Sakyta 2013 m. kovo 17 d. (V Gavėnios sekmadienis, C metai)
Senajame Testamente pasakojama apie Nojaus laikais pasaulį ištikusį tvaną, kuris nuplovė nuo žemės paviršiaus sugedusią žmoniją. Dievui yra lengviau sukurti naują visatą, negu atleisti nuodėmes, paprasčiau ir lengviau sunaikinti sugedusią žmoniją, nes per nuodėmę žmogus sudarko Dievo kūrybą ir įžeidžia savo Kūrėją, be to, nuodėmingą žmogų yra labai sunku pataisyti. Bet būtent penktasis ir paskutinis Gavėnios sekmadienis prieš Verbas šiais metais pašvęstas Dievo gailestingumui ir byloja, jog Dievas pasirinko sunkiausią būdą žmonijai pataisyti – gailestingumą, atsivertimą ir nuodėmių atleidimą.
Turbūt daugelis esame girdėję pasakymą „mirtina nuodėmė“. Senojo Testamento Šv.Rašte rasime išvardintas nuodėmes, nusikaltimus, kurie Mozės įstatymu buvo baudžiami mirtimi: užmėtant akmenimis, pasmaugiant ar perduriant ietimi. Mirtinos nuodėmės kadaise reiškė mirties bausmę, nes tuo norėta pasakyti, jog jos užtraukia amžiną pragaro bausmę.
Šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje pasakojama, kaip pas Kristų klastingieji fariziejai atvedė svetimavusią moterį ir klausė apie jos nužudymą užmėtant akmenimis. Kristus atsakęs jiems, jog kas yra be nuodėmės, tegul pirmas meta akmenį į tą moterį. Niekas neišdrįso. Kai kurie šv.Rašto tyrinėtojai teigia, jog moterį norėję pasmerkti kaltintojai, patys pas ją vaikščiojo, todėl jų veidmainystė buvo pasibaisėtina: būdami mirtinoje nuodėmėje miriop pasmerkė kitą nusidėjėlį. Kitoje Šv.Rašto vietoje pasakyta, jog teismą reikia palikti Dievui, nes žmogus nėra teisus ir dažniausiai nežino pilnos tiesos.
Šiame pasakojime atsiskleidžia du kraštutinumai: per griežtas kitų teisimas ir visiškas abejingumas nuodėmei. Tokie buvo fariziejai: kitų nuodėmėms buvo žiaurūs, o savo – abejingi. Dievas pasirinko vidurio kelią, Kristaus žodžiais: „aš tavęs nepasmerksiu, eik ir nebenusidėk“.
Kiekviena nuodėmė veda į sunaikinimą, į mirtį. Kaip mašinos turi stabdžius, kad neįvyktų avarija, taip kiekvienas žmogus turi turėti sąžinės, sveikos nuovokos, valios ir moralės stabdžius, nes leidus bet kuriai nuodėmei įsibėgėti, galų gale žmogų ištinka didesnė ar mažesnė gyvenimo „avarija“, dvasinė ir fizinė mirtis.
Kiekvienas katalikas stengiasi laikytis Kristaus paliepimo nebenusidėti. Dvi aukštai iškeltos burės, kurios neša žmogaus laivelį į Dangų, link Dievo – tai tikėjimas ir dora, dar kitaip sakant, tobulėjimas ir šventėjimas. Tačiau Dievo gailestingumo negalima priimti neatsakingai arba vėluoti priimti jį.
Parašykite komentarą