Sakyta 2014 m. gegužės mėn. (Pirmoji Komunija)
Kai sutinki vaikus, žavi jų gyvumas, linksmumas, nestandartinis priėjimas prie gyvenimo. Jų visur pilna, jie viskuo domisi, visur veržiasi, kitaip nepavadinsi kaip saulės zuikučiai. Štai ir jūsų daugumas dar esate saulės zuikučiai. Praeina kažkiek metų, sutinki jau šešiolikos, septyniolikos metų arba jau studentą tą pažįstamą jauną žmogų ir įsitikini, kad jis jau …. nebe zuikutis, ir … nebe saulės. Jam, pavyzdžiui, dvidešimt metų, o jis jau mirtinai pavargęs nuo gyvenimo: abejingas, nejautrus, aptingęs, jis ryte atsikelia pavargęs: mama, neturiu jėgų pasikloti lovos, neturiu nei vienos uodo jėgos pakelti arbatos puodelio. Matai, kad tas jaunas žmogus su įvairiomis ydomis. Pavyzdžiui, rūko: juk ir ežiukui yra aišku, jog rūkymas kenkia.
Jis jaunas, jo sveikata turėtų būti gera, jo protas ir atmintis turėtų gerai dirbti, jis turėtų būti pilnas jėgų ir sumanymų, bet jis – sukritęs, nuo jo dvelkia šalčiu ir paralyžiumi.
Sakoma, jog kam skirta skraidyti, tas tegul neropoja. Žmogui skirta per gyvenimą skristi, pasiekti dangaus aukštumą ir amžinybės horizontą. Yra toks tostas: kad ereliai nekristų, o ožiai neskraidytų. Bet štai matai jauną žmogų ropliojantį, nukritusį, pakirptais sparnais, šlapią erelį. Žmogus praradęs sparnus, jo gyvenimas be polėkio.
Šv.Raštas duoda mums atsakymą, kodėl taip atsitinka. Ten randame tokius žodžius: nenusidėk, nedaryk blogio, nesielk neprotingai ir nedorai, kad tavo muzika ir dainos nenutiltų, kad tavo džiaugsmas nepradingtų. Štai kas atima gyvybingumą, sparnus, skrydį: netikėjimas ir nuodėmė.
Antai sutikau pacaniukų, kurie norėjo būti vyrais ir bandė rūkyti, paragauti alaus ar dar ko nors. Pasijauskim vyrais, nuskriauskim šunį ar katiną, pirmokėlį. Po kelių metų girdžiu apie juos, kad tie šlapi ereliai taip ir nepakilo, bet tapo uždaryti į vištidę – į kalėjimą. Tie šlapi ereliai aukščiausiai sugebėjo pakilti ant vištų laktos arba ant krūmo šakos. Jie nepasieks dangaus aukštumos ir amžinybės horizonto.
Yra ir kitokių vištidžių, kuriose gyvena šlapi ereliai. Sutinku jaunų žmonių, kurių intelektualiausia, protingiausia kūno dalis yra užpakalis, nes juo gyvenime viskas remiasi: jie sėdi ištisomis dienomis prie televizorių ir kompiuterių, jų akys nustojo spindėti atrodo kaip zombių: matai jose megapikselius, vietoj širdies ir jausmų – pas juos megabaitai ir kietieji diskai. Ant ausų ausinės ir šlapių erelių muzika: bum bum bum, kudkuda kudkuda.
Tuščia kalbėti apie juos.
Bet šiandien mūsų akys krypsta į jus. Šis mūsų gražus būrelis vaikų ir jaunimo ruošėsi I Komunijai: susipažino su tikėjimu, išmoko maldas, Dievo įsakymus, kaip dorai gyventi, pradėjo eiti šv.Išpažinties, o šiandien pirmą kartą priims šv.Komuniją, kurią vadiname erelių maistu. Štai džiaugsmo, gyvybingumo priežastis – tikėjimas, dorumas ir meilė.
Ir jūsų tėvai, ir mokytoja, ir aš, kunigas, bandėme į jūsų širdis vietoj megabaitų įdėti tikėjimą, t.y. kompasą, kuris rodytų kelią pas Dievą ir link gėrio, vietoj megapikselių bandėme įdėti sąžinę, tokį saugiklį, kuris saugotų nuo blogio, ir vietoj kietojo disko bandėme įdėti žiburėlį, tokią švieselę, sveiką protą, kuris leistų matyti tikrą gyvenimą.
Prisipažinsiu, dvylika metų mokiausi mokykloje, septynis – seminarijoje ir universitete, dar kelis metus papildomų studijų, bet dabar mažai ką atsimenu. Mažai ko ir prisireikia gyvenimui. Kur tarkime dabar panaudoti algebrą? Parduotuvėje kronas suskaičiuoti moku. Ar kas nors mokė, kaip būti laimingu, kaip gyventi šeimoje, kaip draugauti, kas yra gyvenimo prasmė, kas yra išmintis? Vietoj to mums kiša botaniką ir algebrą. Todėl pamažu ima atsirasti širdyje tuštuma.
Esi jaunas, dar nieko neskauda, į avariją nepatekai, gyveni šiaip ne taip, bet širdyje nyku ir tuščia, nėra gyvybės, polėkio, nėra laimės.
Aš noriu, kad jūs būtumėte laimingi. O jūs ar norite, kad kunigas būtų laimingas? Kartais žmonės taip galvoja: svarbiausia – kad aš būčiau laimingas, o kiti – nebūtinai. A, taip nesigauna. Nori būti laimingas, padėk kitiems būti laimingu, mylėk kitus.
Štai ir per katekizmo pamokas mes mokėmės pagrindinio gyvenimo įsakymo, taisyklės: kokia ji yra? Per egzaminą jūsų klausiau. Mylėk Viešpatį savo Dievą visa siela, visa širdimi, visu protu, visomis jėgomis, ir mylėk savo artimą – kaip save patį.
Tarnauk Dievui ir kitiems, tada ateis džiaugsmas. Štai guliesi vakare ir džiaugiesi: vaikai pamaitinti, į ligoninę draugės aplankyti nuvažiavau, uošvienės stogas užlopytas, mama kaime aplankyta, bulvės jai pasodintos, malkos sukapotos, klebonui bažnyčioje perdegusios lemputės pakeistos ir t.t.
Mes visi esame kažkuo užsiėmę. Tėvai darbais, kompiuteriais, televizija. Viena mama pasakojo, kad anksti ryte paruošia pusryčius, kol dar visi miega, paskui lekia į darbą, tada vėlai vakare grįžta, paglosto miegantiems vaikams galvas ir taip diena iš dienos. Ar jai trūksta duonos? – ne. Bet tai kaip taip gaunasi, kad dirbant ir taupant naujai mašinai imi glostyti miegančių vaikų galvas? Neteisingas gyvenimas.
Neteisingas gyvenimas, kad ir Dievui tenka mūsų galvas glostyti naktį, nes per darbus ir pramogas nerandame laiko maldai, šv.Mišioms, bažnyčioje atsirandame tik nesąmoningoje būsenoje: kai mažus krikštija ir kai numirusius atneša.
Kai gyveni dėl savęs, pasidaro liūdna gyventi. Kai gyveni dėl kitų, Viešpats siunčia tau malonę ir džiaugsmą.
Todėl ir yra šv.Komunija, per kurią Dievas save mums duoda, meilės sakramentas, kad ir mes mokytumės save kitiems duoti. Kas nustoja eiti Komunijos, tas pamaži nustoja ir mylėti, todėl netenka ir gyvenimo džiaugsmo. Labai svarbu, kad Komuniją priimtume tyra širdimi.
Kiekvienas iš jūsų esate tarsi deimantas. Aišku, kol kas dar nešlifuotas. Kol nešlifuotas, panašus į paprastą ir nešvarų stiklo akmenuką.
Parašykite komentarą