Sakyta 2023 m. sausio 22 d., III eilinis sekmadienis (A metai), Dievo žodžio sekmadienis, 12 val. Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Šiandien, Dievo žodžio sekmadienį, girdime, kaip Jėzus ryžtingai pasišvenčia Evangelijos skelbimo užduočiai. Kaip žinome, jis buvo laikomas nazariečiu, kilusiu iš Nazareto miesto, nes jo tėvai, grįžę iš Egipto, išlaukę, kol praeis pavojus, kai mirė Erodas, apsistojo būtent Nazareto mieste, Nazareto apylinkėse. Izraelyje Nazaretas buvo laikomas visišku kaimu, niekam nereikšmingu menku miesteliu. Ir jei kas prisimindavo Nazaretą, randame Biblijoje užfiksuotą tokį atsiliepimą: kas gero gali būti iš Nazareto? Na, kas gero gali būti iš tokios prastos, niekam tikusios vietos, menkos reputacijos, gal menko lygio. Ir štai, kaip matome, Jėzus būtent iš tų apylinkių susirenka savo apaštalus. Tokia yra Dievo logika: jis mėgsta pasirinkti nepastebimus, mažus, pasaulyje nereikšmingus žmones, kad niekas negalėtų patikėti. Dievas taip daro todėl, kad labiau pasireikštų ne žmogaus galybė, bet Dievo malonė, kad žmogus neturėtų galimybės didžiuotis: va, koks buvau išsilavinęs, koks nusipelnęs, štai gyvenau sostinėje, baigiau geriausius mokslus ir todėl užsitarnavau Dievo išrinkimą. Be abejo, niekas nesako – mes vertiname ir išsilavinimą, ir kultūrą, – bet kad būtų mažiau žmogaus, o daugiau Dievo, Dievo malonės: štai tokia Dievo logika.
Todėl išsirenka tokį apaštalą Petrą – klausimas, ar jis apskritai buvo raštingas; na, tikėkime, kad buvo raštingas. Išsirinko ir kitus apaštalus – nieko ten stebuklingo: Matą, muitininką, nusidėjėlį; jaunuolį Joną, kuriam gal buvo penkiolika metų. Ko gali tikėtis iš tokio penkiolikmečio pacano – visai dar vėjai galvoje, sakytume. Taigi Jėzus pasirinko tokius pasirinkimus – ne pačius geriausius, ne aukščiausios prabos žmones – ir juos trejus metus formavo, mokė, jiems rodė, nes Jėzus matė, kad jie nėra sugadinti žmogiškos išminties: gal paprasti, gal pažeminti, gal menkai vertinami, bet juose daugiau vietos ir galimybės veikti Dievo malonei. Taigi matote, kad ir pats Išganytojas atėjo ne per karaliaus rūmus, ne iš kilmingos šeimos: atėjo per Betliejų, per tvartelį, per ėdžias, iš gyvulėlių tarpo. Jo tėveliai, kaip matome, irgi niekuo neišsiskyrė savo tautiečių tarpe. Juozapas, vieni sako, buvo galbūt stalius, bet apskritai imant – nagingas vyras, kuris visokiais dalykais užsiėmė.
Taigi, kaip matome, Jėzaus troškimas yra priartinti Dievo karalystę į mūsų tarpą. Graikiškai karalystė vadinasi basileia, o Dievo karalystė – basileia tou Theou. Bažnyčios tėvai klausė: o kurgi toji Dievo karalystė, kaip ją pamatyti, kaip ją apčiuopti? Ir priėjo išvadą, kad pats Jėzus ir yra savimi Dievo karalystė. Jis savimi priartino mums Dievo artumą; pavadino jį autobasileia, nes jis pats savimi yra tas Dievo artumas. Ir štai kur Jėzus priėjo, ten skelbė žodį, ten darė stebuklus: gydė ligonius, išvarinėjo piktąsias dvasias ir darė visokius kitus stebuklus, apie kuriuos skaitome Biblijoje, – ženklan to, kad įrodytų žmonėms, jog čia ne pirštų miklumas, o Dievo galybė.
Taigi kas gi yra ta Dievo karalystė, kurią Jėzus mums atnešė ir kurią pavedė skelbti ir plėsti savo apaštalams? Jau žinome vieną dalyką: tai Jėzaus artumas, Dievo artumas, ryšys su Dievu. O kitas svarbus dalykas – atkreipkime dėmesį į gundymo aprašymą, kur Jėzus atmeta tris gundymus. Paversti akmenis duona – duonos gundymas. Paskui – daryti beprotiškus dalykus, fantazuoti, svaičioti, kaip kad buvo gundomas, pastatytas ant šventyklos šelmens: pulk žemyn, angelai tave pagriebs ir neš; maždaug daryk beprotybę ir tikėkis, kad kažkas gero bus. Ir trečia pagunda… Pasitikėti reikia pirmiausia pačiu Viešpačiu Dievu, turėti tą tikėjimą ir pasitikėjimą. Ir štai tokiu būdu į žmogaus širdį pamažu ateina Dievo karalystė.
Taigi šiandien, Dievo žodžio sekmadienį, mes prisimename ir Joną Krikštytoją, kuris vadinamas dykumoje šaukiančiojo balsu. Taigi balsas, žmogiškas balsas. Deja, tas balsas buvo nutildytas, buvo nukirsdintas, to balso nebeliko. Bet, balsui nutilus, mes vis tiek turime Žodį – girdime Dievo Žodį, Jėzų Kristų. Ir matome, kad tiek Jono balsą, tiek Jėzų Kristų, gyvąjį Dievo Žodį, vieni priima, kiti atmeta. Taigi ir mums, įsimąstantiems į Jono gyvenimą, priminimas: kad mūsų žmogiškasis balsas neužgožtų Jėzaus žodžio, kad būtume ištikimi Jėzaus skelbėjai, neiškraipantys jo mokslo. Melskime Viešpatį Dievą jo malonės, kad iš tikrųjų savimi neužstotume Dievo. Tai aktualu kunigams, bet taip pat aktualu ir kiekvienam iš mūsų: kad skelbtume ne savo žmogišką patrauklumą, bet Dievo galybę, o toji Dievo galybė pajėgi mus išgelbėti, išganyti ir perkeisti šį pasaulį. Amen.
Parašykite komentarą