Sakyta 2026 m. spalio 18 d., XXIX eilinis sekmadienis (A metai; Iz 45, 1. 4–6; 1 Tes 1, 1–5b; Mt 22, 15–21), rytinės Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Šios dienos Evangelija mums kalba apie pinigą, ant kurio iškaltas imperatoriaus atvaizdas ir jo vardo įrašas. Yra toks senas paprotys, kad valdovai ant pinigų užsideda savo veidą. Štai ir šiandien – nežinau iš kur – klebonijoje radau anglišką pinigėlį, ant jo jau velionės karalienės Elžbietos atvaizdas. Norėta pasakyti, kas toje šalyje valdo, kieno autoritetas; tai kartu ir žinia žmonėms, kad žinotų, kas yra karalius ir kieno valdžia. Užkariavus šalį, pirmas dalykas – pinigų ir atvaizdų pakeitimas. Matome, kad pinigas metalinis, ir ant jo išspaustas atvaizdas jau yra duotybė: nukalė, ir viskas, toks ir yra.
O dabar Jėzus – Biblija – mums sako, kad žmogus yra Dievo paveikslas ir atvaizdas. Čia jau intriguoja tas teiginys, kad kiekvienas iš mūsų esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Net keista girdėti, kad tarybiniais laikais, gal ir dabar, mokykloje mums kitaip aiškino – kad žmogus yra beždžionės paveikslas. Evoliucionistai, kurie teigia, kad žmogus tėra gyvulys, užmiršta, jog, kaip patys teigia, visi stuburiniai gyvūnai išsivystė iš žuvies, iš latimerijos. Galime sakyti: va, prašau, ką mums mokslas paduoda – neįsivaizduok čia kažin ko, tu esi kažkokia žuvies atmaina, tarpinėje grandyje buvo beždžionė, ir galų gale tu esi ne daugiau kaip beždžionės paveikslas. Tai mus gąsdina. Iš tikrųjų mes kaip tik sakome: žmogui nevalia būti panašiam į žvėrį. Žmogus turi turėti, į ką lygiuotis, į kažką aukštesnio, ir aukščiausias mūsų pavyzdys yra Dievas, Kristus. Žmogui reikia lygiuotis būtent į tą idealą.
Su tuo panašumu gyvenime nuolat susiduriame. Jaunimas, tarkime, turi tokią problemą: nenori išsiskirti iš bendraamžių, nori būti į juos panašūs. Tai iš dalies sukelia problemų. Jeigu turi gerų draugų – valio, būk panašus į savo gerus draugus. Bet jeigu pasitaiko blogi draugai, turi suprasti: nevalia supanašėti su blogu žmogumi. Todėl išties svarbu, į ką lygiuojamės, į ką norime būti panašūs.
Kuo mes esame panašūs į Viešpatį Dievą? Dievas mums davė protingą prigimtį, gebančią mylėti. Štai kuo žmogus išsiskiria iš visų gyvūnų: jis turi naudoti protą tiesai pažinti ir gebėti mylėti. Jis turi tą gabumą – net ir labiausiai įpuolęs, nusidėjęs žmogus vis tiek turi tą savybę: geba mąstyti ir geba mylėti; klausimas tik, ar tai daro. Todėl tame ginče Jėzus sako: kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui. Dievas tikisi, kad atiduotume jam tai, kas jam priklauso, o mes visi jam priklausome. Ir svarbiausia – Dievas iš mūsų nori ne kažin ko kito, o kad protą ir valią naudotume pagal paskirtį: protą – tiesai pažinti, o valią – mylėti, gėriui daryti. O kartais būna, kad protą naudojame kvailystėms, o valią – blogiui daryti, ir čia iškyla bėda.
Yra du pasakymai – paveikslas ir panašumas. Paveikslas dar nereiškia panašumo. Turbūt matėte, kaip jūsų anūkėliai ar vaikučiai, kai buvo maži, piešė paveiksliukus. Nupiešė tokią pabaisą, kaliausę, ir sako: „Čia tu, mamyte, va, tave nupiešiau.“ Vaikas kitaip nesugeba – kaip sugeba, taip nupiešė: siluetas deformuotas, kaklas – brūkšnelis, rankos – brūkšneliai, vietoj plaukų – brūkšneliai. „Va, ta mamytė, kokia tu graži.“ Sakytum, vaikas piešia tavo paveikslą, bet ar panašus? Nepanašus. Taip ir mes nuolat turime tokį iššūkį. Dievas mus sukūrė gerus, žvelgdamas į save, imdamas save kaip pavyzdį ir įdėdamas į mus gražiausias savo savybes. Bet gali būti, kad žmogus to panašumo neatranda. Todėl visas gyvenimas yra užduotis tapti panašiu į Viešpatį.
Šventasis Tomas Akvinietis mums yra nurodęs tris lygmenis. Į Dievą esame panašūs prigimties požiūriu, nes turime protą ir valią – bet tai tik tiek. Paskui – per malonę: Dievas mums duoda savo malonę ir mus keičia. Ir galų gale aukščiausias panašumas – buvimas Dievo šlovėje. Kai būsime danguje… Šventieji yra Dievo šlovėje, juose pilnai atsispindi Dievo paveikslas ir panašumas. Dabar dažniausiai funkcionuojame prigimties lygmeniu, retas kuris – ir malonės lygmeniu. Ir dabar klausiame: kiek iš mūsų pasieksime šlovę Dievo artumoje, kiek iš mūsų pasieksime šventumą? Štai užduotis: negalima būti bet kokiu, negalima lygiuotis į nežinia ką, į prasčiausius pavyzdžius ir standartus – reikia lygiuotis į aukščiausius standartus.
Ypač jaunam žmogui. Kažkuris antikos laikų filosofas yra sakęs: turėk draugą, geresnį už save; blogesnio draugo turėti neverta, jis tave smukdys. Turėk geresnį draugą už save – taip žinosi, į ką lygiuotis, su kuo susidėti, kas tau padės augti, bręsti, tobulėti. Todėl tas pavyzdys, tas paveikslas, į kurį norime būti panašūs, išlieka aktualus kiekvienam iš mūsų – kad nepamirštume savo kilmės, savo pašaukimo; kad nepamirštume, jog žmogui nevalia būti gyvuliu, lygiuotis į gyvulius, į nusikaltėlius, į degradavusius; reikia lygiuotis į aukščiausius standartus ir suprasti, kad Dievas į mane įdėjo gražiausias savo savybes, kurias turiu pamažu atskleisti. Amen.
Parašykite komentarą