Sakyta 2013 m. sausio 13 d. (Viešpaties Krikštas, C metai)
Kiekvienas namuose turime veidrodį kaip būtiną grožio instrumentą, padedantį išlaikyti išorinę kultūrą, laiku pamatyti dalykus, kurie darosi su mumis. Paprastai naudojami aiškūs veidrodžiai, kurie padėtų tiksliai spręsti.
Svarstydamas apie pažinimą apaštalas šv. Paulius taip pat pasitelkia veidrodžio simbolį teigdamas, jog dabar regime tarsi neaiškiame veidrodyje. Tais laikais naudota poliruota sidabro skarda, kurioje atsispindėdavo neaiškus ir deformuotas atvaizdas, tinkamas perkeltine prasme nusakyti ribotą pažinimą.
Veidrodžio motyvas dažnas ir tautosakoje. Vienoje pasakoje kalbama apie stebuklingą veidrodį, kurio blogoji karalienė nuolat klausinėdavo, ar pasaulyje yra gražesnių už ją moterų. Kartą tiesiakalbis veidrodis pranešė, jog tokia atsirado. Pavydžioji karalienė ėmė persekioti gražiąją karalaitę, o negalėdama jos sunaikinti, įpykusi sudaužė veidrodį. Galiausiai pražuvo ir pati.
Šioje pasakoje yra daug perkeltinių prasmių, moralinių pamokymų. Juk esama ir moralinių „veidrodžių“, kurie parodo ne tiek išorę, kiek vidinį žmogaus pasaulį, jo gyvenimą.
Esminis čia išlieka klausimas: kas padeda pamatyti save teisingai ir išsamiai? Kiekvieno mūsų protas veikia kaip veidrodis. Kitas žmogus gali būti gyvuoju veidrodžiu. Psichologijos, pedagogikos, religijos ir kitų sričių pateikiami apibūdinimai ir vertinimai pasitarnauja teisingesnės savivokos atsiradimui. Žinoma, pats Dievas per sąžinę, Šventąjį Raštą, istorijos aplinkybes, savo tarnus ir tikinčiųjų bendruomenę gali parodyti tikrąją dalykų padėtį. Ir Jėzaus pokalbiuose su priešininkais matome meistriškai pasitelkiamą veidrodžio strategiją, kai savo kaltinimuose ir užsipuolimuose jie pamatydavo save pačius, likdavo sugėdinti, pamokyti bei užtildyti.
Čia tiek daug pasakyta apie veidrodžius neatsitiktinai. Jėzaus Krikšto šventėje dera pastebėti, jog vanduo taip pat turi veidrodžio savybių, jo paviršiuje atsispindi pasaulis, žmogaus veidas. Maža to, dvasine prasme, Krikšto vandenyje galima pamatyti du skirtingus žmogaus ir pasaulio paveikslus. Iki Krikšto regime nusidėjėlį, velnio pavergtą, Dievui svetimą žmogų. Po Krikšto ilgainiui išryškėja nauji Dievo malonės atnaujinto žmogaus bruožai, kuris vadinamas link tobulumo ir šventumo besiveržiančiu Dievo vaiku.
Katalikiškoji ir stačiatikiškoji krikščionybė yra ypatingai ryškus moralinis veidrodis, padedantis pamatyti žmogaus vidinę ir gyvenimo būklę, kadangi biblinis mokymas atnešė į žmoniją aukštus moralinius standartus. Šis „veidrodis“ yra tiesiakalbis, todėl neretai mėtomas ir daužomas į šipulius, slepiamas ne tik pasaulietinėje, tačiau ir religinėje aplinkoje. Tiesiakalbiai pranašai ir evangelistai buvo persekiojami religinių lyderių ir bendruomenių. Čia yra stipriai išreikšta objektyvios tiesos, ateinančios iš Dievo ir nepriklausančios nuo galingųjų, pirmenybė. Prieš ją galvą nulenkia ir popiežius, ir katalikas batsiuvys.
Verta būtų kiekvienam susipažinti, kokia buvo Europa, Lietuva iki Krikšto ir po jo. Pasak filosofo Popperio, po Krikšto atsirado sėkmingiausia žmonijoje Vakarų katalikiškoji civilizacija, kurios pasiekimais ir privalumais dar kol kas naudojamės iki šiol. Prisiminus tautosaką, piktosios karalienės asmenyje matome pagonybę. Ji nuolatos yra įširdusi ant katalikybės grožio, ateinančio nuo Dievo tiesos ir malonės gražia bei kilnia egzistencija.
Pagonybės, stabmeldystės ir bedievybės veidrodis visada yra neaiškus. Ypač šiuos laikus galima pavadinti kreivų veidrodžių pasauliu, kuriame šmėkščioja netikri pavidalai. Ilgainiui auga pastebima neapykanta bet kokiam demaskuojančiam negražumus veidrodžiui. Tokie yra daužomi į šipulius riksmais, patyčiomis, tolerancijos, kosmopolitizmo ir kitų sąvokų priedangoje.
Katalikybė išlieka aiškiu, ne kreivu veidrodžiu, pasvirusiu taip, kad galėtų atspindėti ir Dangų, ir žemę, kad joje būtų galima pamatyti ne tik nuodėmės grimasas, tačiau ir dangiškąjį grožį. Tegul Krikšto vandenyje, Kristuje išvysime atnaujintą žmogų, iš pagonybės ir bedievybės neaiškumų išvestą Dievo tiesos.
Parašykite komentarą