Dievo karalystė širdyje (Kristaus Žengimas į dangų A, vėlesnės Mišios)

Sakyta 2026 m. gegužės 17 d., Viešpaties Žengimo į dangų iškilmė (Lietuvoje švenčiama VII Velykų sekmadienį; A metai; Apd 1, 1–11; Ef 1, 17–23; Mt 28, 16–20), vėlesnės Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.

Prisikėlęs Viešpats, kaip mums pasakoja Apaštalų darbai, keturiasdešimt dienų mokė mokinius apie Dievo karalystę. Kristus žengė į dangų – ne į kažkokią vietą, nes dangaus karalystė yra būsena. Ir girdime, kad jis įsakė apaštalams skelbti jo žodį ir nieko kito. Todėl apaštalai turi skelbti ne savo išsigalvojimus, ne kažkokias pasaulio filosofijas, bet ištikimai tai, ką skelbia Jėzus. Jiems negalima nieko kombinuoti, ir iki šių dienų mums, kunigams, taip pat neleidžiama nieko žmogiškai kombinuoti – skelbti tik Jėzų ir jo mokslą.

Šiandien skelbiama žinia apie dangų, apie Dievo karalystę, kuria taip rūpinosi Jėzus, sakydamas: prisiartino Dievo karalystė, atsiverskite. Galima sakyti, kad Dievo karalystė yra žmogaus širdyje – arba yra, arba nėra. Per krikštą, per tikėjimą, per Dievo malonę Dievas mūsų širdyse atveria dangaus karalystės pradžią, tikrovę. Todėl arba toji karalystė yra, arba jos nėra; arba mes priklausome Dievui, arba jau nebepriklausome. Suprasti tai nėra taip lengva – kai kuriuos dalykus tiesiog reikia priimti, kaip Viešpats mums pasakė: ateis laikas, kai suprasite, nebereikės klausinėti.

Pradėsiu kiek iš toliau. Prisiminiau vieno egzorcisto pasakymą apie keistą, iškreiptą šėtono psichiką: jis ilgisi dangaus, bet nekenčia Dievo. Ir matome, kad kartais ta nuotaika atsispindi žmonių širdyse: noriu gėrio, grožio, ramybės, meilės, garbės, noriu viso ko geriausio – bet nekenčia Dievo, yra jam abejingas. Arba, tarkime, žmogus per daug analizuoja, persimokęs, kaip sakoma – negražu taip sakyti, „persimokęs durnelis“, – viską analizuoja ir dėl to užmiršta, kad didžiausias žmogaus apgavikas, klaidintojas ir melagis yra ne kažkas pasaulyje, o jo paties protas. Liaudyje yra posakis: akys baisininkės, rankos darbininkės. Bet apie akis galima pasakyti ir daugiau: jos ne tik baisininkės, jos taip pat gali labai klysti, būti klaidintojos. Mūsų didžiausia bėda yra tas didysis melagis – protas, mano asmeninis supratimas. Man atrodo, kad aš viską suprantu ir žinau, todėl Dievo įsakymai man nieko nereiškia, Evangelija – tuščias reikalas, tikėjimas – atsilikimas; aš maždaug viską žinau, suprantu. Ir žmogus pats nesuvokia, kad yra didžiausioje klaidoje. Nes kokia žmogaus širdis, tą protas ir generuoja: ne protas viską lemia, o žmogaus širdis – ar yra joje Dievo karalystė, ar nėra; ar yra jo malonė, ar yra gyvasis Dievas širdyje. Širdis apsisprendžia, o protas tik viską pateisina. Jeigu neturiu Dievo karalystės savo širdyje, mano protas paskui tik gamina pateisinimus, bando kažkaip pasiaiškinti. Todėl daugeliu atvejų turėtume savimi šiek tiek nepasitikėti.

Kas gi atveria Dievo karalystę mano širdyje? Pirmiausia – malda. Neretai ateiname į bažnyčią pasižvalgyti, kažką pasvajoti, kažką sau pamąstyti. Dažnai mūsų mintys būna už bažnyčios sienų – kažkur reikaluose, problemose; pasvajojame, pakiurksome bažnytėlėje ir išeiname. O kur malda? Atėjau į bažnyčią – kodėl nepriėjau sakramentų, išpažinties ir Komunijos? Štai kaip Dievo karalystė ateina į mūsų širdį: aš meldžiuosi ir priimu čia veikiančią Dievo malonę, jo žodį, jo sakramentus. Todėl malda būtina. Kiti sako: „Nemėgstu bendruomeninės maldos, man geriausia atsisėdus ant sofutės pasimelsti.“ Privati, asmeninė malda irgi reikalinga, bet Jėzus pasakė: kur du ar trys susirenka mano vardu, ten ir aš esu tarp jų. Taigi neįsigalvok, vėl neklausyk proto melagio, kuris bando paniekinti Mišių auką, bendruomeninę maldą, ir tu vėl pasiteisini: „Namuose, savo širdyje nešioju…“ Tai nėra pilna tiesa. Turi būti bendruomeninė malda, turi būti šventosios Mišios, turime dalyvauti – o iš kur gauname Dievo malonę? Tik bažnyčioje gauname tą malonę.

O dabar apie mūsų žmogiškus įsivaizdavimus apie dangų. Neretai tas įsivaizdavimas primena kopūstinio baltuko mąstymą: jo dangus – kuo didesnis kopūstas, ant kurio jis nutups. Ir, žinote, tie vikšreliai – mūsų daržininkių siaubas – sugraužia gražiausius kopūstus. Taip ir mes kitąsyk galvojame apie savo laimę, apie savo idealą pagal kopūstinio drugelio logiką: mano dangus – kuo didesnis kopūstas: kuo didesni namai, kuo didesnės mašinos, kuo storesnės piniginės, kuo didesni ir apvalesni kažkokie iškilumai – viskas, kaip sakant, pagrįsta didybės manija. Ir vėl prasilenkiame su tiesa – protas melagis vėl mus apmelavo.

Kitas dalykas: turime problemą su velnio gundymu. Jis neretai vadinamas didžiuoju iešmininku. Ar žinote, kas yra iešmininkas? Tai tokios pareigos geležinkelyje: jis perjunginėja bėgius, kad traukinys galėtų važiuoti, ir pasikeičia bėgių kryptis. Jie stovi vienas prie kito, susijungia ir per milimetrą atsiskiria; iešmininkas perjungia tą geležį, kad traukinys važiuotų tinkama linkme. O šėtonas yra tas baisusis iešmininkas, kuris taip lengvai paima mūsų gyvenimo traukinį ir nukreipia neteisinga linkme. Tarkime, turime dvi gėrybes: sekmadienį – Mišių auką ir pamiegojimą. Ir čia gėrybė, ir čia gėrybė, o šėtonui užtenka labai nedaug: „Klausyk, pasirink miegą, o Mišios nesvarbu – miegok sau.“ Štai mūsų jaunuoliai skundėsi, kad Velykų rytą reikėjo anksti keltis. Ir to reikia, bet ir šito negalima apleisti. Matome, kaip lengvai žmogus nuo pagrindinio kelio, nuo maldos pakreipiamas į miegą, į tinginystę, į neatsakingumą, į maldos apleidimą. Arba, tarkime, kažkas galvoja, kad pasivaikščiojimas gamtoje yra didesnė vertybė negu sekmadienio Mišių malda. Gamta irgi yra gėrybė, vertybė, Dievo kūrinija, bet kaip lengvai šėtonas tau perjungė iešmą, ir tu jau važiuoji ne ta linkme. Ne gamta tave išgelbės, ne gamta nuves tave į dangų – malda; tu turi rūpintis Dievo karalystės tikrove savo širdyje. Ir taip toliau – pasaulyje, gyvenime randame daugybę pavyzdžių, kaip lengvai žmogus pasiduoda krypties pakeitimui. Ir viskas tampa absoliutu, viskas svarbu, o dangus – niekas. Štai daugumos žmonių mąstymas: dangus – tuščias reikalas. Jie gyvena tarsi būtų čia amžini, dėl visko pergyvena, viską investuoja, tarsi šio pasaulio vertybės būtų vienintelės ir amžinos, o kitų nebeturime. Štai protas – mūsų melagis, apgavikas, klaidintojas, ir štai šėtonas, sėdintis prie mūsų gyvenimo bėgio, tas iešmininkas, taip lengvai nukreipiantis mus ne ta kryptimi. Be abejo, kartais reikia pasukti ir į mišką, ir į koncertą, ir dar kažkur. Bet jeigu pameti gyvenimo kelią, vedantį į išganymą, į Dievą, į maldą, – tai apie ką tada? Šventoji teologija sako: kas netenka dangaus, kas patenka į pragarą, tas pats dėl to yra kaltas.

Didžiausias Kristaus rūpestis buvo, kad visi pasiektume jo karalystę, kad turėtume savo širdyje Dievo pradmenis, jo malonę. O mes kitąsyk ateiname į bažnyčią ir tikimės įspūdžio, koncerto, cirko, kažkokio išsiblaškymo. Minutėlę – mes žinome, kur eiti į koncertą, tai kita vieta. Mes ateiname stiprinti savo širdyje Dievo karalystės, jo įtakos mums, jo buvimo mūsų širdyje. O neretai mūsų gyvenime būna kaip su ąsočiu, pripiltu vandens: pilame vandenį į pilną ąsotį, vanduo eina per kraštus, ir niekas neužsilaiko. Kartais būna tokia mūsų situacija: ateiname pertekę, visko pilni – įspūdžių, nuomonių, mąstymų, visokiausių reikalų; Viešpats bando mus čia pripildyti, bet kaip pripildysi pilną ąsotį? Niekas nesipildo: tavo širdyje vien tik tavo reikalai, vien žemiški rūpesčiai, užsiėmęs visokiomis pramogomis, visokiais niekais, prisigalvojęs visokių dalykų – kuo tave čia Viešpats pripildys? Atėjai kaip ta žąsis sausa ir išėjai sausas, visiškai nepaliestas Viešpaties galybės.

Taigi šiandien, minėdami Kristaus žengimą į dangų, suprantame ir mūsų pašaukimą, ir Dievo mums duotą dovaną. Kaip bus apmaudu, kai ateis ta akimirka: štai taip lengvabūdiškai, už menkniekius, už nieką praradau Dievo pažadą, praradau laimingą amžinybę, praradau jo artumą, praradau amžiną gėrį ir amžiną gyvybę. Puoselėkime savyje dangaus viltį, nes kas praranda dangaus viltį ir jos siekimą, tas paskui ir kitose gyvenimo srityse pradeda šlubuoti: tada jis sureikšmina tai, kas nėra absoliutu, tikisi ir nervinasi dėl to, dėl ko neverta nervintis, į ką neverta investuoti. O dangaus viltis, vizija ir perspektyva mus labai disciplinuoja, suteikia mūsų dvasiai sveikatos, o mūsų reikalams – darnos. Amen.

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *