Sakyta 2025 m. gruodžio 21 d., IV Advento sekmadienis (A metai; Iz 7, 10–14; Rom 1, 1–7; Mt 1, 18–24), vidurdienio Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Šis sekmadienis neatsitiktinai vadinamas ženklų sekmadieniu, nes Šventasis Raštas mums pasakoja apie ženklų svarbą mūsų gyvenime. Antai karaliui Achazui, bedieviui, nutolusiam nuo Dievo, pranašas Izaijas siūlo ženklą: kokio nori ženklo – iš dangaus ar iš žemės, – bus tau ženklas. Jis atsisako, nes nenori pildyti Dievo valios, tai jam ir ženklo nereikia. O štai mums pavyzdžiu duodamas šventasis Juozapas, kuris sunkioje padėtyje sulaukė ženklo iš dangaus per sapną. Išties visas pasaulis yra ištisiniai ženklai, liudijantys mums, kaip saugiai gyventi, kaip teisingai elgtis, kaip iš tikrųjų pasiekti tikslą. Viešpats Dievas bando ir mus prakalbinti – ne tik per mūsų sąžinę, bet ir per gyvenimo įvykius, per paslaptingus reiškinius, kurie kartais mums atrodo keisti, bet paskui, dalykams įvykus, įgauna savo reikšmę. Ypač Viešpats siunčia ženklus žmogui, baigiančiam gyvenimo kelionę, kad jis dar glaudžiau susivienytų su Dievu, kad išvengtų amžinosios pražūties.
Aišku, yra visokių ženklų ir visokių juokelių apie tuos ženklus. Antai girdėjau tokį pasakojimą. Prieš šventes žmona sako vyrui: „Paaiškink man, koks įdomus, keistas sapnas: sapnavau, kad tu man nuperki mašiną. Ką tai galėtų reikšti, kas tai per ženklas?“ Vyras sako: „Na, žinai, man atrodo, poryt sužinosime atsakymą.“ Poryt jis įteikia jai sapnininką: „Pasiskaityk, ką tai galėtų reikšti.“ Juokas juokais, bet kitais atvejais ir sapnai gali būti kažkokiu pranašingu ženklu, kuriuo Viešpats Dievas žmogų kalbina, pamoko, įspėja ir galbūt kai ką jam uždraudžia.
Šiandien minimas karalius Achazas iš tikrųjų buvo nelaimė tautai – savivaliaujantis, blogas, nuo Dievo atitolęs karalius, pats einantis pražūties keliu ir savo tautą vedantis pražūties keliu. Jis galvoja, kad jį išgelbės sąjunga su Asirija, su galinga Asirijos karalyste. O pranašas Izaijas draudžia tai daryti: nesusidėk su ta Asirija. Tau atrodo, kad ji tave gelbės, bet ji tave pražudys, nes tauta ir taip neištikima Dievui, tikėjimas jau taip nusilpęs. Susidėjus su Asirija, visa tauta persimes į pagonybę: per kultūrų ir tikėjimo asimiliaciją, per žmonių vedybas išnyksite nuo žemės paviršiaus, ir žalos bus daugiau negu naudos. Taip pranašas Izaijas stengėsi perspėti tą Achazą. Juo labiau kad tas Achazas – kai skaitome, tiesiog baisu – pats pasimetęs ir visus veda pasimetimo keliu: net savo sūnų sudegino kaip auką Baalui, pagonių stabui; buvo įsiveržęs į šventyklą ir manė, kad, būdamas karalius, turi teisę kunigauti, atlikti kunigų apeigas. Vienu žodžiu, nuodėmė po nuodėmės. Ir dar dabar pranašas Izaijas jį kalbina: neužsitrauk kaltės, nenusigręžk nuo Viešpaties. O jis sako: „Ačiū, man ženklų nereikia, vadovausiuosi savo protu, savo sumanymu.“ Ir prašau – nieko gero nesigavo: nelaimė ir jam pačiam, ir visai tautai, turinčiai tokį pasimetusį vadovą, valdovą, kurį apleido Dievo malonė.
Bet kitąsyk ir mes nelabai skiriamės nuo to Achazo. Mes irgi kartais lyg ir meldžiamės „Tėve mūsų“, sakome „teesie tavo valia“, bet iš tikrųjų sakome taip, o mintyje turime kitaip: teesie mano valia. Visame kame mano valia, tik mano valia; niekada neieškau atsakymo Dieve, nesiklausau Dievo ženklų. O kas mums yra Dievo atsakymas, Dievo paaiškinimas? Šventasis Raštas – bet Šventojo Rašto neskaitome. Neateiname į bažnytėlę – o jeigu išgirsime ką nors priešinga mūsų nuomonei? Kaip dabar – prieš mano nuomonę? Juk mano gyvenime tik mano valia. „Tebūnie mano valia“ ištisai kartojame, o kada Viešpaties valia? Tada taip ir yra – tavo valia, ko tu nori, taip viskas ir vyksta: tada viskas žmogiška, nieko dieviško. Kaip tam karaliui Achazui aptemusiu protu – taip paskui darosi ir mums.
Taigi šventasis Juozapas mums yra pavyzdys, kaip laukti ateinančio Išganytojo, kaip būti jautriam Dievo žodžiui, jo kalbėjimui, jo ženklams; kaip Dievas nuoširdžiai veda žmogų, kuris juo pasitiki. Kartais atsakymo ieškome prieš problemą, numatydami, kad ji bus, ir atsakymas neateina. Kartais atsakymas ateina jau vykstant problemai, o kartais – įvykus bėdai. Juozapo atveju – vykstant problemai: ne prieš jo sprendimą, bet jau atsiradus sunkumui ateina atsakymas. Kaip ten bebūtų, kas nori mokytis, visada išmoks; kas nori suprasti, visada supras. Gyvenimas mums palankus tapti išmintingiems, ir gyvenime turime gausybę dalykų, per kuriuos Viešpats mus švelniai moko. Kai mums viskas malonu, miela ir gera, Dievo žodis mums atrodo kaip kažkoks uodo zyzimas, kažkas ten šnabžda, lyg ir kažkur, nežinia kur. Taip Viešpats mus kalbina tyloje, ramybėje. Bet taip jau yra: kai viskas gerai, kai gyvenimas malonus, esame nejautrūs Dievo žodžiui. O kai ištinka bėdos, skausmai, nelaimės, problemos – „Viešpatie, už ką man tai? Viešpatie, kodėl tu rėki ant manęs?“ Taip, skausmas yra Dievo riksmas. Skausmas yra kūno riksmas, galbūt ir sielos riksmas, kai skauda širdį, kai esame prislėgti dvasinių kančių. Ir tada sakome: „Viešpatie, kodėl tu ant mūsų rėkei?“ – „Vaikeli, aš tau kalbėjau, bet tu mano žodį palaikei uodo zyzimu ir nekreipei dėmesio. Todėl prakalbau į tave taip, kad tu išgirstum.“ Juk, kaip matome, nesame labai jautrūs tiesai, sąžinei, Dievo žodžiui, ir tada ateina kitokia kalba. Duok Dieve, kad to nereikėtų.
Kaip matome, tas nelaimingasis karalius Achazas, susimaišiusio proto, paklydęs vadovas, paklaidino savo tautą ir nuvedė ją pražūties keliu. Kaip išties reikia elgtis atsakingai, ypač tiems, kurie atsakingi už kitų žmonių likimą: nesavivaliauti, būti atsargiems, susimąstyti, pagalvoti, kad tai liečia ne tik mane, bet ir kitus žmones, ateinančias kartas. O norisi pačiam pasidžiaugti: va, kaip aš viską suprantu, kaip aš čia viską darau – visur mano valia, mano supratimas. Aha, tavo supratimas ir tavo valia – prašau, ir štai kuo visa tai baigsis.
Todėl, artėjant Kalėdų šventei, mums skaitoma tokia Šventojo Rašto tematika, tokios mintys: Kristus ateina, bet ar mes jį sutiksime? Kalėdos atėjo, bet Kristus praėjo – tokia gali būti išvada. Gyvenimas praėjo, o mes su Dievu prasilenkėme. Kodėl prasilenkėme? Todėl, kad pirmiausia prasilenkėme su jo žodžiu, su jo ženklais: nesupratome jo apvaizdos vedimo, nesupratome jo pamokymų, arba ir supratę nekreipėme dėmesio, atmetėme jo švelnųjį balsą, jo gailestingumą. Todėl yra du gyvenimo modeliai – nelaimingojo karaliaus Achazo arba šventojo Juozapo. Renkamės Dievo žmogaus kelią, kuriame nesu vienas, esu nuostabios Dievo apvaizdos globojamas ir vedamas. Amen.
Parašykite komentarą