Sėja, idėjos ir palaimintasis Jurgis (svečio pamokslas palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaiduose)

Sakyta 2026 m. liepos 12 d., XV eilinis sekmadienis (A metai; Mt 13, 1–23), popietinės Mišios palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio atlaiduose kitoje parapijoje (pamokslininkas – svečias, Josvainių klebonas; iš kalbos galima spręsti, kad parapija lietuviška, bet ne Lietuvoje, greičiausiai Lenkijoje). Tekstas užrašytas iš garso įrašo.

Gerbiamas klebone, mieli broliai ir seserys, susirinkę į palaimintojo Jurgio atlaidus! Vasaros viduryje Šventajame Rašte pasigirsta tokie žemdirbiški motyvai: sėja, grūdai, dirva. Vasaros vidurys – derlius jau tarsi matosi, bet, kaip sakoma, sveikinsime ne žalius javus, sveikinsime tik subrendusius; o dabar yra pavojus, kad viską gali vėjai ir lietūs išguldyti. Atvažiavau iš Lietuvos vidurio – esu Josvainių parapijos klebonas. Ten, nuo Marijampolės pradedant ir toliau į šiaurę, per Lietuvos vidurį eina derlingų žemių lygumų juosta, kur matau daugiausia įvairiausių javų, ir dalis jų jau išguldyti – ilgą laiką turėjome audrų ir lietų. Todėl šiandien reikia mums melstis septyniems šventiesiems miegantiems kankiniams broliams, prašant žemdirbiams užtarimo ir pagalbos, kad tai, kas gražiai pradėjo augti ir jau beveik subrendo, nesupūtų.

Kaip girdėjome, šios dienos Evangelija yra tokia žemdirbiška, paimta iš žmonių kasdienio gyvenimo. Šiandien prisimename palaimintąjį arkivyskupą Jurgį. Iš jo biografijos žinome, kad vienu metu jis buvo paimtas iš mokyklos: jo tėvai abu buvo mirę, ir vyresnysis brolis, pas kurį jis gyveno ir kuris juo rūpinosi, pasakė: „Na ką gi, Jurgeli, jokių mokslų – sėdėk ūkyje: ravėk burokus, sėk javus, ark ir taip toliau.“ Bet atvažiavo giminaitis mokytojas iš Kielcų, pamatė jame kitą pašaukimą, pasakė, kad negerai šiam žmogui čia pasilikti, ir pasiėmė jį į mokslus, į Kielcus. Ir štai tas, kuris turėjo būti žemdirbys, nedaug tepakeitė savo profilį: vietoj to, kad sėtų javų grūdus, jis tapo Kristaus apaštalu, kuris sėjo jo mokslą į žmonių širdis.

Iš tikrųjų žemdirbystė yra be galo svarbi profesija – visa civilizacija laikosi ant žemdirbystės. Jeigu kaimas blogai gyvuotų, miestas apaugtų žolėmis, miestas išsilakstytų; mes visi esame dėka to, kad kaimas gerai laikosi. Vienas iš Amerikos prezidentų, Vašingtonas, yra sakęs: verčiau būčiau ūkininkas, negu pasaulio imperatorius. Kaip gerai ūkyje: pats sau šeimininkas, savininkas, niekas tau galvos nekvaršina, darbuojiesi arti gamtos, viskas tau pažįstama.

Bet grįžkime prie Kristaus pasakojimo. Mums čia pasakojama apie sėklas, kurios buvo beriamos į skirtingas terpes. Žinome, kad kvietinė duona daugybę amžių buvo dvarų, ponų maistas, retenybė – tik turtingieji galėjo leisti sau kvietinės duonos. Ji žavėjo tuo, kad buvo balta, puri, išpurusi. O kuo, kaip rodo istoriniai šaltiniai, mito dauguma žmonių, ką jie sėjo? Ogi rugius, miežius, avižas, soras – augalus, kurie nėra lepūs: rugį ar miežį su batu dirvoną prakrapštei, pasėjai, ir jie auga – ar saulė šviečia, ar lietūs lyja. Jie nereiklūs, atsparūs, todėl šiaurinės tautos istoriškai valgė šių javų produktus – duoną, košę ar ką ten bebūtų. O kvietys, kaip žinome, yra lepus augalas: jam reikia ir saulės, ir šilumos, ir geros žemės, ir didesnės priežiūros, jis labiau serga, jį nuolat reikia purkšti. Tai buvo retas, sakykime, prabangos javas. Ir štai Jėzus Evangelijoje pasakoja apie kažkokį sėjėją, kuris, paėmęs tą brangų kviečio grūdą, ėjo ir sėjo į krūmus, ant uolų, ant kažkokio kelio. Kas čia dabar? Kas iš jūsų taip daro? Niekas turbūt nedaro. Tą lepų, reiklų augalą gali berti tik į gerą žemę – o čia kaip išeina? Esu matęs uolose pasėtų javų Norvegijoje – avižų, miežių. Tibeto kalnuose tibetiečių pagrindiniai javai irgi yra miežiai – miežiniai paplotėliai, kuriuos jie valgo su tokia įdomia arbata iš puodelių. O kviečiui ten nėra ką veikti – jis nespėtų išaugti: ir drėgmė, ir blogi orai, ir šaltis, ir akmenys. Tai kas gi tas sėjėjas, kuris ant uolų sėja kviečius? Keista girdėti. Buvo senovinių kviečių rūšių, atmainų – žinome speltą, dvigrūdį kvietį; dabar jie beveik išnykę, nors kai kas vėl grįžta prie tų grūdų. Jie šiek tiek atsparesni, bet ir jie, palyginti, labai lepūs augalai.

Be abejo, Jėzus čia turi omenyje ne ką kita, o žmonių širdis. Mūsų sielos, mūsų psichika yra kaip ta dirva, kur patenka įvairiausi dalykai – įvairios mintys, idėjos, teiginiai, filosofijos. Į tą mūsų širdžių dirvą sėja kas tik netingi: televizija – vieną, radijas – kitą, kaimynas ar kaimynka vėl tau kažką sėja. Esame nuolat atakuojami įvairios informacijos – ir kas mumyse užsilaiko? Šiandien susirinkome į šventovę, suprasdami, kad ir Kristus sėja mūsų sielose tikėjimą, savo malonę, sėja Evangeliją. Bet tiek daug kliūčių, kad Dievo žodis pasiektų mūsų širdis. Vienos širdys kietos kaip uolos – Dievo žodis neprasimuša. Kitos tiek užgožtos erškėčių, visokių kitokių reikalų, kad ir ten jis prapuola – pabandykite pasėti kviečius į krūmus: kas ten bus? Viskas bus užgožta, nieko ten nesigaus. Kitos širdys panašios į kelią: pasaulis tikrai yra tarsi tas kelias, kur ideologijos, mados, visuomenė sumina tam tikras vertybes, visiškai jų nevertina. Kristus mini ir paukščius – biblinėje tradicijoje tai tarsi piktosios dvasios simbolis. Taip ir piktoji dvasia turi galios užblokuoti atmintį, ištrinti geras idėjas ir pasėti blogas mintis. Taigi didžiausia problema – kokios mūsų širdys.

Idėjos yra svarbus dalykas, nes kartais būna labai pavojingos. Prisiminkime vokiečių tautą – tokia darbšti, pamaldi, sumani tauta, o užsikrėtė Hitlerio idėjomis, o prieš tai užsikrėtė Liuterio idėjomis. Ir kas su ta tauta pasidarė – kaip blogos idėjos sugadino žmones! Ir mes, ir Lietuva, ir Lenkija turėjome tą bėdą: buvome užkrėsti komunizmo idėjomis, ir jos dar mumyse glūdi, dar daro įtaką. Nežinau, kaip pas jus – gal pas jus mažiau, – bet, pavyzdžiui, Lietuvoje kitąsyk taip galvoju, nors bijau ir puse lūpų prasitarti: kas tą nepriklausomą Lietuvą iš tikrųjų įkūrė? Komunistai. Vieni nuėjo pas konservatorius, kiti – pas socialdemokratus; jie įkūrė tą Lietuvą ir toliau laikosi tų pačių idėjų. Kai pagalvoji, kodėl vienas ar kitas dalykas traktuojamas taip ar kitaip – mes toliau vadovaujamės komunistinėmis idėjomis, nors atvirai to nesakome, bet realiai taip vyksta. Kiek komunizmas pridarė žalos, kiek tautų sudarkė, kiek žmonių pražudė, kiek gyvenimų sujaukė! Taigi negalime sakyti, kad idėjos nesvarbios. Mūsų sielos, mūsų mintys, protai yra tas laukas, kur nuolat kažkas kažką sėja. Nebūtinai Leninas, Hitleris ar Liuteris – užtenka kaimynės: susitikai, ir ką ji tavo širdyje pasėjo? Žiūrėk, ne visada geriausius dalykus.

Kartais pasitaiko, kad žmogus užstringa kokioje nors fiksuotoje, keistoje idėjoje. Lankiau ligoninėje vieną ligonę, ir ji papasakojo. Nežinau, ar pas jus tai aktualu, bet Lietuvoje buvo užėjusi tokia mada: iš ryto tuščiu skrandžiu gerti šilto vandens, įspaudus citrinos skiltelę, – toks rūgštus citrininis vanduo neva sveika, neva kažką gydo. Ta moteriškė sako: „Ką čia ta skiltelė citrinos – reikia dvi citrinas įspausti.“ Ir taip „pagerėjo“, kad po keleto savaičių atsidūrė ligoninėje. Ir kas? Skrandžio erozija, mikroelementų išplovimas, osteoporozė ir kitos virškinimo ligos. Šovė kažkokia keista mintis, dar ją suinterpretavo savaip – ir štai kokie padariniai. Tokiomis fiksuotomis, keistomis idėjomis mus nuolat užkrečia, ypač jauną žmogų, kuris pagal savo psichologiją yra konformistas, nenori išsiskirti: „Va, visi jaunuoliai pasidaro tatuiruotes, o aš – balta varna; gal ir man reikia pasidaryti?“ O tu visam gyvenimui užsidedi uždegiminius procesus savo odoje. Visi taip daro – atėjo fiksuota idėja, o kodėl tu turi ją vykdyti?

Dar seminarijoje, atsimenu, mus mokė: „Nepergyvenkite, kai pamokslausite. Supraskite, kad pusę pamokslo jūs tik pasakote, o kitą pusę žmonės visada pasisako patys sau.“ Kad ir ką kunigas kalbėtų, žmogus vis tiek pusę ar net daugiau pamokslo pats sau pasisako, pasidaro išvadas. Taip ir visuose reikaluose: iš šono ateina kokios nors idėjos, o kitą pusę tu pats sau pasisakai ir pats esi atsakingas, ar leidi tam tikroms idėjoms plisti, įleisti šaknis tavo širdyje ir daryti įtaką. Todėl šiandien, girdėdami pasakojimą apie sėjamą grūdą, suprantame, kad tarp įvairių minčių, idėjų, jausmų, pasiūlymų, įžvalgų, išvadų girdime ir Dievo žodį. Kurioje vietoje jis yra, kokios svarbos, ar mes jį vertiname, ar leidžiame Kristui daryti įtaką mūsų mintims, ar statome savo gyvenimą ant dieviškojo mokslo, ant Evangelijos?

Vėl grįždami prie palaimintojo Jurgio: žinome, kad tai buvo švelnaus charakterio vyskupas. Jis gyveno labai sudėtingomis sąlygomis – buvo Vilniaus vyskupas, ir jo valdymo metu pasikeitė gal dvylika valdžių: tai bermontininkai ateina, tai baltieji, tai komunistai, tai viena valdžia, tai kita, vieni kitus išstumia. Ir jis gyveno tokioje nepastovioje aplinkoje, kur nuolat buvo įvairių įtakų, įvairių spaudimų, ir sugebėjo savo švelniu, nuolankiu, išmintingu charakteriu išlikti visiems nešališkas ir skelbti Kristaus Evangeliją. Žvelgiame į jį – tą, kuris buvo numatytas dirbti žemės ūkyje, kai brolis pasakė: „Tau jokių čia mokslų, jokios mokyklos – padėsi man“, – o tapo nuostabiu Evangelijos skelbėju, kurį šiandien gerbiame kaip palaimintąjį ir kuris Bažnyčioje, mūsų tautose – ir lietuvių, ir lenkų – paliko tokį ryškų savo gyvenimo pėdsaką, įtaką. Atsivertę jo raštus, pasisemiame gražios tikėjimo patirties, sustiprėjame.

Kažkada manęs klausė: „Ar matėte per televizorių, ten kažką rodė?“ Sakau: „Gerbiamieji, dabar bandau atsiminti, kada aš žiūrėjau televizorių – gal prieš tris mėnesius.“ Nėra man kada tų televizorių žiūrėti. Ir kam save apsunkinti visokiais „kas ką pasakė“, jei yra gera knyga? Nėra laiko atverti savo protą ir širdį, kad visi sėtų kažkokį savo užkratą, apsunkintų protą ir jausmus. Kad išgirstum ką naudingo – o ten nuolat kažkas riejasi, kažkas nepatenkintas, kažkas skleidžia šiuolaikines ideologijas. Kam tau apsisunkinti tais dalykais? Jau geriau burokėlius ravėti – rami galva, niekas tau netrukdo. Be abejo, reikia domėtis gyvenimu, visuomene ir visa kita, bet yra ir solidžių šaltinių, kur tikrai gali pasisemti objektyvaus žinojimo ir supratimo. Taigi ne bet kokį peną, ne bet kokią sėklą turime priimti į savo psichiką. Kaip liaudyje sakoma: jeigu ilgainiui šiaudus ėsi, tai ir jaučiu pavirsi. Kartais tai, ką priimame, tas turinys, būna tokie šiaudai – ir kokia asmenybė tu tada augi? Tai labai svarbu jaunimo, vaikų atžvilgiu: idėjos subalamutija žmogų, idėjos suklaidina, ypač tos negatyvios filosofijos – Sartro egzistencializmas, Nyčė ar kiti. Jeigu jaunas žmogus užsikabina už to, tai apnuodija jo širdį ilgiems metams. Todėl be galo svarbu neapleisti savo širdies dirvos, kad į ją ateitų vertingi dalykai, o svarbiausia – kad tose širdyse Kristus pasėtų tiesos, tikėjimo, meilės, savo malonės grūdus. Amen.

VISI ŠIO SEKMADIENIO PAMOKSLAI

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *