Žvakių galiukai ir pabaiga (XXXIII eilinis sekmadienis C)

Sakyta 2025 m. lapkričio 16 d., XXXIII eilinis sekmadienis (C metai; Mal 3, 19–20a; 2 Tes 3, 7–12; Lk 21, 5–19), vidurdienio Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.

Štai matote: ant altoriaus dega žvakės. Ką apie jas galime pasakyti? Kad jos lyg ir baigiasi. Keletas parapijiečių klausė: „Klebone, kam deginti tuos galiukus, gal galima padėti naujas žvakes?“ Be abejo, galima, bet tyčia paliekame tuos galiukus, kad žinotume tokią tiesą: yra pabaiga, ir pabaigai reikia leisti įvykti. Artėja bažnytinių metų pabaiga – kaip žinome, su pirmuoju Advento sekmadieniu prasidės kiti liturginiai metai. Tad leidžiame toms žvakelėms iš paskutinių jėgų rusenti, skelbiant apie pabaigą. Šventojo Rašto skaitiniai šiuo metu taip pat parinkti taip, kad mums primintų apie pabaigą.

Bepigu jaunam žmogui: jam atrodo, kad jis amžinas, kad jam jūra iki kelių. Be abejo, dar toli toli, bet vis tiek, ką darai, žiūrėk pabaigos – kaip baigsis. Va, nenori mokytis – žinok, kuo tai baigsis. Aišku, ir gatvės šlavėjų reikia, kurie sumaniai ir gražiai tai padarytų, kalbos nėra – ne visi gali būti profesoriais. Bet kažką darai – žiūrėk, kuo tai baigsis. Galų gale Bažnyčia mums primena, kad yra priežastingumo ryšiai: Dievas sukūrė pasaulį priežasčių ir pasekmių tvarkoje. Tu sukuri priežastis – tad galvok apie pasekmes; galų gale galvok, kaip baigsis tavo gyvenimas, kaip sudegs tavoji žvakelė. Todėl, artėjant Adventui, Bažnyčia kreipia mūsų mintis į pabaigą.

Girdėjome ištrauką iš pranašo Malachijo knygos, kur jis kalba, kad išpuikėliai ir neteisieji sudegs kaip šiaudai. Ką apibrėžia tos savybės – išpuikęs ir neteisybę darantis? Tai nusidėjėlio formulė: jis daro neteisybę ir dar yra išpuikęs – štai nusidėjėlio esmė. Ir pasirodo, kad jis toks bevertis ir lengvas kaip šiaudai: šiaudai neturi jokios vertės, užsidega – ir neliko, liko tik pelenai. Bijome tokio savo gyvenimo, tokios pabaigos: nieko neverto gyvenimo, tarsi šiaudų – mano dūšia šiaudinė, mano reikalai, visa, ką dariau, verta tik greitai atsirandančių pelenų, nieko amžino, nieko išliekančio. Taip perspėja pranašas Malachijas.

O apaštalas Paulius – kaip jis čia taip pakeitė temą? – liepia mums darbuotis: kas nenori dirbti, tegul ir nevalgo. Jis tą laišką parašė todėl, kad atsirado tokių krikščionių, kurie sakė: vis tiek pasaulio pabaiga artėja, tai kam čia stengtis, kam dirbti? Nieko nedarykime, gyvenimas neturi prasmės, vis tiek viskas jau baigėsi. Be abejo, vis tiek viskas baigsis, bet negalima taip gyventi ir galvoti, kad nieko neturiu daryti. Gyvenimą reikia pripildyti geru turiniu, gerais užsiėmimais, gerais tikslais. Žmogus turi parodyti savo kūrybingumą, protingumą, savo dorybes – o kaip jis tai parodys, jeigu nesidarbuoja? Todėl apaštalas Paulius sako: nepaisant to, kad iš tikrųjų bus pabaiga, negalima sėdėti nieko neveikiant – turi kažką gero daryti. Ir yra tiek daug gražių dalykų, kur žmogus gali save parodyti, tobulinti ir skleistis gėryje. Visi esame pašaukti daryti gėrį, auginti gėrį, patys tapti gerais ir aplinkui sėti gėrį – kad nebūtume šiaudai, kad tas gėris turėtų amžiną vertę. Tikėjimas, viltis ir meilė turi amžiną vertę. Ir mūsų darbai, padaryti dėl Viešpaties, mylimieji, turi amžinybės bruožą. Gėris, kuris prasideda žemėje, nenutrūksta: jis tęsiasi toliau, tampa ištobulintas ir pasiekia gražiausias kūrybiškumo platumas. Todėl šiandien mūsų, žinančių apie pabaigą, užduotis – auginti savyje gėrį, patiems tapti gerais, nes žinome: bet koks gėris, jeigu jis išties yra gėris, turi amžiną vertę. Jis nepasibaigs: toliau tęsis meilė, toliau tęsis pažinimas, toliau tęsis malda, gražus bendravimas, kūrybiškumas – visi geri dalykai toliau tęsis tobulu būdu. O pradėti juos daryti reikia dabar.

Todėl apaštalas Paulius ir perspėja: negalima pasiduoti tokiai depresijai, kai kažkas man atsitiko – ar tragedija, ar mirtis, ar nelaimė – ir žmogus sako: nėra prasmės toliau nieko daryti, dabar liūdėsiu, sėdėsiu ir rankas sudėsiu. Jokiu būdu! Atminkime: depresija yra žvelgimas velniui į akis, o mūsų pareiga – žvelgti į akis Viešpačiui, kuris mums kalba apie amžinybę.

Pereikime prie Evangelijos skaitinio, kur Viešpats Jėzus taip pat mums primena apie pabaigą: neliks akmens ant akmens. Taip ir atsitiko Jeruzalės šventyklai 70 metais po Kristaus gimimo. Kaip žinome, romėnai visiškai išgriovė, sunaikino Jeruzalės šventyklą, ištrėmė žmones, daugybę nužudė – praktiškai sunaikino senąją žydų religiją, nieko neliko. Žydai bandė kažką atkurti, bet tai, ką jie dabar tiki, nėra tas pats, kas buvo Jėzaus laikais – tai rabinistinė religija. Todėl kai kas nors sako, kad mes esame judaizmo broliai, reikia pasakyti: minutėlę, ką jūs kalbate – visiškai netiesa. Dabartiniai žydai nebėra tie, kurie buvo Jėzaus laikais: jie yra to tikėjimo sekta, rabinistinė religija. Jie savotiškai išgyveno pasaulio pabaigą – Jeruzalės šventyklos tikėjimo pabaigą.

Ir apskritai viena ar kita tauta, šalis taip pat patiria pabaigą. Prisiminkime paskutinius pasaulinius karus. Buvo Pirmasis pasaulinis karas – žiauriausias iki tol istorijoje vykęs karas. Nepraėjo nė dvidešimt metų, ir paskui ištiko Antrasis pasaulinis karas – dar žiauresnis, su didžiausiomis aukomis. Atrodo, dvidešimt metų – kaip greitai žmonės užmiršo, kaip greitai vėl papuolė į kažkokias iliuzijas, kaip greitai ėmė nebevertinti teisingumo, ramybės, taikos vertybių. Dabar gyvename jau aštuoniasdešimt metų po to, ir mums tie laikai atrodo kažkokie seni, neatmenami, tarsi iš pasakos, tarsi koks filmas, kažkokia fantastika. Bet Jėzus mus įspėja: bus karų, bus sąmyšių, bet tai dar ne pabaiga. Kodėl karai, kodėl sąmyšiai? Todėl, kad įsigali nusidėjėlio tipas, nusidėjėlio psichologija – puikybė ir neteisumas, apie kuriuos kalba pranašas Malachijas. Argi teisieji ir šventieji žmonės kelia karus? Karus kelia nusidėjėliai – ta puikybė ir tas neteisumas.

Tai gresia ir mūsų tautai. Atrodo, praėjo trisdešimt metų – ir kaip mes įsimandrijome, kokie jau čia dabar pasidarėme, kitąsyk darome bedieviškus dalykus. Puikybė ir neteisybė – kur bepažiūrėsi, nuo Konstitucinio Teismo ir toliau: jie priiminėja tokius įstatymus, užkrečia žmones savo puikybe ir primeta neteisybę; jie priima įstatymus, dalija pinigus, formuoja biudžetus, ir kitąsyk matome, kad tai vyksta bedievišku būdu. Taigi lengva užsimiršti: užmirštame ne tik karus – užmirštame pabaigą. Nesakau, kad išmintingam žmogui reikia kasdien galvoti apie pabaigą, bet vis dėlto esminiuose dalykuose, ką galvoji, svarstai ir sprendi, pagalvok ir apie pabaigą – kuo visa tai baigsis. Ir galų gale pagalvok apie savo paskutinę pabaigą šiame pasaulyje: kuo tu būsi – šiaudais ar Dievo mylimu žmogumi, grįžtančiu į amžinąją tėvynę? Amen.

VISI ŠIO SEKMADIENIO PAMOKSLAI

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *