Sakyta 2026 m. spalio 18 d., XXIX eilinis sekmadienis (A metai; Iz 45, 1. 4–6; 1 Tes 1, 1–5b; Mt 22, 15–21), vidurdienio Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Neseniai čia, klebonijoje, radau iš kažkur atsiradusią anglišką monetą, ant jos – jau velionės karalienės Elžbietos atvaizdas. Kaip matome, nuo senų laikų pinigai buvo žymimi valdovų, karalių atvaizdais; užkariaujant naują šalį, pirmiausia buvo stengiamasi išplatinti naujus pinigus su naujojo valdovo atvaizdu. Šiandien Jėzus mums kalba apie tą atvaizdą ant monetos. Tas atvaizdas įspaustas ir nesikeičia. Bet čia mintimis iš karto grįžtame prie Šventojo Rašto žodžių, kad žmogus yra Dievo paveikslas ir atvaizdas. Sustokime ties šia mintimi, nes tai ko gero esminis dalykas.
Mes visi nešiojame kažkokį panašumą į kažką. Kiekvienas esame tėvo ir motinos sūnus ar dukra ir nešiojame savo tėvo ir motinos atvaizdą – ne tik genetinį; gauname taip pat ir gyvenimo būdo, kultūros, charakterio atvaizdą. Esame panašūs į savo tėvus: kartais juos kritikuojame, bet, žiūrėk, kartais darome ir jų klaidas. Todėl ne tiek kritikuoti, kiek suprasti, kokį savo tėvelio atvaizdą aš savyje nešioju: gerus dalykus pasilaikyti, o netobulus galbūt bandyti pakeisti. Žmonės nuo senų laikų ieškojo pavyzdžio, į ką būti panašiems. Štai mūsų tarpe yra jaunimo. Jaunimui būdinga, kad jie nenori išsiskirti iš savo bendraamžių grupės, nori būti panašūs į bendraamžius – mėgdžioja džinsus, apsirengimą, elgesio būdą. Man čia prisimena vienas antikos laikų filosofas, kuris sakė: turėk draugų, geresnių už save, nes geri draugai padės tau kilti – turėdamas jų pavyzdį, galėsi ir pats kažkaip eiti į priekį. O jeigu turėsi blogų draugų, blogi draugai tave visais būdais skandins. Tu nešiosi jų atvaizdą savo prote, savo širdyje, savo gyvenimo būde.
Kaip istorijoje buvo su tuo atvaizdu? Iš tikrųjų žmonės nežinojo, su kuo tapatintis, kas jie tokie esą. Pažvelgę tūkstantį ar daugiau metų atgal į Europos istoriją, atrasime, kad ji buvo apgyvendinta įvairių pagoniškų genčių, tarkime, germanų genčių. Vyrai norėjo tapatintis su žvėrimis – su plėšriais, stipriais, galingais žvėrimis. Todėl vyras, norėjęs pabrėžti savo stiprybę, dabinosi meškos, lokio kailiu ir kaukole, dėjosi ant savęs vilko kailį ir kaukolę. Žmogus neturėjo, į ką lygiuotis, ir galvojo, kad vyro idealas – lygiuotis į galingą žvėrį; jį galbūt žavėjo ta jėga, tas žiaurumas, beatodairiškumas. Daugybė pagoniškų tautų neturėjo, į ką lygiuotis – jos nežinojo, kas yra žmogus. O Evangelija, Šventasis Raštas mums skelbia radikalią, nuostabią mintį: žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą – ne pagal žvėries, ne pagal gyvulio paveikslą ir panašumą, bet pagal Dievo. Kaip matote, iš karto keičiasi prioritetai, keičiasi mąstymo kampas. Neturėti, į ką lygiuotis, į ką būti panašiems, kokį panašumą savyje nešioti – tai nuolatinė mūsų visų bėda. Bet skaitome Šventąjį Raštą ir atrandame esminę tiesą apie žmogų.
Čia iš karto reikia padaryti pastabą: žmogus nėra panašus į Dievą savo kūnu – ne apie kūną kalba eina. Kūne atrandame tik Dievo pėdsakus, Kūrėjo išmintį, jo sumanymą, jo pagalbą žmogui gyventi. Bet kūnas nėra Dievo paveikslas ir panašumas – žmogaus siela yra paveikslas. Kodėl? Todėl, kad Dievas žmogui davė protą tiesai pažinti ir valią, kad galėtų mylėti. Dar davė mums nemirtingą sielą. Tuo esame panašūs į Viešpatį Dievą, kad turime galimybę mąstyti ir mylėti. Be abejo, protą galime panaudoti ir niekams – visokioms keistenybėms, blogybėms išmąstyti; valią galime panaudoti ir blogiui – kažkokioms išdaigoms, skriausti ir taip toliau. Bet pats principas, kad žmogus turi protą tiesai pažinti ir valią gėriui daryti ir mylėti, kiekvieną iš mūsų padaro unikalų, išskiria iš gyvūnų, žvėrių ir kitų gyvų būtybių. Todėl būti Dievo paveikslu – viena, o būti panašumu – dar kita. Net ir didžiausias nusikaltėlis, labiausiai degradavęs žmogus vis tiek yra Dievo paveikslas, nes turi tą dovaną – mąstyti, ir valią – veikti; bet vėlgi priklauso, kur jis realizuoja savo protą ir savo valią. Todėl panašumas yra tiesiog kaip užduotis, kaip tikslas, visą gyvenimą vykstantis procesas – būti labiau panašiam į Dievą, o ne į žvėrį. Visi turime tą prigimtinį lygmenį, kaip ir visi žvėreliai, gyvulėliai turi kažkokią gamtinę prigimtį. Bet žmogui duodama daugiau: duodamas protas ir valia, duodama Dievo malonė apskritai, kuri mus praturtina ir tobulina. Ir galų gale šventasis Tomas Akvinietis kalba apie tą visišką panašumą, kuris danguje vadinamas šlove: žmogus gauna Dievo šlovę, visiškai supanašėja su savo Kūrėju. Tai jau šventųjų egzistencija danguje.
Taigi šiandien Kristus sako: kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, tai yra valdovui, o kas Dievo – Dievui. O kas gi yra Dievo, ką iš Dievo gavome? Būtent tą panašumą, tuos bruožus. Kaip ten bebūtų, neužmirškime savo tapatybės, savo atspirties taško: į ką aš esu panašus, į ką darausi panašus, su kuo susitapatinu ir kokį panašumą savyje nešioju? Mūsų idealas, be abejo, yra Kristus, yra Dievas: bandome juos suprasti ir su jais supanašėti.
Yra toks juokas. Dabartiniai pinigai – pasiima euro monetą, žiūri: gi ten Vytis. Tai kas mūsų valdovas? Vytis. Tai dabar jam turi mokėti mokesčius – kur tas Vytis gyvena, kaip jį pasivyti? Sako: Kaune, Santakoje, stovi Vytis – ten galima su juo susitikti. Išties, kas gi tas mokestis, ta duoklė valdovui? Be abejo, gyvename valstybinėje sistemoje, bendruomenėje, visuomenėje. Žmogus negali gyventi pavieniui – jis neišvengiamai yra bendruomeninė būtybė, ir jam reikia tvarkos, reikia kažkaip organizuoti visuomeninį gyvenimą. Todėl turi būti kažkas, kas saugo visuomenę nuo chaoso, nuo negerų dalykų, kas atsakingas už visuomenės valdymą. Turime remti geruosius, teisingus, sąžiningus vadovus, remti jų veiklą ir prisidėti prie visuomenės gerovės – tai darome mokėdami mokesčius ir atlikdami pareigas valstybei. Bet tai tik prigimtinis lygmuo; yra ir aukštesnis. Negalime tapatintis vien su vadovais, su valstybe. Pakilkime aukščiau: būkime krikščionys, išpažinkime savo Dievo vaikų pašaukimą ir garbę. Amen.
Parašykite komentarą