Passivum divinum ir troškimas gerti vien iš garbės taurės

Kas save aukština, bus pažemintas. O kas save žemina – bus išaukštintas. Tai Jėzaus žodžiai apie buvimą apdovanotam ir pašauktam ir norą daryti karjerizmą. Jaunieji apaštalai veržėsi į postus ne tarnauti, bet ponauti, ne kentėti – bet džiaugtis. Iš biblinio taško žiūrint, kokia gėda tiems, kurie nors pirštą pajudino karjerizmo tikslais…

Pamokslo tekstas

Sakyta 2022 m. kovo 16 d., II Gavėnios savaitės trečiadienis (Mt 20, 17–28), svečiuojantis kitoje parapijoje. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.

Vakar girdėjome Jėzaus žodžius: kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas. Štai šiandien girdime, matome konkretų pavyzdį. Du apaštalai, apaštaliukai, galima sakyti, jaunuoliai, Jėzaus giminaičiai, nori sėdėti Jėzaus karalystėje vienas dešinėje, kitas kairėje. Jų motina Salomėja buvo Jėzaus motinos Marijos pusseserė. Ji buvo Jėzui kaip antroji teta, o tie du apaštalai jaunuoliai buvo Jėzaus pusbroliai, dar paaugliai. Jie kartu su Jėzumi – praėjusį sekmadienį apie tai skaitėme – buvo užkopę į Taboro kalną, jų akivaizdoje jis atsimainė, jie išvydo Jėzaus šlovę. Einant keliu – o tai paskutinė Jėzaus kelionė į Jeruzalę – jie girdi Jėzaus pasakojimą apie prisikėlimą, apie jo karalystės atėjimą, ir tai juos dar labiau sudomina. Jie buvo užsisvajoję, troško tik neprarasti tų gėrybių. Šeimoje vyksta diskusija, ir štai motina išdrįsta savo sūnus prastumti į gerą vietą. Mums tai labai žinomas dalykas – kaip savuosius stumia į gerus postus; sakoma: Lietuva – švogerių kraštas. Bet, kaip matome, nieko nuostabaus, istorijoje tai nuolat vyko.

Ir čia iškyla klausimas apie dvi taures – garbės taurę ir kartybių taurę. Jaunuoliai nori priimti vien tik garbės taurę, o Jėzus sako: reikia išgerti kančios taurę, kad galėtum gauti, paragauti ir iš garbės taurės.

Teologijoje žinomas toks terminas – passivum theologicum, passivum divinum. Lietuvių kalboje atitikmuo būtų – iš gramatikos atsimename – dvi rūšys: veikiamoji ir neveikiamoji. Pavyzdžiui: aš kažką darau, arba man kažkas kažką daro. Skiriasi žmogaus pozicija: kur jis pats imasi iniciatyvos, o kur jis tiesiog yra vietoje ir su juo kažkas vyksta. Passivum theologicum reiškia tai, ką Jėzus ir sakė: kas save aukština – tai veikiamoji forma, – tas bus pažemintas Dievo. Yra tokių situacijų gyvenime, kai reikia būti pasyviam ir laukti Dievo malonės: kaip Dievas duos, kaip jis viską sutvarkys. Net ir bažnytinėje terpėje sakoma, kad yra tokia nuosaka – passivum ecclesiasticum: nesiveržiau į postus, bet man nė piršto nepajudinus buvo duota kaip vertam. Ne tik apaštalams tada, bet ir dabar kyla pagunda brautis į malonės vietas, ten, kur turėtų išrinkti Dievo malonė.

Noriu pasidžiaugti štai kad ir jūsų klebono pavyzdžiu. Jis atėjo nepajudinęs nė mažojo pirštelio. Passivum ecclesiasticum: jam nenorint, jam nesiekiant, jam nepageidaujant, vyskupas tiesiog jį išrinko ir paskyrė. Panašiai turėtų būti ir kitose bažnytinėse tarnystėse; turėtų būti gėda, jei kažkas veržiasi į aukštą postą. Passivum theologicum, passivum divinum, passivum ecclesiasticum – taigi, pasirodo, Biblijoje išgirstas dalykas: jeigu esi pašauktas, esi vertas, tai tave lydi Dievo malonė. Bet jeigu nors pirštelį pajudinai karjerizmo klausimu, esi susikompromitavęs Dievo akyse, ir jeigu dar Bažnyčioje apie tai žino, tai tada iš tikrųjų tai garbės nedaro.

Norėtumėm garbės taurės, o pasirodo, į tikrąją garbę veda tai, kad priimam ir kančios taurę. Dažnai taip yra: ką iškentėjome, tai turi vertės. Ką lengvai gavome, tą lengvai galime ir prarasti. Amen.

VISI ŠIO SEKMADIENIO PAMOKSLAI

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *