Dangus ir didysis iešmininkas (Kristaus Žengimas į dangų A, rytinės Mišios)

Sakyta 2026 m. gegužės 17 d., Viešpaties Žengimo į dangų iškilmė (Lietuvoje švenčiama VII Velykų sekmadienį; A metai; Apd 1, 1–11; Ef 1, 17–23; Mt 28, 16–20), rytinės Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.

Šį sekmadienį ypatingu būdu prisimename tiesą, kad Jėzus, prisikėlęs, po keturiasdešimties dienų įžengė į dangų. Iš tikrųjų dangus nėra vieta – tai būsena. Per keturiasdešimt dienų po prisikėlimo Jėzus skelbė mokiniams dangaus karalystės tiesas – jis taip rūpinosi, kad Dievo karalystė būtų mūsų širdyse. Dangus yra pats Dievas, jo pasaulis. Apaštalai stebėjo į dangų žengiantį Jėzų, įsistebeilijo: kas čia vyksta, kas darosi? Norėjo suprasti, kas yra dangus. Bet daugelio dalykų žmogui nereikia suprasti – reikia priimti. Juk nė vienas iš mūsų, naudodamasis kompiuteriu, neišmanome apie procesorius, tranzistorius, apie techniką, kuri ten sudėta, – tiesiog žinome, kaip juo naudotis. Taip ir dangus nėra paaiškinamas, apibrėžiamas žmogiškais terminais – tai būsena, apie kurią Jėzus kalbėjo: jūsų džiaugsmas bus pilnas. Dangus – tai gyvenimo pilnatvė Dievo artumoje. Iš kitų Jėzaus pasisakymų girdime, kad karaliausime ir valdysime, ir randame dar kitų, gal ir negausių, jo paaiškinimų: „Tą dieną jūs manęs nieko nebeklausinėsite.“

Kaip ten bebūtų, mes visi turime dangaus ilgesį. Dievas įdėjo į mūsų širdis kažkokį magnetą, kuris mus traukia. Ir kiekvieno žmogaus absoliutus gėrio, grožio, laimės, prasmės troškimas yra ne kas kita, kaip dangaus troškimas. Bet, žinote, mes neretai mėgstame pasitelkti pakaitalus. Vienas egzorcistas taip pastebėjo, kokia nenormali, iškreipta yra šėtono egzistencija: jis trokšta dangaus, bet nekenčia Dievo, kuris yra dangaus esmė, viso gėrio šaltinis. Štai ir mes norime harmonijos, grožio, vaikštome į koncertus, norime pasipuošti, norime visokių galios apraiškų, garbės, pripažinimo, tobulo kūno, tobulos sveikatos – ko tik nenorime; turime visokių absoliučių troškimų, bet kažkodėl nekenčiame Dievo. O juk viskas ateina iš Dievo.

Todėl atrandame, kad žmogaus protas yra didžiausias jo apgavikas ir išdavikas. Kokia žmogaus širdis, taip jis paskui viską racionalizuoja: protu bando pateikti tai, kas yra jo širdyje. Jeigu širdyje nėra Dievo karalystės, nėra Dievo malonės ir jo meilės, tai žmogus bando įvairiais išvedžiojimais apgauti save ir kitus. Protas yra didžiausias mūsų apgavikas – ne kiti, ne kažkas, o kiekvieno mūsų asmeninis protas ir matymas. Kaip apaštalai, įsistebeiliję žiūrėjo ir norėjo suprasti, kas darosi, ir akys juos apgavo, taip nuolat gyvenime mus apgauna mūsų akys ir protas.

Kas gi tas dangus? Kartais – ypač musulmonai – suprantame jį kaip kažkokį materialų dalyką, juslinius džiaugsmus: panašiai kaip kopūstinis baltukas, toks drugelis, mano, kad jo dangus yra didelis kopūstas. Jam dangus – susirasti tokį kopūstą. Neretai žmogaus logika ne ką prasilenkia su to kopūstinio baltuko suvokimu: mums atrodo, kad visa, kas didžiausia, geriausia, gausiausia, ir yra dangus. Tuo tarpu Jėzus sako: tai vienybė su Dievu, džiaugsmas Šventojoje Dvasioje, iš Viešpaties Dievo gaunama gyvenimo pilnatvė. Ir ką gi mes darome? Visa darydami trokštame dangaus, bet bandome jį visai kitaip apversti: pradeda kombinuoti mūsų protelis, viską perkeičiame kitaip, galbūt kiti mus suklaidina, o ir šėtonas mus gundo.

Neatsitiktinai šėtonas vadinamas iešmininku, kuris perjungia mūsų gyvenimo bėgius ne į tą pusę. Kas matėte, kaip bėgiai išsišakoja: praktiškai stovi vienas prie kito, nedidelis kampas, ir štai jie milimetrais išsiskiria. Štai Gudžiūnuose, čia, Kėdainių rajone, buvo avarija: panašu, kad traukinys įvažiavo ne į tuos bėgius, ir garvežys bei visi vagonai nuvirto. Taip ir tas iešmininkas nuolat mums perjungia gyvenimo kelią: atrodo, čia pat, tik milimetras, tik klaidelė galvoje, ir žiūrėk – jau važiuojame ne į tą pusę. Tas iešmininkas nuolat kelią link Dievo, kelią link dangaus kažkur nukreipia. Štai sekmadienis, ir žiūrėkite, kiek nedaug reikia: norime miego, ir į Mišias neateina – norime gėrio, norime miego, ir prarandame dar didesnį gėrį, nebelankome šventųjų Mišių. Ar įvairiausi kiti dalykai: eisime į sporto rungtynes, eisime pasivaikščioti į gamtą – atrodytų, gėris šalia gėrio, bet mažesnis gėris nuveda ne link Dievo, o priešinga Dievui kryptimi. Taip ir gaunasi mūsų gyvenimas: čia stovi tas didysis iešmininkas, kuriam labai paprasta pakreipti žmogaus mintis ant tokių dalykėlių – pakreipia, ir žmogaus nebėra, ir mūsų gyvenimo kelias veda nežinia kur, bet tikrai ne link Viešpaties Dievo.

Kaip svarbu nepamesti savo gyvenimo krypties, nepamesti Dievo mums duoto pašaukimo! Juk per krikštą tapome paskirti dangui, išganymui, Dievo meilei; mums buvo duota Šventoji Dvasia. Bet galų gale viskas susiveda į tai: ar yra Dievo karalystė tavo širdyje, ar nėra. Arba yra, arba nėra – ir viskas; esminis dalykas čia pat pasimato. Todėl atrandame tiek daug pakaitalų. Tarkime, visi kilnieji praeities kūriniai yra religiniai kūriniai, o dabar jie atliekami koncertų salėse: kas buvo sukurta bažnyčiai, Dievui garbinti, bažnyčioje retai kada beskamba – viskas skamba koncertų salėse. Atrodytų, irgi koncertas, muzika, kūryba, gėris, bet jis taip pastatytas, kad Dievui netarnauja ir yra kaip pakaitalas: nueini pavartoti gėrio, grožio, kažkokios estetikos pakaitalo ir pamiršti, kam tas kūrinys buvo skirtas. Tų pakaitalų pilna: vietoj šventovių dabar – „Akropoliai“; koks sekmadienio užsiėmimas? Einame paslankioti į „Akropolį“. Ir taip toliau – daugybė tokių kryptelių, kurias mums pastato iešmininkas. Sakytum, o kodėl negali suderinti vieno gėrio su kitu, mažesnių gėrių priderinti prie aukščiausiojo gėrio? Bet čia ir vėl prasideda mūsų didysis išdavikas, didysis melagis – mūsų protas ir mūsų akys – ir vėl apipila mus visokiais gudriais paaiškinimais. Bet kas iš to, jei žmogaus širdyje nėra Dievo karalystės? Ką mes apie tai daugiau galime pasakyti: prasideda šėtoniška egzistencija – „dangaus ilgiuosi, Dievo nekenčiu“. Ir tai yra viso to gyvenimo, viso to, ką darome, esminė klaida ir esminis nesusipratimas, egzistencinis absurdas, kuris giliai perskrodžia žmogaus gelmes ir visą jo gyvenimą.

Štai mokiniai vis dar abejojo ir vis dar tikėjosi, kad Jėzus atstatys žemišką Izraelio karalystę. Iš pradžių jie juo nusivylė, o dabar, jam jau iškeliaujant, klausia: „Gal jau dabar atkursi Izraelio karalystę?“ Jie mąsto žemiškomis sąvokomis, žemiškais supratimais: jiems rūpi politika, galybė, Izraelio tautos didybė, kokia buvo Dovydo laikais, kai buvo suvienytos Izraelio gentys. Jie toliau mąsto žemiškai – kaip tas baltukas apie savo didįjį kopūstą.

Taigi šiandien, palydėdami Jėzų, suprantame: jis pramynė kelią, atvėrė vartus, ir mes esame pakviesti juo sekti. Pirmas dalykas – viską padaryti, kad Dievo karalystė būtų mano širdyje. Apie Dievą ne tiek reikia žinoti – su juo reikia bendrauti. Kartais ateiname į bažnyčią ir tik akimis va šitaip, va šitaip dairomės. Be abejo, bažnyčioje reikia ir mąstyti, ir žiūrėti, bet to neužtenka – reikia su Dievu bendrauti. Jeigu nelieka maldos, nelieka gyvo ryšio su Dievu, tada sakome: tai kur toji Dievo karalystė tavo širdyje? Amen.

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *