa, kad ties šia atsivėrusia liūdesio duobe sulūš ir psichikos, ir visuomeninės tvarkos, ir prigimties amortizatoriai. Liks perdegusių emocijų, beprasmių ryšių, asmeninio ir visuomeninio gyvenimo griuvėsiai. Popiežius Benediktas XVI perspėjo apie šio reiškinio nešamą psichikos, santykių ir jausmų „ekologijos“ krizę.
Kanos vestuvėse minimas ne tik vynas, tačiau ir vanduo. Išsekus vynui – beliko vanduo, gali jį pilstyti į valias. Išgėrus žemiško džiaugsmo vyną belieka daug vandens – visomis prasmėmis. Tai nuoroda į Nojaus tvano įvykį, kai žemiškas nuodėmingų džiaugsmų vynas buvo pakeistas dideliu kiekiu mirtino potvynio vandens. Nuo jo išsigelbėjo tik teisusis Nojus su šeima. Panašiai ir šių dienų visuomenė už savo neatsakingus džiaugsmus sulaukia įvairių gamtos stichijų, audrų, potvynių, cunamių, antplūdžio. Ėmė lietis vanduo: ne tik fizinis, tačiau dar prieš tai ir moralinis, iš aukštųjų tribūnų upėmis sroveno beprotybių kriokliai, paskandinę sveiką protą ir sąžinę.
Iš didmiesčių atplaukiantis kanalizacijos vanduo, net ir labai stengiantis išvalyti, kaip teigia mokslininkai, yra pažymėtas šių dienų žmogaus nelaimingumą liudijančiomis medžiagomis: kontraceptinių hormonų ir antidepresantų likučiais. Ištvirkavimas ir psichotropinės medžiagos – štai kokie pakaitalai liko nuo Dievo nutolusiam ir nuobodulyje bei depresijoje gyvenančiam žmogui. Jis nebeturi vyno, liko užnuodytas vanduo.
Jėzus trokšta perkeisti žmogaus širdį, jo sielą ir suteikti tikro džiaugsmo. Tai vyksta per tikėjimą ir malonę Jo Bažnyčioje, plečiantis Dangaus Karalystės riboms, išpildant trigubos meilės įstatymą mylėti Dievą, artimą ir save. M.Marija patarė tuomet ir dabar, kokia yra išeitis iš liūdesio ir nevilties: „darykite, ką jis jums lieps“. Tarnai neklausinėjo, nediskutavo, klusniai prinešė vandens, o Jėzus įvykdė, ką gali įvykdyti tik Dievas – esminį pakeitimą, pagerinimą.
Mūsų didžiausi nuopelnai panašūs į vandenį, ir tik Dievas suteikia jiems aukštesnės vertės. Mūsų užduotis yra stengtis su tikėjimu ir malda atlikti tai, kas yra mūsų jėgose, o kuklios mūsų tarnystės pastangos tampa apvainikuotos Dievo įsiterpimu ir malonės įtaka. Jėzus perspėjo, jog be jo mes negalime nieko esmingo nuveikti. Tai Jėzus padaro esminius dalykus: iš netikėjimo – tikėjimą, iš nežinojimo – žinojimą, iš nusidėjėlio – šventąjį, iš mirties – gyvenimą, iš nieko – viską.
Kanos vestuvės pranašavo ir Paskutinės Vakarienės, Eucharistijos, ir kryžiaus aukos, Velykų ryto įvykius, Bažnyčios ir Dangaus tikrovę, kuomet buvo įvykdyti esminiai pasikeitimai. Ypač tai patiriame šv.Mišių aukoje, kai žemiški pavidalai tampa perkeičiami ir įgauna antgamtinės vertės. Galų gale ir mes patys, kurie dalyvaujame sakramentų perkeitimo stebukle, patys pamaži perkeičiami į Dievo vaikus, Dangaus ir amžinojo gyvenimo paveldėtojus.
Baigiant norisi paklausti: kodėl mums pritrūko vyno ir reikia tenkintis vandeniu? Todėl, kad apleidžiame Kanos vestuvių stebuklą – šv.Mišias. Jose gauname daugiau negu vyną – patį Jėzų, kuris yra mus perkeičiantis džiaugsmas. Todėl norėtųsi visus pakviesti: atsiverskite į sekmadienį ir šv.Mišias, į tas dieviškas vertybes! Tai Nojaus išgelbėjimo diena iš pasaulio vandens, tai perkeitimo diena, kurioje daromės naujais kūriniais, geresniais, kurioje keičiasi mūsų likimas. Tegul nepritrūks perkeistojo Kanos vyno.
Parašykite komentarą