Sakyta 2008 m. rugsėjo 21 d. (XXV eilinis sekmadienis, A metai)
„Mano mintys, ne jūsų mintys, jūsų keliai – ne mano keliai“. Štai kokią ištarmę girdėjome šiandieną Šventajame Rašte. Kodėl Viešpats supriešino mūsų mintis su savo mintimis? Ogi ne atsitiktinai, kadangi iš tikrųjų jos skiriasi radikaliai. Ką kiekvieną dieną, kiekvienas iš mūsų darome, ypatingai maldoje? Meldžiame Dievą, kad išsipildytų mūsų mintys ir, gink Dieve, jo mintys. Argi tai nėra dažnas dalykas, kad žmonės diktuoja Viešpačiui, kaip turėtų vykti gyvenimas, kokių reikėtų malonių ir panašiai. Šito žmogaus vienpusiškumo, kai jis elgiasi vien tik pagal savo mintis, pagal savo nuomonę, supratimą – šitokia situacija yra labai dažna. Ir tai pasirodo pirmiausia štai tokiu paprastu dalyku: kai aš paklausiu, ar turite namuose Šventąjį Raštą, ar skaitote jį? Dažnas atsakymas yra: nėra tokio dalyko ir jis neskaitomas… O ką tai reiškia? Žmogus pasilieka su savo mintimis. Ačiū Dievui, kad jūs ateinate į bažnyčią, kad švenčiate sekmadienio dieną, klausotės Dievo Žodžio, na, ir kunigas jį komentuoja, tai dar jūsų mintys, grynai žmogiškos mintys, gali būti šiek tiek atskiestos ir tuo dieviškuoju elementu. Iš to siauro mūsų minčių pasaulėlio mes dar galime kažkaip vaduotis ir pažvelgti į savo gyvenimą, į kitus žmones truputėlį plačiau. Taip, kaip Viešpats žvelgia. Šokiruoja šiandien tie pasakyti pranašo Izaijo žodžiai: „Kaip aukštas dangus nuo žemės, taip skiriasi Viešpaties mintys ir mūsų mintys“. Ir, kad neliktumėm su šituo teiginiu be pavyzdžių, kiti Šventojo Rašto skaitiniai mums atskleidžia šitą Viešpaties minčių ir Viešpaties kelių paradoksalumą. Paradoksalumą, kur žmogus tegali nustebęs aikčioti. Kas galėjo žmogiškai pamanyti, ar mes galėjom žmogiškai išvesti ir suprasti, kad Dievas šitaip veikia?
Pirmoji, paradoksalioji mintis, kuri šiandien nuskamba apaštalo Pauliaus laiške Filipiečiams. Jisai sako: „Kristus bus išaukštintas mano kūne. Nesvarbu, ar gyvenimu, ar mirtimi“. Kas dažniausiai yra mūsų tarpe? Ne Kristus išaukštintas mūsų kūne ir mūsų gyvenime. Bet mes patys norim būti išaukštinti, pasipuošti. Daug vargstam dėl tuščios savigarbės, dėl puikybės. Toliau Jisai sako: „Man gyvenimas, tai Kristus, o mirtis tik laimėjimas“. Kiek mes turim atvejų, kuomet žmonės priešingai elgiasi. Jiem gyvenimas, tai visa kita, tik ne Kristus. O mirtis, tai baisiausias pralaimėjimas, tai baisiausia nelaimė, kurios labai nori išvengti ir kunigai, mes prisižiūrime tragiškų tokių vaizdų, žmogus jau be sąmonės, o giminės dar vis nekviečia jam kunigo, kad jis galėtų su Viešpačiu susitaikyti ir ramiai, tvarkingai, laimingai numirti.
Apaštalas Paulius toliau iškelia paradoksalią mintį. Sako, man geriau mirti ir būti su Viešpačiu, bet jeigu Jo tokia valia, aš dar būsiu šitam pasauly ir pasitarnausiu Kristaus Bažnyčiai, artimiesiems ir panašiai.
Kas iš mūsų apie mirtį galvojame šitaip, kaip apaštalas Paulius? „Man geriau būti su Viešpačiu, bet jeigu Jo valia – aš dar darbuosiuosi Dievo ir žmonių gerovei“. Elgiamės priešingai – nei žmonių gerovei darbuojamės, nei su Kristumi nenorime būti. Taigi, specialiai mirties nesiekiame, bet mes žinome, jog su ja atsiveria labai graži perspektyva. Tai irgi paradoksalu. Ir tik Dievo tikintysis, kuris klausosi Dievo žodžio, gali tai suprasti, gali tai išgirsti. Toliau Evangelijoje girdime kitą paradoksą – stoviniuojantis, dykinėjantys darbininkai lauke ir vynuogyno šeimininkas vienus pakvietė iš ryto, kitus – po pietų, kitus – visiškai į vakarą. Atlyginimas visiems vienodas… Mūsų žmogiškomis mintimis remiantis, jeigu taip atsitiktų kurioj darbovietėj, be abejonės, būtų didelis skandalas. Kaip tai gali būti, kad vieni dirba daugiau, kiti mažiau, o visi vienodai gauna? Aišku, tai, galbūt, mūsų žmogiško gyvenimo tikrovė, o dieviško gyvenimo, amžinybės tikrovė, štai yra tokia, kaip čia pavaizduota. Ir čia daugiau reiškia tokį dalyką, kad nesvarbu, kada kas pažino Kristų ir įsijungė į jo karalystę, į jo Bažnyčią: ar vaikystėj, ar paauglystėj ar jau pagyvenęs, ar visiškai senatvėj. O net ir tie, kurie vaikystėj pakrykštyti, žinom, kad atkrenta, visą gyvenimą yra nuodėmės užvaldyti ir tiktai iš didelės Dievo malonės, labai sunkiom sąlygom, labai esant širdžiai užkietėjus, visgi Viešpats siunčia tokią malonę, kad tas žmogus atsikvoši ir, bent jau prieš mirtį, susimąsto apie savo amžinybę, apie savo santykį su Viešpačiu – atsiverčia. Taigi nesvarbu, kuriam gyvenimo atape žmogus atsivertė, užmokestis visiems vienodas – dangaus karalystė. Dievo artuma. Amžina laimė Viešpaties artumoje.
Bet kaip gi mes, ypatingai tai buvo sovietmečiu, nenoriai priėmėm atsivertusius, klydusius, bedievius, komunistus, daug žalos pridariusius. Iki šių dienų negalim susitaikyti, kad nusidėjėlis galėjo atsiversti, ir kad Dievas jį taip pat pamilo, dovanojo nuodėmes, ir pašaukė į savo artumą, kaip ir mus. Jeigu jau nusidėjėlis, tai būk nusidėjėlis iki pat pragaro. Štai kaip žmonės dažnai galvoja. Tai čia šiandien Šventasis Raštas pateikia mums tokias mintis, paradoksalias. Bet yra ir kitos – Dievo mintys – kurios visiškai prieštarauja žmogaus mintims. Pavyzdžiui, pagrindinis Jėzaus įsakymas, mylėk, mylėk iki tokio laipsnio, kad net priešams atleisk, už priešus melskis. Kas iš mūsų taip noriai pasiduodam šitai Viešpaties minčiai – atleisti priešams? O kitas štai dalykas, Marija, nekaltai pradėtoji ir į dangų paskui paimtoji Dievo Sūnaus Motina. Kaip žmogiškos mintys nenori pritarti šitai nuostabiai tiesai – Dievo visagalybei, pasireiškusiai Marijos atžvilgiu? O kad ir kunigystė. Dievo paradoksas, jog Jis pats save dovanoja žmogui, pats susitapatina su kunigu – žmogumi ir lieka savo Bažnyčioje jai vadovauti, ją stiprinti, ją vesti. Ir kaip sunkiai kartais žmogus priima kunigą kaip Kristų, kaip Kristaus atstovą, labai susikoncentruodamas į kunigo žmogystę.
Taigi daug paradoksų, daug paradoksalių Dievo minčių, kurios mus stebina, šokiruoja, atrodo, kaip taip galėtų būti. Bet taip yra. Todėl, mielieji, skaitykim Šventąjį Raštą, domėkimės mūsų tikėjimu. Kad mūsų mintys persiimtų Dievo mintimis ir kad mūsų keliai pagaliau galėtų tapti paralelūs, sutampantys su Dievo keliais. O taip, klysdami savo žmogiškose mintyse, mes suksimės, kaip tas šunelis nusitvėręs besilaikantis savo uodegos. Tokie mes tampam, kai liekam vien tik savo svarstymuose. Žmogiški svarstymai, kurie nėra nukreipti į Viešpatį, iš tikrųjų veda į daugelį psichologinių problemų: į depersiją, į neviltį, į puikybę, į visišką nusiminimą, į psichinius susirgimus, šizofreniją ir į eilę kitų vidinių psichologinių, dvasinių ir gyvenimiškų problemų. Žmogus, kuris yra savo siaurame pasaulėlyje, savo kiaute užsidaręs, kuris nemoka vadovautis ne tik savimi, bet taip pat atkreipti savo dėmesį į kitus, atkreipti mintis į Viešpatį.
Ir štai, kai klausiame, kas yra atvirumas Šventajai Dvasiai. Apie tai, ką dabar čia kalbu, išreiškia šitą labai svarbią krikščionio gyvenime tiesą. Jeigu mes liekam vien tik su savo mintimis, tuomet iš tikrųjų užmirškime – Šventoji Dvasia yra mus apleidusi. Šita atvira širdis supratimui, gyvenimo įvykių klostymuisi, perspektyvai, netikėtumui, įvairiems problemų sprendimams. Atvirumas. Reikalingas atvirumas.
Ir štai šiandien girdime tokių keistų dalykų – popiežius Benediktas paskelbė, kad kunigai tegul drąsiai aukoja senąsias šventąsias Mišias, senuoju ritu. Tuo tarpu dar toksai, kažkoks tai: „čia nesąmonė, čia senovė… čia dar kažkas…“ Vidinis toksai užsisklendimas, proto siaurumas, fanatiškumas, nenoras įsiklausyti. Jeigu jau Tėvas kalba, tai negi jis tuščiai tuos žodžius sako? Vadinasi, tame kažkas gero yra? Tai matome net ir kunigų, ir net iš visų vyskupijų mastai… Tam tikrą vat tokį… Verdam savo sultyse, nekvėpuojam drauge su bažnyčia, Bažnyčios pulsu, nesiklausom Šventojo Tėvo pamokymų, tik savo mintis dėstome. Tai šitas toksai uždarumas, širdies kietumas, proto siaurumas yra baisiausias priešas. Mes patys sau pasidarome didžiule problema.
Taigi, kvietimas šiandieną – atverti savo širdį netikėtumui, Dievo vedimui. O Jis pranoksta mūsų gudravimą. O Jis kartais dalykų eigą pakreipia taip, kaip Jam patinka. Kur mes net įsivaizduot negalime, net numatyt, prognozuot negalime. Atvirumas Šventajai dvasiai, šita būklė, šita būsena vadinasi – atvirumas Šventajai dvasiai. Tokia širdim turi pasižymėti kiekvienas iš mūsų, žvelgdamas į visuomenės reiškinius, į savo artimųjų problemas ir reikalus, skaitydamas Šventąjį Raštą, priimdamas Dievo žodį. Širdies atvirumas.
Ir štai, matote, dar vienas paradoksas pabaigai, kuris čia pasakytas. Šitas palyginimas apie vynuogyną yra ne kas kita, kaip palyginimas apie pašaukimą į Dievo karalystę. Ne apie pašaukimą į darbą, bet pašaukimą į Dievo karalystę. Visi iš mūsų išgirdome šitą Dievo Žodį ir įsijungėme į Bažnyčią, regimą karalystę mūsų tarpe.
„Ko čia stovite trypiniuodami, dykinėdami, ateikite į vynuogyną, ateikite į Dievo karalystę“. Dievas turi mūsų gyvenimą, ir nors mes čia daug vargstame, daug rūpinamės, pergyvename savo ramiame pasaulėlyje, verdame savo sultyse, Jis įvardija šitą mūsų gyvenimą dykinėjimu. Dykinėjimu.
Nuo kada prasideda tikrasis žmogaus gyvenimas? Ogi kai jis ateina darbuotis dėl Dievo karalystės. Taigi, matot, dar paradoksas. Dievas laiko šitą mūsų pasaulį ir mūsų rūpesčius. Kartais iš tikrųjų jie yra labai menkavertiški. Tol, kol nėra suvienyti su Viešpačiu, tol, kol mes nesidarbuojame dėl sielų išganymo, dėl savo sielos išganymo, dėl Dievo karalystės mūsų tarpe, tol, kol iš tikrųjų nevykdome Dievo valios – mūsų gyvenimas yra tiktai dykinėjimas. Taip Dievas nurodo. Šiandien Evangelijoje girdime šituos žodžius. Jėzus mums sako, įvardina: „baisu nugyventi gyvenimą, ir pasirodys, jog visą gyvenimą trypčiojome vietoje. „Ko čia stovite nieko neveikdami?“ – klausia šeimininkas tų žmonių. Ir jūsų galima būtų paklausti: „Ar jau įsijungėte į Viešpaties karalystę, ar darbuojatės dėl Dievo karalystės, savo ir artimųjų sielų išganymo?“
Taigi, paradoksas. Paradoksas, kad tiek daug galim vargti, o iš tikrųjų bus prilyginta dykinėjimui. Tai, ką darome šiandieną – šeima, darbas, rūpesčiai įvairūs, visuomenės iššūkiai – darykime su Viešpačiu: skaitydami Šventąjį Raštą, melsdamiesi, apmąstydami Dievo garbei, dėl Dievo, Dievui dėkodami. Štai kaip mes savo gyvenimą, save pačius įjungsime į Dievo karalystę ir būsime Jo vynuogyno darbininkai. Argi tai nėra žavu? Tai nauja gyvenimo perspektyva. Nuotykis su Viešpačiu. Buvimas Jo reikaluose. Ir tas gyvenimas tuomet labai gražiai gali pasisukti netikėta linkme, nes tai Viešpaties vedimas. Nes mes esame Dievo darbuose, nes mes esame sąmoningai ir aktyviai įsijungę į Dievo karalystę. O viskas prasideda, man atrodo, tas pirmasis impulsas kiekvienam iš mūsų tai yra švęsti sekmadienio dieną, kasdieną melstis ir nors straipsnelį paskaityti iš Šventojo Rašto. Taigi, kad išliktumėm atviri Dievo veikimui ir Šventajai Dvasiai.
Amen.
Parašykite komentarą