Dvasia užtaria. Sekminės

Sakyta 2010 m. gegužės 23 d. (Sekminės, C metai)

Kadaise klausantis grigališkojo giedojimo svarstydavau, kokią prasmę turi užtęstas „Kyrie eleison“ atlikimas.

A.a.tėvas Stanislovas po pirmo sunkaus vėžinio susirgimo gydymo procedūros jautėsi labai silpnas, bejėgis. Pas jį lankantis mačiau, jog priešvėžiniai vaistai buvo nuslopinę jo gyvastingumą. Jau po penkių minučių pokalbio būdavo toks pavargęs, kad ir pats prašydavosi paliekamas ir eidavo pailsėti. Kai sveikata sustiprėjo, ne vienam yra pasakojęs apie savo vaistą. Savo varguose ir silpnume tai lotyniškai, tai rusiškai jis nuolat kartodavo tą pačią maldą: „Domine Iesu Christe, fili Dei vivi, miserere mei peccatori“ (Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio).

Biblijoje Šventoji Dvasia vadinama užtarėja. Apaštalo Pauliaus laiške Romos krikščionims rašoma: „Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą“ (Rom 8, 26 – 27). Pirmoji mūsų bėda – tai nežinojimas ir nesugebėjimas įvardinti esmės: „nežinome, ko turėtume deramai melsti“. Antroji mūsų bėda – silpnumas, nes, kaip šv.Paulius sakė: „Neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“ (Rom 7, 15. 19). Ten pat liūdną žmogaus padėtį apaštalas apibendrina: „Vargšas aš žmogus!“.

Kažkodėl krikščioniškoji Rytų ir Vakarų tradicijos šį Šventosios Dvasios „dūsavimą“ vienijo su tikinčio žmogaus dūsavimu. „Kyrie eleison, Christe eleison“ – skamba ir katalikų, ir stačiatikių liturgijoje. „Jėzau Kristau, Gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio“ – dešimtis ir šimtus kartų kartoja stačiatikių širdys. „Dievo Motina, melski už mus nusidėjėlius“ kasdien kartoja pamaldieji katalikai, kalbėdami Šventosios Dvasios Sužadėtinės M.Marijos Rožinį.

O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui.

Biblijoje Šventoji Dvasia vadinama užtarėja, kuri nepaliaujamais atodūsiais užtaria mus pas Dievą ir ateina į pagalbą mūsų silpnumuose, kad būtume stiprūs. Biblijoje taip rašoma ir apie piktąją dvasią, šėtoną, kuris elgiasi priešingai: mus kaltina ir skundžia, daro silpnus, naudojasi mūsų silpnumu.

Užtarimas ir kaltinimas padeda suprasti, kada elgiamės pagal Šventąją Dvasią, o kada kaip piktosios dvasios.

Krikščioniškas būdas elgtis su žmonėmis – tai melstis, dalyvauti Šventosios Dvasios užtarime, stiprinti tą sritį, kur yra kas nors silpna ir netobula. Nesidžiaugiame blogiu ir kito žmogaus silpnumu.

Nekrikščioniškas būdas yra kaltinančiai kritikuoti, smerkti, apkalbėti, džiaugtis kito nelaime ir suklydimu.

Apr 12, 10. Išmestas mūsų brolių kaltintojas, skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį.