Halloween ar Hollywins (šventasis laimi). Apie dvasinį praregėjimą. XXX eil. sekmadienis B

Šio sekmadienio evangelijos ištrauka pasakoja apie aklojo Bartimiejaus išgydymą prie Jericho miesto. Bet aklumas gali būti ir dvasinis, intelektualinis, ideologinis.

Ar Helovyno šventimas, kai vaikai išsipaišo kraujais, vaizduoja atkarusias mėsas, griaučiais, išsigimėliais ir demonais, nėra dvasinis aklumas, manant, kad blogis gali būti žaismingas ir nekaltas? Helovynas pateisintų Hitlerį, juk jis galbūt žaidė blogiuką ir „netyčia” nukankino milijonus žmonių…

Katalikai tėvai neturėtų leisti vaikų į Helovyno šventę, kad ten jie gautų demonišką inicijaciją. Pasaulyje plinta paprotys į gatvę išeiti pasipuošus šventaisias ir liudyti, kad žmogiškumo civilizaciją kuria ne išsigimėliai piktadariai, bet šventieji.

 

Pamokslo tekstas

Sakyta 2021 m. spalio 24 d. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.

Šiandien girdime, kad štai Jėzus atsidūręs Jericho mieste. Truputis geografijos, kad suprastume, kokie čia simboliai yra pateikiami, kokios prasmės glūdi. Kaip žinome, Jeruzalė yra aštuonių šimtų metrų virš jūros lygio aukštumoje. Jerichas priešingai yra 270 metrų žemiau jūros lygio, prie Jordano upės, arti Negyvosios jūros. O, kaip žinome, Negyvoji jūra būtent yra toje geografinėje depresijoje, beveik 300 metrų žemiau jūros lygio. Čia, Lietuvoje, nėra tokių vietovių, kad būtų kažkas žemiau jūros lygio, tik gal kur nors ežeras.

Bibliškai imant, Jeruzalė yra Dievo miestas, Dievo artumo vieta. Todėl kiekvienas izraelitas pagal Mozės įstatymą turėjo per Velykų proga kartą metuose apsilankyti Jeruzalės šventykloje. Pasitaikydavo žmonių, kurie negalėdavo įvykdyti šito įsakymo. Mozės įstatymas taip pat nurodydavo, kas yra atleidžiamas nuo metinės piligrimystės į Jeruzalės šventyklą. Tie, kas negalėdavo su visais kitais žmonėmis keliauti į Jeruzalę, turėjo bent stovėti prie kelio ir einančius į Jeruzalę piligrimus sveikinti ir jiems linkėti sėkmingos kelionės. Toks buvo kadaise žydų paprotys.

Jei Jeruzalė yra Dievo artumo ir viso, kas susiję su Dievu, simbolis, tai Jerichas yra priešingai – nutolimo nuo Dievo, Dievo nebuvimo, Dievo malonės trūkumo simbolis, viso, kas blogiausia, simbolis. Jerichas, kaip žinome iš istorijos, yra ko gero pats seniausias pasaulio miestas, skaičiuojantis 11 tūkstančių metų, palmių miestas, kadangi ten gausiai auga palmės. Miesto pavadinimas Jericho hebrajų kalboje reiškia mėnulį. O mėnulio savybė ta, kad jis yra nepastovus: tai pilnatis, tai delčia, tai mėnulio diske išvystame visokias dėmes.

Beje, tas pavadinimas „mėnulis“ iš tikrųjų mums nurodo ir žmonių tikrovę. Yra žmonių pastovių ir šviesių kaip saulė. Yra žmonių, kurie mainosi kaip mėnulis: šiandien geriau, paskui blogiau. Toks yra žmonių pasaulis didžiąja dalimi. Jis yra nepastovus, jis keičiasi, jis yra prieblandoje. Lyginant su Dievo šviesa, mėnulio šviesa yra blanki šviesa, neteikianti gyvybės ir nepastovi.

Ir štai čia vyksta tas šiandien mūsų skaitytas veiksmas. Neregys Bartimiejus stovi prie kelio, renka išmaldą. Tai ne dabar, kai šiais laikais valstybė parūpintų pašalpą. O tais laikais būti invalidu, o dar labiau neregiu, reiškė visišką gyvenimo tragediją. Tai žmogus, kuris renka gyvenimo trupinius – ne tik maisto trupinius, kas ką numes, – bet jis neturi regėjimo, jis nemato pasaulio, jis nemato tikrovės, jis neturi įspūdžių, jis negali pažinti. Ir štai jis išgirsta, kad Jėzus praeina, ir šaukia. Ta garsioji Bartimiejaus malda, kuri yra tokia stipri, patartina visiems, kurie atsiduria bėdoje: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“

Visi trys evangelistai rašo apie neregių išgydymą prie Jericho. Morkus įvardija neregio vardą – Bartimiejus. Matas jo neįvardija, ir Matas mini du neregius. O Lukas irgi neįvardija žmogaus, nesako vardo, bet sako, kad buvo išgydytas neregys. Morkaus Evangelija sako, kad Jėzus išgydė, išeidamas iš Jericho miesto. Tuo tarpu Lukas sako – eidamas link Jericho. O Matas mums sako, kad, išeidamas iš Jericho, išgydė du neregius. Taigi pasirodo, kad prie Jericho buvo išgydyti net keturi neregiai.

Fizinis aklumas yra viena. Bet Evangelija mums šiandien kalba apie dvasinį, apie intelektualinį aklumą, ideologinį aklumą. Kad žmogus mato akimis, dar nereiškia, kad jis mato protu, kad jis suvokia tai, ką mato.

Štai man į galvą atėjo toks pavyzdys, kažkur teko skaityti: toks filosofas Sartre’as iškart po Antrojo pasaulinio karo buvo atvykęs į Tarybų Sąjungą ir, grįžęs atgal į Prancūziją, rašė liaupsinančius straipsnius apie Tarybų Sąjungą: kaip čia laisvai kvėpuoja žmogus, kaip darbininkas čia yra gerbiamas, kokias jis turi laisves ir teises, kaip jis gerai čia gyvena, kaip nuostabiai traktuojama moteris, kokia ji yra čia išlaisvinta ir kokį nuostabų gyvenimą veda – susifrizavusi plaukus, nusidažiusi nagus, tik džiaugiasi gyvenimu. Viską gražiomis spalvomis piešė. O tuo tarpu prisiminkime, kokia iškart po karo buvo padėtis Tarybų Sąjungoje. Apskritai karo metu kas gamino bombas, rinko tankus, dirbo liejyklose, darė ne tik ginklus ir šovinius, transporto priemones? Vyrai buvo fronte, o moterys turėjo sunkiausią darbą. Jos arė, jos akėjo, jos sėjo, jos ravėjo, jos derlių nuėmė, likusios vienos, be vyrų. Moteris traktorininkė, kurią atsimenam iš to plakato iš tarybinių laikų. Taigi tai buvo labiausiai prispausta pasaulio moteris. Ir štai Sartre’as rašo priešingai. Tuo metu, kai Sartre’as šlovino Tarybų Sąjungą, 12 milijonų kalinių nešė lažą Sibiro tremtyje, lageriuose, nežmoniškomis sąlygomis gyvendami ir dirbdami, sukišti kūnai po bėgiais, palaidoti nežinomose vietose. Kodėl Sartre’as tai nutylėjo? Taigi mes matome, kad tai žmogus, kuris buvo ideologiškai aklas, kuris norėjo matyti tai, ką norėjo, kuris buvo tamsoje ir teigė, kad tamsa yra šviesa.

Bet grįžkime į šių dienų mūsų tėvynę – dvasinio aklumo pavyzdys. Štai artėja Visų Šventųjų ir Vėlinių dienos. Mūsų jaunimas, padedamas tėvų, ne švęs Visus Šventuosius – o gi bus Helovinas, o gi vaikučius dabins išsigimėliais, lavonais, griaučiais, velniais. Ir visi sako: tai yra žaidimas, nieko čia tokio. Sakykime, tai ir Hitleris žaidė su savo lageriais, tai ir Stalinas, komunizmas žaidė, pakankino žmonių, pašaudė jų. Va tokia forma į mūsų kultūrą ateina dvasinis aklumas. Žmonės šlovina, garbina blogį, išsigimimus, mirtį, lavonus, visokius vampyrus, demonus. Tai yra piktosios dvasios iniciacija, ir paskui sakome, kad mūsų vaikai nenormalūs. O kada jie atidarė duris piktosios dvasios įžengimui į jų sielas? O gi būtent žaisdami blogį. Tai irgi dvasinis aklumas – nesuvokiant, ką mes darome, kaip mes galim susitapatinti su blogio, nuodėmės, mirties pasauliu. Išmintingas tikintis tėvas ir motina vaikui nelinkės tokių dalykų, kad jis, išsipaišęs krauju ir atplyšusia mėsa, vaikščiotų po gatvę kaip pamišėlis. Tai yra išprotėjusiųjų šventė.

Ir Jėzus išgydė ne tik tą fizinį luošumą, suteikė Bartimiejui regėjimą, bet jis atvėrė jo sielos akis, kad jis matytų, išvystų Dievą, sutiktų Dievą.

Yra toks pasakojimas, išlikęs iš pirmųjų krikščionybės amžių, iš dykumos tėvų, atsiskyrėlių gyvenimo. Vienas senas vienuolis klausė kitų, jaunesnių vienuolių: „Pasakykite man, kada baigiasi naktis ir prasideda rytas?“ Vienas sako: „Tada, kai pradedi skirti ožką nuo avies.“ Kitas sako: „Aš manau, kad kai nebesimato danguje žvaigždžių, tada jau naktis praėjo ir rytas išaušo.“ Kitas sako: „Kai jau atskiriu figmedį nuo kažkokio kitokio medžio.“ Žinot, ką fizikai sako šiuo atveju: kai raudona ir juoda nebesiskiria, yra juoda – tai jau yra naktis. O tas vienuolis jiems sako: „Jūs blogai atsakėte. Naktis pasibaigia ir rytas išaušta tada, kai mes atskiriame gėrį nuo blogio. Kai mes matome, jog kitas žmogus yra Dievo kūrinys, mūsų brolis ir sesuo, kitas žmogus nėra gyvulys, jis yra mūsų artimas.“

Iš tikrųjų čia galima būtų ir pajuokauti: kada šeimoje išaušta rytas? Kaip matome, kiti atsikelia apniukę, nepatenkinti. Štai išaušta rytas tada, kai tu nusišypsai kitam žmogui. Rytas išaušta mūsų širdyje, kai mes suvokiame, kas yra blogis, kas yra gėris, kas yra žmogus, kas yra Dievas mūsų gyvenime. Amen.

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *