Sakyta 2008 m. birželio 1 d. (Tėvo diena ir Švč. Jėzaus Širdies atlaidai Šančių bažnyčioje)
Mieli broliai ir seserys, šiandien švenčiame ne tik Jėzaus Širdies, Švenčiausios Jėzaus Širdies atlaidus Šančių bažnyčioje. Tai vienintelė Jėzaus Širdies garbei pašvesta bažnyčia Kauno mieste. Tačiau taip pat tai pirmasis mėnesio, birželio mėnesio sekmadienis, Tėvo diena tradiciškai. Kita vertus, birželio pirmoji – tarptautinė vaikų ginimo diena. Ką gi šios trys progos nori mums pasakyti? Gal, visų pirmiausia, įsižiūrėkime į Švenčiausiąją Trejybę. Mūsų Dievas yra vienas Švenčiausioje Trejybėje. Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Yra tėvas ir yra sūnus. Yra Tėvo širdis ir yra Sūnaus širdis. Kaip jums atrodo, ką Jėzus mums atnešė? Iš tikrųjų, pirmą pagrindinį, esminį dalyką, kurį Jis mums davė? Aišku, daug kas pasakytų – Jis mus atpirko, Jis nuplovė mūsų nuodėmes ir taip toliau… Tačiau iš tikrųjų Jėzus atėjo mūsų padaryti dangiškojo Tėvo vaikais, sūnumis. Jis pats, būdamas sūnus, atėjo mus pamokyti kaip mums reikia būti Dievo sūnumis, Dievo dukromis, Dievo vaikais. Jėzus įsikūnydamas, ateidamas į šį pasaulį, tapo mums broliu ir tokiu buvo. Ir Jis už mus paguldė savo gyvybę kaip brolis. Jis už mus pasiaukojo, jis mus mokė, kvietė kaip brolis. Ir kelia mums nuostabą, kad mes esame Dievo Sūnaus broliai, pašaukti į Dievo vaikų garbę.
O ką reiškia būti Jėzaus broliais? Tai reiškia būti Dievo Tėvo sūnumis. Taigi čia mes galime taip schematiškai nusakyti kryžiaus ženklu. Yra Tėvas iš dangaus, tiesa, gyvybė duodama ir yra Sūnus. O ten, kur yra sūnūs, ten yra brolystė. Taigi galima sakyt, kad Jėzus mums atnešė šituos du išmatavimus: būti Tėvo sūnumis ir būti tarpusavyje broliais, seserimis. Brolystė ir sūnystė. Štai ką Jėzus mums davė savo įsikūnūjimu, gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu.
Šis pasaulis, šių dienų tikrovė yra tokia, kad ji neigia Dievo tėvystę. „Dievo nėra, – skelbiama. – Dievo nereikia mūsų gyvenime. Pamėginsime būti broliais be Dievo“. Ir kas gi gaunasi? Čia man prisimena vienas toksai įvykis, atvejis. Vienas žmogus, taip labai užsidegęs kalbėjo, kad kaip čia gali būti, kad bažnyčioje yra toksai žodis kaip Tėvas, juk Jėzus sako: jūs esate visi broliai. Nei vieno nevadinkit savo tarpe tėvu ar mokytoju. Iš tikrųjų, pagal šitą Jėzaus brolystės liniją mes esame vieni kitiems broliai. Tačiau mūsų tarpe yra paliktas tėvystės paveikslas. Dievas Tėvas mūsų gyvenime atsispindi per įvairias tėvystės formas. Taigi yra tėvai, kurie gimdo, kurie vaikus auklėja, suteikia jiems tiesos pažinimą, yra autoritetas, kitaip sakytumėm. Žinoma, yra ir brolystė.
Taigi negalima neigti nei tėvystės, nei brolystės. Vienas kitą įtakoja. Be tėvystės nėra brolystės. Ten, kur nėra tėvo, ten nėra brolio. Turbūt visi tai gyvenimiškai suvokiame. Jeigu šeimoje tėvas ir motina nepagimdo vaikų, tai nėra jokios brolystės. Neįmanoma fiziškai ji tokia. Dėl šios priežasties sakoma, kad krikščionių šeimoje turėtų būti ne mažiau, kaip trys vaikai. Ne mažiau kaip trys vaikai – Švenčiausios trejybės paveikslas. Kita vertus, tik tarp trijų, ne mažiau, kaip tarp trijų, yra įmanoma tikroji brolystė, nes vaikas, kuris auga vienas šeimoje, jis iš tikrųjų nepatyria broliško gyvenimo. Jam yra psichologiškai skurdu, skurdu tokioj šeimoj, kur nėra brolių ir seserų. Tai yra tiesiog jau psichologijos mokslo duomenys, tyrimai, apskaičiavimai, tiesiog mūsų gyvenimiška patirtis tai įrodo ir liudija.
Taigi, mieli broliai ir seserys, idant būtumėm tarpusavy broliai, turi būti mūsų gyvenime tėvas. Tėvas. Ne tik šio žemiško gyvenimo prasme, tačiau ir dvasine prasme. Negali būt tėvas, nebūdamas sūnumi. Jeigu, štai, dabartinis tėvas nebuvo iš tikrųjų geras savo tėvo sūnus, sunkiai jis bus tėvas savo vaikams. Žiūrėkit, argi taip nėra? Iš nepilnų šeimų gyvenimo situacijos. Iš tų vaikų, dabar suaugusių, gyvenimo istorijos, patirties, kurie neturėjo tėvo. Arba tėvas buvo susikompromitavęs. Kaip paskui sunkiai reiškiasi tų vyrų vyriškumas ir tėviškumas. Jie yra nesubrendę tėvystei, nes nebuvo sūnūs. Galbūt ne dėl savo kaltės, nes nebuvo tėvo, tai negalėjo būt ir sūnumi. Kitą vertus, yra vaikų, kurie nenori būti sūnumis. Neklauso savo tėvų, ypatingai tėvo. Ir išsigimsta į nežinia kažkokį tai padarą. Taigi čia galima susieti du neišvengiamus dalykus. Be tėvystės nėra sūnystės. Jei nebuvai, nesi sūnus, vargu gali būti tėvas.
Šiandien mūsų tėvams, kurie džiaugiasi savo vaikais, irgi galim tą patį pasakyti: mieli tėvai, šiandieną už jus meldžiamės. Tuščia tai būtų, jeigu jūs nepasiryžtumėt būti dangiškojo Tėvo sūnūmis. Ir toliau reikia išlaikyti šitą dvasinę nuostatą – būti savo Tėvo sūnūmis. Pirmiausia – dangiškojo, o paskui ir žemiškojo. Netobulas tas žemiškas tėvas, netobulas. Tačiau jį gerbti, jį mylėti ir išlikti sūnaus santykyje su savo tėvu yra būtina, kad dabartinio va tėvo, jauno ypatingai tėvo tėvystė būtų brandi, būtų sveika. Todėl Dievo įsakymas ir sako: Gerbk savo tėvą ir motiną. Gerbk savo tėvą. Gerbti savo tėvą reiškia pripažinti jį, pagarbiai su juo elgtis, senatvėj juo rūpintis. Tai reiškia, kad išliks sūnumi, tuo pačiu išliks ir geras tėvas savo vaikams. Tad kokia širdimi mes turėtumėm pasižymėti? Jėzaus Širdimi. Būti panašūs į Jėzų. Nes Jėzaus Širdyje buvo šitie du dėmenys, šios dvi plotmės, šios dvi tikrovės. Jis buvo Tėvo Sūnus. Tėvo Sūnus, turėjo sūnišką širdį. Ir Jisai turėjo brolišką širdį. Brolišką širdį, kuri mus suvienijo į bažnytinę bendruomenę. Ir mes bažnyčioje esame broliai ir seserys.
Neapsirikime. Be tėvystės, be autoriteto, be tiesos, be gimdytojo, be tiesos gynėjo, tvarkos palaikytojo – brolystė tampa „chebra“. Kaip jaunimas šiandien sako tokiu žodžiu „draugelių kompanija“. Pasidaro labai pigus žmonių buvimas tarpusavyje vienų su kitais. Ir tai labai sunkiai palaikoma. Galu gale žmonės tampa vieni kitiems priešais. Įsivyrauja tarp žmonių nesveikas varžymasis, priešiškumas, neapykanta, išnaudojimas. Ir mes matome, kad įgyvendinti pasaulietinę brolystę, kurią mums teigia dabar Europos Sąjunga, yra dar viena utopija, dar viena iliuzija. Mes jau žinom, turim patirtį iš vienos tokios utopijos – socializmas: lygybė brolybė. Tačiau gavosi taip, kad vieni lygesni už kitus. Gavosi taip, kad nedidelė žmonių grupelė, komunistų partija, valdė, persekiojo, engė didžiąją tautos dalį. Tai gavosi parodija. Niekuo nepriminė brolystės. Kad tą „brolystę“ įgyvendint, kiek reikėjo pralieti kraujo, sugriauti žmonių gyvenimų, kiek „pavėžino“ į Sibirą ir taip toliau… Absurdas tai yra, prisiminus visą tai. Melagingoji brolystė… kabutėse tai brolystė.
Ir šiandien Europos Sąjunga bando kažkokiais pagrindais mus vienyti. Tas pagrindas šiandien, sako, yra gerbūvis, ekonomika. Bet jūs pasižiūrėkit: yra ekonomika, nebėra žmonių, nebėra širdies. Žmonės pasidarė svetimi, egoistai, egocentriški, savanaudžiai, besirūpinantis vien tiktai savo malonumais, patogumais. Nyksta brolystė. Nėra brolystės. Europos Sąjunga, kuri sumanė gyventi vien tik demokratija, kitaip sakant, vien tik brolystės lygmeniu, be Dievo, galų gale veda prie susiskaldymo, prie susvetimėjimo, prie neįgalumo bendrauti ir mylėti. Šiandien, matydami griuvančias šeimas, vienišas motinas, egoistus vyrus, nesukuriančius šeimos arba neištverenčius nė kelių metų šeimose, pabėgančius iš šeimų, šiandien matydami iš tikrųjų daugybę, tokių štai sužeistų vaikų, kurie neturėjo galimybės būti sūnumis, iš jų buvo atimta ta laimė, ta sveikata, tas džiaugsmas – būti sūnumis. Galų gale matom vienišų, tokių piktų, vyrėjusių žmonių bendruomenę. Ne bendruomenę, bet tiesiog individualistų sumą. Vienišųjų suma, bet ne bendruomenė.
Švesdami Švenčiausios Jėzaus Širdies atlaidus, prisimindami, melsdamiesi už tėvus ir prisimindami vaikus, atstatykime šitą struktūrą, kuri mums primena kryžių. Vertikalė yra tėvystė. Dievas iš dangaus yra mums Tėvas ir tėvas šeimoje yra Dievo paveikslas, toks turėtų būti, atstovauti Dievą, dievybės davėją, gynėją, tiesos, tvarkos palaikytoją. Taigi, vertikalė, autoritetas. Ir tada yra įmanoma horizontalė. Brolystė. Tai, kas mus vienija, tai, kas iš tikrųjų mus palaiko meilėje.
Jėzaus Širdyje buvo abudu šitie dalykai. Jis buvo Tėvo Sūnus ir Jis yra mums brolis. Išsaugokime Tėvo meilę ir išsaugosime tarpusavio broliškąją meilę.
Amen.
Parašykite komentarą