Sakyta 2008 m. rugsėjo 28 d. (XXVI eilinis sekmadienis, A metai)
Mieli broliai ir seserys, kad galėtumėm suprasti šios dienos Evangelijos mintį, pamokymą, grįžkime, na palygint tolimi laikai, kuriuos dar prisimena kai kurie iš čia esančiųjų. Kai sovietinė Rusija iškėlė Lietuvai ultimatumą, tai buvo, berods, 1940-ieji metai, čia, Kaune, Laikinojoje sostinėje susirinko ministrų taryba, dalyvavo prezidentas Smetona, ir svarstė intensyviai tą naktį, ką daryti? Ar priimti ultimatumą ar ne? Turbūt visi žinote, kad iš tos grupės valstybės vyrų tik du pasisakė, kad nepriimt ultimatumo – kovoti. Visi kiti, didžioji dalis pasakė „pasiduokime“. Link kur lenkiu? Mes visi žinom, koks buvo prezidentas Antanas Smetona – diktatorius. 27-ais, kaip atėjo į valdžią, tai taip iš jos ir nesitraukė. Valdė šalį atremdamas viską vien į savo asmenį. Neveikė Seimas, Ministrų taryba buvo tiktai šiaip, dėl vaizdo. O dalykas toksai: jis pašalino iš valstybės valdymo organų visus tuos, kurie buvo asmenybės, turėjo savo nuomonę, kurie nepritarė vienai politikai, turėjo savo viziją, kurie buvo laisvos, nepriklausomos dvasios. Sustatė aplink save pareigūnus, kuriuos galima pavadinti prisitaikėliais, pataikūnais. Ir štai šiandien apie juos, apie šituos žmones yra Evangelija.
Vienas tėvas, turėdamas du sūnus, pasakė vienam: „Ateik, padirbėsi.“ Tas murmėjo, bet apsigalvojęs nuėjo dirbti. O turėjo kitą sūnų, kuris pasakė: „Gerai, tėve, tuoj pat skubu, dirbsim, padarysim.“ Ir niekas jo ten, tam darbe net nematė. Matom du žmonių tipus. Tą laisvą, svarstantį, galbūt klystantį, savo nuomonę turintį, galų gale apsisprendžiantį. Nors pradžioje gal ir nenorėjo, tačiau įvykdė užduotį – tai, kas turėjo būti įvykdyta. O turime kitą, kuris daug kalba, daug žada, kuris įsiteikia ir nieko nepadaro. Ir tikrai tuose dvejuose sūnuse mes matome vieną sudėtingo charakterio, kita, atrodo, paprasto charakterio, bet iš tikrųjų įsiteikėlį.
Esame rinkimų išvakarėse. Yra tokių, kurie, galbūt, turi savo nuomone, jaučiasi esą laisvi, nepataikauja, galbūt, klydo, bet dabar kitaip jų gyvenimas pakrypęs ir juos pažįstame iš darbų. O yra tokių, kurie sakys „gerai, gerai. Ką norit, kad pažadėtumėm? Prašom, pažadėsime“. Ateis į valdžią ir nieko doro nedirbs.
Apie ką čia eina kalba? Apie krikščionišką požiūrį į žmogų. Dievui nereikia sulaužytos asmenybės. Dievui nereikia nesavarankiško, nemąstančio, neapsisprendžiančio žmogaus. Krikščionybėj negali būt palankios terpės pataikavimui, įsiteikimui, gražbyliavimui. Turime būti tiesios dvasios. Krikščionybė pasižymi laisve, samprotavimu, protavimu, apsisprendimu ir paskui atsakomybe. Todėl nei santykyje su Dievu, nei santykyje tarpusavyje nepuoselėkime veidmainystės, pataikavimo, įsiteikimo dvasios stiliaus. Kai kalbam, kalbėkim nuoširdžiai, tiesiai. Aišku, rinkime žodžius, ne bet kurie žodžiai yra palankūs draugystei. Žinoma, šita tendencija, pataikauti, meluoti, įsiteikti ateina iš pasaulio, kur daug baimės, kur žmonės tvarko savo gyvenimo reikalus ir jiems atrodo, kad, garbindami savo viršininkus, jie kažką pasieks. Iš tikrųjų krikščioniškasis elgesys remiasi visai kuo kitu. Apaštalas Paulius mums nurodė tuos principus. Girdėjome jo skaitinį: „Laikykitės vienos minties, turėkite vienokią meilė, santaiką, sutarimą. Nuolankiai kitus vertinkite, aukščiau už save. Ir žiūrėkite kiekvienas ne vien savo naudos, bet ir kitų. Būkite tokio nusistatymo, kaip Jėzus Kristus.“ O Jėzus turėjo šitą būtent nusistatymą. Mes jame matome laisvo, protaujančio žmogaus, išsivadavusio iš baimės ir visokių žmogiškų sistemų atvejį. Jis drąsiai kalbėjo fariziejams, jis konfliktavo su vyriausiaisais kunigais, priešingai, nei tauta tikėjosi, parodė mums kitą gyvenimą kelią, buvo tas, kuris plaukė prieš srovę. Evangelijoj girdime paties Jėzaus žodžius, kur jisai kalba, kad muitininkai ir ištvirkėlės pateks į Dievo karalystę pirmiau negu jūs. Yra žmonių mūsų tarpe, kurie gyvenimo situacijose galbūt patys suklydo, jiems atrodė, kad tai yra teisinga. Bet kai jie mąstė, apsigalvojo ir apsisprendė kitaip, jie pasuko kitaip. Taigi, tie muitininkai ir nusidėjėlės, ištvirkėlės ir visi kiti nusidėjėliai, kurių mūsų pasaulyje yra labai daug, Viešpaties kviečiami šiandien gali tikrai apsigalvoti. Štai kas yra svarbu, kad žmogus sugebėtų apsigalvoti. Nes yra mūsų tarpe tokių, kurie nusideda iš įsitikinimų. Ne todėl, kad turi blogą valią, bet todėl, kad jiems trūksta gal auklėjimo, gal supratimo. Jie nepažįsta tiesos, bet jie, pažinę tiesą, apsigalvoja. Ir kaip buvo uolūs nuodėmei, tai dabar tampa uolus teisume. Toks buvo apaštalas Paulius, krikščionių persekiotojas – apsigalvojęs priėmė tiesą, kuri jam buvo apreikšta. Kur kas blogiau yra piktos valios, klastingos sielos žmonės, kurie klastoja tiesą savo širdyje. Ir Jėzus sako, jog jie liks paskutinėj vietoj. Kiti nusidėjėliai juos viršys savo garbe ir pašaukimu, nes jie matytą matė, girdėtą girdėjo, bet nedarė.
Žinoma, mes bijome, bijome labai didelių kito žmogaus klaidų. Galbūt sunkiai gyvename su asmenybėmis. Galbūt yra nepatogūs tie, kurie reiškia savo nuomonę, kurie turi savo požiūrį. Mums kartais atrodo, kaip būtų gerai visus suniveliuoti ir, aišku, pagal mane, kad visi klausytų manęs. Va, tada būtų gražus pasaulis. Viršininkai bijo savarankiškų asmenybių, Smetona bijojo, savo diktatūrą grindė pataikūnais, bijojo asmenybių, juos visus pašalino. Atėjo iššūkio diena, nebuvo kam ginti tėvynės, nes pataikūnai silpnos dvasios žmonės, įsiteikėliai, šįkart įsiteikę Smetonai, kitą dieną jie įsiteiks okupantų valdžiai. Tai va tokie žmonės turbūt yra pavojingiausi. Jie nėra prognozuojami. Kažkurioj Švento Rašto vietoj yra toks išsireiškimas: „Tu nei šaltas, nei karštas – drungnas, todėl būsi išspjautas, kaip šlykštus“. Galbūt iš tikrųjų mūsų gyvenime yra tų labai šaltų žmonių, ta prasme, jog jie dar nepažinę tiesos, bet jie elgiasi taip, kaip jie supranta. Ir sunku ką nors čia padaryti. Čia reikia dar ilgo brendimo laikotarpio, reikia kantrybės, kol jie atras tiesą. Bet kai jie atranda tiesa, jie tampa tikrai autentiški tiesos sekėjai.
Einame link to, kad būdami krikščionys tarpusavyje puoselėtume laisvės ir pagarbos dvasią, kad mūsų santykiai būtų paremti autentišku bendravimu, ne pataikavimu, ne įsiteikimu. Nebijokime žmogaus, kuris mums prieštarauja. Problemų būna, pavyzdžiui, šeimose. Tėvai galvoja, kad, va, bus geri vaikai, geri paaugliai, jeigu jie nieko nesakys, jie tik vykdys. Ir, žiūrėkit, priverčia vaikus pataikauti, tapti įsiteikėliais, veidmainiais. Kas iš to? Sugadintas šeimoj žmogus, kuris išmoko meluoti. Geriau su juo kalbėt, geriau su juo svarstyti. Tegul pasieksime tą laipsnį, situaciją, kai žmogus gali apsigalvoti. Jis galbūt manė vienaip, tačiau bendravom, kalbėjom, pateikėm įrodymus, turėjom kantrybės. Gyvenimas galbūt padėjo kai kuriuos dalykus įrodyti ir žmogus apsigalvojo. Nebaisūs yra tie, kurie dabar prieštarauja, kurie nesutinka su mumis, bet baisūs yra tie, kurie sako „gerai, gerai“, o daro savo ir padaro ką nors dar už nugaros baisiau. Todėl, tiek santykyje su savo vyru ar žmona, tiek su vaikais, tiek su savo kaimynu, tiek, taip pat valstybėje, tiek mūsų bendruomenės viduje palaikykime būtent tokią dvasią, apie kurią apaštalas Paulius minėjo, kad žiūrėkime ne vien tik savo naudos, bet ir kito, vertinkime kitą, kaip esantį aukščiau už mus, leiskime, kad skleistųsi pliuralizmas, tegul žmonės būna artumoje nuoširdus, tegul nesibijo mūsų. O mūsų bendravimas, Evangelijos pažinimas tegul ateina samprotavimo, supratimo, įrodymo keliu, liudijimo būdu. Tai bus autentiškiausias dalykas. Nes priverstų krikščionių nereikia. Tikėjimas, kuris priverstas jėga – yra nevertingas. Žmogaus „dorybė“, kuri išsireikalauta per prievartą, yra tuščias reikalas. Atsipalaiduokim nuo to troškimo kitus reguliuoti, kontroliuoti, pasaulį kurti pagal save. Atsisakykim sau tokios pretenzijos, kad „tebus pasaulyje viena tiesa. Mano tiesa“. Būkim atviri – ką kiti sako, ką kiti kalba, ką jaučia, kokią gyvenimo situaciją išgyvena? Ir tas tėvų staigumas vaikų atžvilgiu tuomet pradings ir jie ras, galbūt, bendrą kalbą su jais. Tada ir vaikai nebijos tėvams atsiverti ir jais pasitikėti. Tada ir tikėjimas iš tikrųjų bus tikras, kai žmogus pats pažino ir sekė tiesos keliu.
Šiandien girdime Viešpaties pašaukimą: „Ateik pas mane. Eik dirbti, eik darbuotis, vykdyti Dievo valią“. Turime įvairių žmonių mūsų tarpe. Vieni iš jų sako „neisiu, nenoriu, nesuprantu, nepatinka man tai.“ Bet visgi apsigalvoja, vykdo Viešpaties valią. O štai yra kiti, kurie – daug žodžių, daug maldų, bet gyvenimas labai neprimena, kad jisai pildytų Dievo valią. Dievas mus kviečia vertinti darbus ir gyvenimą grįsti ne žodžiais, bet darbais. Būti tais sūnumis, dukromis, kuriuos dangiškasis Tėvas kviečia, ir kurie atliekam tai, ko Jis iš mūsų pageidauja.
Na ir, kaip sako Pirmasis skaitinys iš pranašo Ezechielio knygos, „Atsisakykime pretenzijos manyti, kad visi kiti klysta, tik aš vienas teisus“. Čia yra toks priekaištas: Viešpaties elgesys neteisingas. Bet paklausykite, ar Viešpaties elgesys neteisingas? Tai jūsų elgesys neteisingas. Tai mums reikia pasitaisyti. Tai mums reikia nuolat žinoti ir save stebėti, nes aš galiu klysti, o Viešpats yra teisus. Aš galiu klysti, o kito žmogaus pastaba gali būti teisinga. Nusiimkime teisumo pančius, nuo savo šventumo – pavalkus, būkime savo sieloje, savo prote laisvi tiesai, kaip ji bepasireikštų. Ar mūsų naudai, ar kito naudai – džiaukimės visuomet ten, kur žėri tiesa.
Amen.
Parašykite komentarą