Sakyta 2025 m. spalio 5 d., XXVII eilinis sekmadienis (C metai; Hab 1, 2–3; 2, 2–4; 2 Tim 1, 6–8. 13–14; Lk 17, 5–10), vidurdienio Mišios, pradedant vaikų ir jaunimo pasirengimo sakramentams pamokėles. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Šio sekmadienio Šventasis Raštas mus moko tam tikrų svarbių tikėjimo dalykų, pirmiausia to, kad tikėjimas yra viena esminių žmogaus gyvenimo sričių ir būtinybė. Esame tarsi įpratę, kad savaime suprantama, jog saulė pateka, kad mėnulis neužgriūva ant žemės, kad sulaukėme derliaus. Mūsų mieliems vaikučiams atrodo savaime suprantama, kad iš ryto košė garuoja ar sumuštinis padarytas, kad namuose šilta. Daugelį dalykų priimame taip: turi būti, kažkas privalo tai padaryti. Ir, be abejo, kitąsyk užmirštame, kad už viso to gėrio stovi Davėjas; neretai pamirštame Dievą – Kūrėją, Atpirkėją, visų gėrybių Davėją, mūsų Palaikytoją. Žmogus kartais galvoja, kad Dievas mums viską privalo. Bet paklauskime: o ar žmogus ką nors Dievui privalo? Pasirodo, ir žmogus Dievui privalo. Pirmoji būtinybė ir privalomybė yra tikėti Dievą. Yra du linksniai: tikėti Dievą ir tikėti Dievu. Tikėti Dievą reiškia jį pripažinti – kad jis yra; o tikėti juo – įnagininku, ar kuriuo ten linksniu, – reiškia juo pasitikėti, juo remtis. Todėl tai nėra taip, kad mes darome Dievui malonę: štai kokie mes šaunuoliai, kokie gailestingi, kokie mielaširdingi, kad tikime Dievu. Dievui tai nėra malonė, bet žmogui tai malonė – jam gerai, kad Dievu tiki ir pasitiki.
Apaštalai prašė: Viešpatie, padidink mūsų tikėjimą. Neretai pasimetame gyvenimo reikaluose. Jaunas žmogus galvoja, kad jam jūra iki kelių, kad tai jis sukūrė pasaulį, kad jis viską lemia, kad nuo jo viskas priklauso. Be abejo, sulaukęs keturiasdešimties, žmogus jau gal taip nebemano – jau yra tiek apsitrankęs ir supratęs: už ką aš tikrai atsakingas, ką galiu padaryti – bent lovą ryte tvarkingai pasikloti. O kiti dalykai – žiūrėk, smūgiuoji tarsi į orą: stengiesi, bet ne visada viskas pasiseka. Be abejo, vaikų pasaulis yra pasakiškas. Jie įsivaizduoja tam tikrus dalykus kaip kokioje pasakoje: suinkščiau – ir turi įvykti stebuklas, atskris fėja, pabrauks lazdele, ir viskas įvyks; pakaprizinsiu – ir tėvai man viską padarys. Bet galų gale iš to pasakiško vaikų pasaulio einame į suaugusiųjų pasaulį ir matome, kad už visų pasaulio reiškinių stovi esminės priežastys, veiksniai. Šis pasaulis egzistuoja ir jame yra tvarka todėl, kad Viešpats Dievas jį palaiko ir visam kam duoda savo malonę. Bet žmogus tai užmiršta ir kitąsyk nori reikalauti, kad kiti privalo užtikrinti ir tą, ir aną, ir šitą, o jis jau nieko nebeprivalo. Jeigu jau Dievui nieko nebeprivalome, tai apskritai niekas nieko nebeprivalo. Tada nesitikėk – norime, kad saulė iš ryto keltųsi ir mėnulis savo vietoje laikytųsi, bet, žiūrėk, ilgainiui gal taip ir nebebus. Savaime suprantami dalykai kitąsyk būna užkardomi, kad žmogus suprastų, jog daugelį dalykų gauname kaip dovaną, todėl turime juos priimti ir už juos dėkoti. Be abejo, Viešpačiui Dievui iš mūsų šiaip nieko nereikia – mes jam nieko nepridėsime nė per nago juodymą. Jis yra tobulas, amžinas, laimingas, gyvena amžinoje ramybėje ir laimėje. Kodėl tada turime pareigą Dievui? Todėl, kad toji pareiga yra tiesos išpažinimas: mes priklausome nuo Viešpaties, jis mums viską duoda. Ir tikėjimas Dievą ir Dievu gelbsti mus pačius.
Girdėjome ištrauką iš pranašo Habakuko knygos – vienos trumpesniųjų Šventojo Rašto knygų, mažojo pranašo. Girdėjome, kaip jis dejavo, šaukė, nusiminęs kalbėjo, verkė: aplinkui smurtas, piktybės, žmonių engimas, vien žiaurybės, vaidai ir kivirčai – Viešpatie, kur tu esi, kodėl visa tai vyksta? Ir paskui jis gauna apreiškimą, Viešpats jam duoda atsakymą: tikrai išsipildys, nedorėlis ims nykti, o teisusis liks gyvas. Gyvenime žmogų neretai gali aplankyti įvairūs sunkumai, todėl tikėjimas Dievą ir Dievu yra labai svarbus – kad per išbandymus žmogus galėtų išeiti tvirtas, nepalūžtų. Bet čia pasakyta dar kai kas: visur, kur įsigali netikėjimas, prasideda moralinis žmonių žlugimas. Žiaurumai! Ten, kur nebelieka tikėjimo, įsigali žmonių širdžių piktumas: jie nepatenkinti, neramūs, nežino, ko nori, iš kitų reikalauja, o iš savęs – nieko. Pranašas Habakukas atsidūrė tokių agresyvių, piktų, nepatenkintų žmonių tarpe – vienas tikintysis tarp tų nusmukusių, nusirisusių žmonių. Ką jam daryti? Ir Viešpats duoda atsakymą: nedorėlis sunyks, teisusis gyvens. Galų gale netikėjimas veda žmoniją, visuomenę ir atskirus asmenis į sunykimą – moralinį, dvasinį, gyvenimišką: įsigali betvarkė, chaosas. Žmonės galvoja, kad jie yra dievai, kad jie sukūrė pasaulį, nustatinėja savo taisykles, dažniausiai pagal savo sugedusią širdį, todėl nieko gero nebėra. Bet teisusis liks gyvas – kalbame ne tik apie laikinąjį, bet ir apie amžinąjį gyvenimą. Štai kodėl ir viena iš mūsų tikėjimo dogmų sako, kad be tikėjimo žmogus negali būti geras, negali patikti Dievui, negali pasiekti dangaus. Jeigu praranda tikėjimą, griūva visas gerumas, griūva tvarka, griūva ryšys su Dievu, griūva ne tik laikinasis, bet ir amžinasis gyvenimas.
Evangelijoje Viešpats Jėzus mums dar mini, kad užtektų turėti tikėjimo nors kaip garstyčios grūdelį. Garstyčias naudojame kaip prieskonius – būna rupiai maltų garstyčių, tai įsivaizduojame, kad ten pabrinkę, šiek tiek didesni grūdeliai. Ūkininkai jas sėja kaip sideratą, kad piktžolės neįsigalėtų, kad pagerintų dirvožemį – taigi garstyčios naudojamos gana plačiai. Garstyčios grūdelis nedidelis, bet medelis išauga nemažas. Jėzus sako: jeigu turėtumėte nors tokio tikėjimo kaip tas grūdelis, sakytumėte medžiui persisodinti į kitą vietą – ir taip įvyktų. Vadinasi, mūsų tikėjimas kitąsyk būna net ne kaip garstyčios grūdelis, o nežinau kaip kas – kaip koks mikrobas, toks mažiukas dalykas, kad nieko mūsų gyvenime nelemia. Todėl turime stiprinti tikėjimo pagrindus. O tikėjimas – tai savo siela išpažinti Viešpatį Dievą. Pirmasis tikėjimo darbas yra malda, ir iš jos kyla visi kiti pagal tikėjimą daromi darbai, mūsų gyvenimo būdas: laikomės Dievo įsakymų, laikomės Kristaus mums palikto meilės įsakymo.
Šiandien prasideda mūsų vaikų ir jaunimo pamokėlės, susitikimai, ruošiantis šventiesiems sakramentams. Ką mes darysime? Įvesime juos į pasaulį, kurio galbūt jie dar nesupranta – į dieviškąjį pasaulį, į tikėjimo pasaulį. Bandysime parodyti, kaip daug tikėjimas lemia žmogaus gyvenime, ką reiškia gyventi krikščionių bendruomenėje ir koks yra gyvenimas be tikėjimo. Kažkam nepatinka tikėjimas? Pažiūrėkime, kur jo nėra: Šiaurės Korėja – kur dar norite? Į Kiniją? Kur dar – į Afrikos džiungles? Grįžkime į komunizmo laikus, kai tikėjimas buvo neigiamas, ir prisiminkime, ką bedieviai darė su mūsų šalimi. Pažiūrėkime visur: Hitleris buvo bedievis; visur, kur įsigali bedievystė, įsigali smurtas, sąmyšis, chaosas, žmonių naikinimas ir kultūros smukimas. Kaip svarbu tai įvertinti: atrodo savaime suprantama, kad gyvename šalyje, kurią pastatė krikščionys. Bet vėl bėda – ją baigia apvaldyti bedieviai, todėl, žiūrėkite, visur riksmas, šauksmas, neapykanta, neteisybės, žmogus puola žmogų. Kaip svarbu nepamiršti, kad esame pašaukti statyti krikščioniškąją civilizaciją, kuri mums yra kaip Dievo dovana, laiminanti mūsų laikinąjį gyvenimą ir užtikrinanti amžinąjį. Amen.
Parašykite komentarą