Šeima – žmogiškumo šventovė. Šiluvos atlaidai

Sakyta Šiluvoje, 2006 m. rugsėjo 8 d. (Švč. Mergelės Marijos gimimas, Šiluvos atlaidai)

Mieli piligrimai, Marijos radijo klausytojai.

Pagrindinė šių metų atlaidų intencija yra sveikos, tvirtos šeimos išsaugojimas. Melsimės už šeimas, nes be jos žmogus negali būti laimingas, o be laimingo ir sveiko žmogaus nei tauta, nei valstybė negali tikėtis šviesios ateities.

Šv.Raštas aiškiai pabrėžia šeimos reikšmę visuomenės ir atskiro žmogaus gyvenime. Pradžios knygoje, pasakojančioje apie žmogaus sukūrimą rašoma: bloga žmogui būti vienam. Kurdamas žmogų, Dievas pramatė vyro ir moters sąjungą, jog jų bendruomenė bus pirmoji, natūrali ir pagrindinė asmenų sąjunga.

Ieva buvo sukurta kaip Adomo draugė, pagalbininkė, kuri savo kitoniškumu papildo Adomą. Tas pats pasakytina ir apie Adomą. Dievas sukūrė juos vieną kitam, kad sudarytų vieną kūną, kaip sakoma Pradžios knygoje: vyras glausis prie žmonos ir du taps vienu kūnu. Pasakymas „vienas kūnas“ reiškia sutuoktinių vienybę ir solidarumą daugeliu požiūriu. Šiandien girdime balsus, kurie bando sumaišyti žmonių protus, tarsi šeima nebūtų vyro ir moters patvari sąjunga. Bandoma įpiršti, jog sutuoktiniai neprivalo būti vienu kūnu, tačiau dreifuojančios vienišos salos, kurios retkarčiais susiduria, bet paskui vėl išsiskiria.

Dievas pašaukė vyrą ir moterį, suvienytus šventais santuokos ryšiais, nuostabiai užduočiai, kad būtų jo bendradarbiais plečiant žmonių giminę: būkite vaisingi, dauginkitės ir užpildykite žemę. Toks priesakas duotas pirmiesiems tėvams, ir šiandien šis priesakas galioja kiekvienai šeimai ir šeimos gyvenimui besiruošiančiam vyrui ir moteriai kaip nuoroda į jų pašaukimą. Šiandien mūsų Tėvynė negali pasigirti nei demografine, nei moraline nei patriotine stiprybe. Šalies įstatymai didesnę pirmenybę suteikia abortams ir kontracepcijai, nei pradėtų, bet dar negimusių savo piliečių apsaugojimui. Sudėjus natūraliai mirštančių ir nužudytų negimusių žmonių skaičių, pamatytume jog yra du kartus daugiau nei gimstančių. Kasmet uždaroma tiek mokyklų, kiek maždaug jų yra viename rajone. Joks karas ir trėmimai tiek nesunaikino, kiek sunaikino gyvybę privalantys saugoti žmonės: tėvai ir medikai. Žinoma, įstatymams leidžiant. Šiandien turime išsižadėti tokių savo šalies įstatymų, juos pasmerkti ir atsiprašyti Viešpaties, ir vėl prisiminti Dievo gyvybės įstatymą, kuris šiandien mums šaukia: Lietuvi, tėve ir motina, būkite vaisingi ir dauginkitės, užpildykite Lietuvos miestus ir kaimus, mokyklas, kariuomenę ir darbovietes o ne kapines. Kiekvienas pradėtas, kiekvienas gimęs žmogus visuomenei yra dovana ir teikia konkrečią viltį tėvams, visuomenei ir valstybei.

Mūsų šalies nelaimė yra užsimiršimas, jog Dievo kūrėjo planuose šeima yra pirmoji žmogaus ir visuomenės sužmoginimo terpė, gyvenimo ir meilės lopšys, subrandinantis žmogų asmeniniam ir visuomeniniam gyvenimui. čia buvo pasakyta „sužmoginimo“ – tuo tarpu daugėja jokio žmoniškumo nepripažįstančių jaunuolių, pavojingos paauglių gaujos užpuldinėja žmones, gadina visuomeninį turtą, niekina kapines. Kokiame šeimos lopšyje auga mūsų jaunimas, ar tėvai jaučia ir prisiima atsakomybę už auklėjimą? Šeimoje žmogus mokosi pažinti Viešpaties meilę ir ištikimybę bei atsiliepti į tai. Vaikai iš savo tėvų turėtų gauti svarbiausias ir reikšmingiausias išminties ir dorybių pamokas. Ačiū tėvams, kurie suteikia gražius pavyzdžius, tačiau kiek jų beliko? Šeimoje nuo pat pirmųjų gyvenimo metų yra diegiamos moralinės vertybės, vaikams perteikiamas religinis, kultūrinis, tautinis ir kitoks geras paveldas. Be sąmoningo tikėjimo neįmanoma arba labai sunkiai įmanoma išlikti garbingu žmogumi, todėl apleidžiant religinį ir patriotinį auklėjimą sunku tikėtis dorų vaikų.

Bažnyčia skelbia, jog šeima yra pirmoji ir svarbiausioji natūrali bendruomenė, turinti savo prigimtines teises, esanti visuomeninio gyvenimo centre, esanti bet kokios visuomenės pagrindu. Šeimos ir jos reikalų nustūmimas į antrą planą reiškia neišvengiamą visuomenės griovimą. Skandalinga, kad per penkiolika nepriklausomybės metų mūsų valstybė iki šiol neturi rimtos šeimos politikos, numatant, planuojant valstybės ateitį ne kelis metus į priekį, bet dešimtmečius. Sakoma, jog dabartinė demografinė padėtis per šimtą metų atvestų iki visiško tautos išnykimo. Neužtenka užtvirtinti šalies laisvę ir nepriklausomybę teisiniais aktais ir tarptautiniais susitarimais, ekonominiais pasiekimais. Mūsų šalies laisvė užtvirtinama šeimoje. Jei šeimos silpnos, tuomet apskritai kaip valstybė esame silpni ir mūsų ateitis – miglota.

Šeima kyla iš santuokinio gyvenimo ir meilės gelmės, paremtos vyro ir moters sąjungos. Šeima yra pirmoji ir tikroji terpė, kurioje ugdomi žmonių santykiai, tai esminė kiekvienos visuomenės ląstelė, įsteigta Dievo, ir kiekviena visuomenė yra ne kas kita kaip daugelio jos šeimų paveikslas, mozaika. Mūsų valstybės mozaika yra išbyrėjusi ir išblukusi…

Sveika šeima yra esminė žmogaus brendimo sąlyga. Kiekvienas žmogus yra pašauktas bendrystei, bendravimui ir savęs dovanojimui kitiems. To kiekvienas žmogus mokosi savo šeimoje, įsižiūrėdamas į tėvo ir motinos pavyzdį. Pirmoji ir pagrindinė žmogaus dvasios, psichikos, proto, bendravimo ekologijos sąlyga yra darni ir mylinti šeima. Čia žmogus gauna pirmąsias gėrio ir tiesos pamokas, mokosi mylėti ir būti mylimas, tiesiog mokosi būti asmeniu. Šeimos gyvenimas neapsiriboja kažkokiu kontraktu, tačiau jos esmę sudaro neatšaukiama santuokinė priesaika, kylanti iš ištikimos meilės.

Šeimoje susiformuoja santykis „aš ir tu“, kuris vėliau perauga į mes, t.y. visuomeninį supratimą. Jei tarp tėvo ir motinos nėra meilės, jei tos meilės nėra tarp jų ir vaikų, tarp brolių ir seserų, kaip galime tikėtis, jog vaikai mylės savo šalį ir jos žmones. Juk tėvynės meilė kyla iš šeimos patirties. Jei nėra „aš“ ir „tu“, negali būti ir „mes“. Jei žmogus nėra pasiryžęs paaukoti savo gyvybės už šeimą, tai neaukos jos ir už Tėvynę.

Šeima išlieka vieninteliu garantu, kad visuomenėje neišsiplėtos individualizmas arba kolektyvizmas, kadangi asmuo šeimoje visada išlieka pirmoje vietoje, pirmuoju tikslu, o ne priemone. Šeimoje vaikai išmoksta atsakomybės, bendruomeniškumo ir solidarumo.

Bažnyčia moko, jog šeima visada yra pirmesnė už visuomenę ir valstybę visais požiūriais.

Demografiniu požiūriu valstybė ir visuomenė priklauso vien nuo šeimos. Šeima užtikrina atskiro žmogaus vystymąsi ir gyvenimišką sėkmę. Nuo to vėliau priklauso valstybės gyvenimo sėkmė. Asocialūs, savanaudžiai, nedori valstybės piliečiai, nesvarbu ar jie yra valdžioje, ar eiliniai žmonės, sukelia visuomeniniam gyvenimui daug problemų. Prie kiekvieno piliečio nepastatysi po policininką ir prie kiekvieno policininko nepastatysi kito policininko, prie kiekvieno valdininko nepastatysi kontrolieriaus. Todėl prie kiekvieno vaiko turi būti doras tėvas ir dora motina, kurie išmokytų mylėti kitą žmogų ir sąžiningai elgtis.

Šeimos teisės yra natūralios ir aukščiau už valstybę, jos įstatymus. žmogaus prigimčiai nereikia įstatymų pritarimo, šeima kyla iš žmogaus prigimties, todėl jos esmę nusako ne įstatymai, bet Dievo įdiegta prigimtis.

Nei atskiras asmuo, nei šeima nėra valstybės ir visuomenės narys tokiu būdu, kaip plyta yra sienos dalis arba sraigtas kokio nors mechanizmo dalis. Šeima yra asmenų sąjunga ir valstybė yra asmenų ir šeimų sąjunga. Visuomenė ir valstybė egzistuoja asmeniui ir šeimai, Valstybė ir visuomenė šeimos atžvilgiu yra pagalbiniai dalykai, kurie privalo ginti šeimą ir padėti jai normaliai egzistuoti. Šia prasme nei valstybė, nei visuomenė negali pasisavinti tų uždavinių, kurias sėkmingai ir drauge su kitomis šeimomis gali išpildyti pati šeima. Kaip pavyzdį tokio nederamo elgesio galima pateikti prieš šeimą nusistačiusių lobistinių organizacijų planą tiesiog akiplėšiškai per kai kurias ministerijas nepaisant tėvų valios ir visuomenės moralinių nuostatų mokyklose įvesti oficialų jaunosios visuomenės tvirkinimą taip vadinamo lytinio švietimo pamokomis. Valstybė turi pagelbėti atlikti šeimų priedermes, kurios tik šeimai ir priklauso.

Reikėtų atkreipti dėmesį ir į verslo struktūrų daromą poveikį šeimoms. Deja, bet dažnai pelno siekiančios struktūros pamina šeimų interesus ar net atvirai agresyviai kenkia šeimoms. Žmogus gyvena ne pinigams ir ne verslo struktūroms, bet pinigai ir struktūros yra tam, kad žmogus galėtų gyventi, šeimą sukurti ir ją išlaikyti. Už didelę mūsų jaunų ir darbingų žmonių emigraciją, už emigracijos sukeltas šeimų irimo pasekmes, apleistą jaunimą yra atsakinga ne tik valstybė, bet darbdaviai, kurie net ir kraudamiesi grynuosius pelnus, sukurtuoju darbininkų gėriu teisingai nesidalija, kad jie galėtų normaliai išlaikyti šeimas ir būti drauge su jomis. Vietoj to, kad patriotiškai ir garbingai padėtų savo tautiečiams, verslininkai prašo įsileisti pigios darbo jėgos iš Ukrainos ar Baltarusijos. Tenka išgirsti istorijų apie darbdavius, kurie persekioja ir stengiasi atsikratyti nėščia moterimi arba nenori priimti daugiavaikės šeimos motinos, kadangi jai dažniau reikės darbo metu išsiprašyti dėl sergančio vaiko. Tikras lietuvis ir patriotas darbdavys turėtų ne vaikyti gausesnės šeimos tėvų, bet neužmiršti duoti premiją, kadangi Lietuvai, visuomenei, verslo struktūroms duos pilietį, kūrėją ir darbininką. Kokios moralės yra verslininkai, kurie ne tik sekmadienių, bet ir Kalėdų, Velykų, Vasario 16 švenčių progomis verčia žmones dirbti ir atskiria juos nuo šeimų? Kokios moralės yra valdininkai, kurie leidžia tokiems dalykams vykti? Ypač gėdingos ir žalingos yra tos verslo sritys, kurios pelnosi iš šeimos griovimo ir negimusios gyvybės naikinimo. Tai ne tik šeimos vertybes griaunančios žiniasklaidos priemonės, tai ir pornografijos pramonė, tai ir iš jos padarinių kylanti medicina, vartotojišką ir hedonistinį gyvenimo stilių skatinanti daiktų pramonė, paslaugų ir pramogų struktūros ir t.t.

Kiekviena visuomenė, trokštanti gėrio žmogui, negalėtų to įgyvendinti, ignoruodama šeimą ir nesirūpindama šeimų gerove, visuomenės gyvenimas priklauso nuo sutuoktinių ir šeimos santykių sėkmės.

Mes visi suprantame, kokią lemiamą reikšmę kiekvieno žmogaus laimei turi šeima. Iš prarasto rojaus Dievas žmogui išsaugojo šeimą, kuri yra žmogiškos laimės šaltinis. Šėtonas stengiasi sunaikinti žmogų atakuodamas šias svarbias institucijas: šeimą, Bažnyčią, valdžią ir visuomeninio bendravimo struktūras. Jas pažeidus, pažeidžiamas žmogus.

Šiandien, švęsdami Mergelės Marijos gimimo šventę prašykime, kad ji būdama Motina, sustiprintų ir gelbėtų kiekvieną mūsų Tėvynės šeimą, kad savo užtarimu sutraukytų piktojo paspęstas pinkles ir suteiktų naujo įkvėpimo gelbėti žmogiškos prigimties, žmogiškumo šventovę – šeimą. Amen.

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *