Sakyta 2026 m. gegužės 24 d., Sekminės – Šventosios Dvasios atsiuntimo iškilmė (Apd 2, 1–11; 1 Kor 12, 3b–7. 12–13; Jn 20, 19–23), rytinės Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Kas iš mūsų vaikystėje nesame pūtę balionėlių? Kokia tai pramoga vaikams – žaisti su balionais! Dabar taip įsigudrinta, kad balionėliai gali būti įvairių pavidalų – žvėrelių, gėlyčių. Ir iš dalies mes irgi būname panašūs į balionėlius. Pučiant balionėlį nepripūsi tik vienos jo dalies – jeigu reikia, turi pūsti visą, ir tada išryškėja, ar čia zuikis, ar meškiukas, ar kitoks gyvūnėlis pavaizduotas. O kol nepripūsi, guli subliūškę, ir neaišku, kas tokie yra. Taip ir mes, žmonės, kažkiek panašūs į tuos balionėlius. Žmogus irgi nori parodyti savo pavidalą, kas jis toks yra, nori save suprasti, todėl jam reikia save „įpūsti“. Ir štai jis kažką daro: kažkas eina į studijas, nori atrasti savo vertę, suprasti savo gabumus; kiti stengiasi taip darbuotis, kad uždirbtų daugiau; kiti, turėdami galimybę, statosi namus, perkasi dideles mašinas. Žmogus pučiasi nuo mokslų, nuo darbo, nuo turtų – nori, kaip sakant, būti didingas. Ir jeigu savęs nepripučia, jam atrodo, kad jis menkas, sukritęs. O kartais žmogaus savigarbė taip jį pripumpuoja, taip pripučia, kad jis pasidaro nei šioks, nei toks. Bet galų gale visi suprantame, kad žmogaus didybė tėra balionėlis: tik menkas niekniekis, tik nedidelis krešuliukas kraujagyslėje, tarsi adatytė, – ir pliūkšt, bumbt, nebelieka to žmogaus didybės, to, kuo jis norėjo pasirodyti.
Taip pasaulietiškai bandome save išaukštinti, tarsi pripūsti, parodyti savo didumą. Bet yra kitas dalykas – pašaukimas žmogui priimti Šventosios Dvasios malonę ir tapti didingu, kilniu Dievo akivaizdoje. Todėl kalbame apie šventumą, apie žmogaus kilnumą, apie Dievo malonę, apie Šventosios Dvasios veikimą: ji mus pripildo, ir tada visai kitas žmogaus pavidalas, visai kitas didingumas.
Man atrodo, praeitą kartą pasakojau palyginimą apie pilną ąsotį. Turite namuose nuostabių didelių ąsočių, ąsotėlių. Kaip pripildyti ąsotį pieno, jeigu jis pilnas vandens? Kol neišpilsi vandens, pilk tą pieną į pilną ąsotį – pieno ten nebus, eis per šonus. Panašiai ir su žmogumi: jeigu jo siela pripildyta visokių pasaulietinių dalykų, vien tik pasaulietinių, kaip ją pripildyti Dievo malonės, Dievo Dvasios, išminties? Viskas prabėga, neužsilaiko. Todėl žmogus turi mokėti savo sielą ištuštinti, liautis nuolat gyventi televizija, serialais, apkalbomis, vien pasaulietiniais dalykais – turi padaryti vietos Dievui, nes į visko perkrautą širdį negali ateiti Dievo malonė, jo išmintis.
Ir neretai Viešpats Dievas mus drastiškai ištuština. Sutinku žmonių; paklausi: „Kodėl nebesimeldžiate, kodėl nebelankote sekmadienio Mišių?“ – „Neturiu laiko.“ Tiek pripildytas visokių reikalų, kad nebėra laiko Dievui – visas jo laikas pripildytas kaip ąsotis. Ir sakau: „O žinote, pasimelsiu, kad jūs turėtumėte laiko.“ Žiūri nustebęs: „O kaip čia taip įmanoma?“ – „Ogi va taip“, – pasakoju. Vienas man pažįstamas vyriškis taip sakė: „Neturiu laiko.“ Paskui buvo avarija, susilaužė stuburą, negali pajudėti, ir to laiko tiek atsirado: guli tyliai, ir tą mąsto, ir aną mąsto, ir galvą biškelį pakreipia čia, ir ten – laiko tiek, mąstyk, melskis, va šitiek laiko. „Oi, ką jūs čia sakote, kaip jūs čia taip kalbate – ligos man linkite, ar ko?“ – „Tu gi sakei, kad neturi laiko. Dievas davė tau laiko, o tu sakai – neturiu. Tai raskime to laiko su Dievo pagalba.“ – „Ne, ne, ne, man tokio laiko nereikia, kad paskui taip gulėčiau ir būtų tiek laiko, kad nebežinia ką daryti, kai jau tas gulėjimas atsibosta.“ – „Matai, gerbiamasis, – sakau, – kiek norime laiko, tiek jo ir turime. Kiek norime laiko savo artimiesiems, tiek turime, kiek nenorime – tiek neturime. Kam norime, tam ir laiko, ir jėgų, ir lėšų atsiranda, o jeigu nenori – taip ir viskas.“ Neduok Dieve, kad kam nors reikėtų tokiu būdu iškovoti laiko – kad iš jo būtų viskas atimta, širdis tuščia, ir tik tada, tokioje situacijoje, pamažu ateitų Dievo malonė, Dievo išmintis, visi tie dieviški dalykai į tragiškai, kartais drastiškai atlaisvintą vietą.
Ne kartą keliavome autobusais. Kas autobusuose erzina? Kad nevėdinama, labai karšta, dūmų kvapas. O dar jeigu įsėda kokia ponia, tiek prisikvėpinusi, kad oi, Jėzau mano: ir karšta, ir dūmų kvapas, ir dar parfumerija – sakytum, griūk negyvas, taip ėda, kad visi tiesiog jaučia. Bet kvepalai irgi yra simbolis to, kuo kiekvienas iš mūsų kvepiame. Yra ne tik fizinis kvapas – yra ir dvasinis kvapas. Matome, kad kiti žmonės neturi Dievo malonės, neturi to šventumo, išminties, Dievo malonės kvapo. Kuo jie kvepia? Vaizdžiai tariant, siera. Iš kur ta siera? Iš požemio. Kas ta siera? Neviltis, netikėjimas, piktžodžiavimas, kažkokia dvasinė radiacija, kurią skleidžiame. Visiems pasitaiko būti radioaktyviems ir skleisti nelabai dievišką kvapą. Bet vis tiek šiandien, Šventosios Dvasios atsiuntimo dieną, prašykime, kad kvepėtume Šventosios Dvasios kvapu, turėtume šventumo, išminties, Dievo malonės kvapo – kaip tie berželiai, kuriais šiandien taip gražiai papuošti altoriai ir kurie taip kvepia. Taip ir mes turėtume dangaus kvapo, Šventosios Dvasios kvapo. Amen.
Parašykite komentarą