Sakyta 2022 m. lapkričio 27 d., I Advento sekmadienis (A), popietės Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Kaip pradėjome, taip tikimės, kad gali ir baigtis. Jeigu gerai pradėjome, yra didelė viltis, kad gerai ir pabaigsime. Bet jeigu jau pačioje pradžioje padarėme klaidų, duok, Dieve, išminties, kad paskui kaip nors viską pakeistume į gera. Antai, ar aš neteisus? Du jauni žmonės draugauja; iš tiesų panelė įsimylėjo vaikinuką ir galvoja, kad tai jų bendro gyvenimo pradžia, bet įvyko klaida: ji nesuprato, koks jis yra, ir blogai pasirinko. Ir paskui ta pradžios klaida nusitęsė per visą gyvenimą; bandė kažkaip dar viską atvesti į gera, bet jau labai sunkiai. Antai vaikų auklėjimas: gerai, galbūt pasiblaškys, bet vėl grįš. Bet jeigu nuo pat mažų dienų vaikas apleistas, jį auklėja televizija, telefonai, nesirūpiname jo auklėjimu, jo dorybėmis, tai vaikas, stovėdamas prieš motiną, akis drasko ir sako: o, motin, nebūk atsilikusi, nebūk dogmatiška; va, noriu užsirūkyti, noriu paragauti alkoholio – nebūk dogmatiška, dabar laisvė, dabar darome, ką norime. Ir matote, kaip pradžioje padaryta klaida gali paskui nubangoti per visą gyvenimą ir baigtis tragiškai.
Todėl Bažnyčia bando mus įsąmoninti, kad kiekvieną pradžią pradėtume teisingai. Prasideda nauji bažnytiniai metai. Išsikelkime savo gerus tikslus ateinantiems metams: ką gero nuveiksime, padarysime. Duokime Viešpačiui kokių nors įžadų – nebūtinai daug ką pasiryžti, nedaug, nors vieną, nors du gerus dalykus: ar asmeniškai kokią ydą nugalėti, ar kokią nors problemą išspręsti, ar kokį nors gerą dalyką pasiekti, ar kokią knygą perskaityti – vienu žodžiu, galėtume daug gerų dalykų nuveikti. Štai taip krikščionys ir keliauja nuo vieno gero tikslo prie kito, nuo vienos tvirtovės prie kitos, kaip nugalėtojai. Pradžioje slypi ir pabaiga. Bažnyčia, iškeldama šią idėją, kalba mums apie išganymą, kad, pradėdami naujus bažnytinius metus, nepamirštume to mūsų gyvenimo tikslo, tos pabaigos. Neatsitiktinai pacituoti Jėzaus žodžiai apie Nojaus laivą: kad mes, kaip Nojus, visą gyvenimą ruoštumės išganymui ir, galų gale atėjus tai dienai, jį pasiektume.
Kaip matome, Jėzus mums kalba apie du žmones: viena moteris malė girnomis ir kita moteris malė girnomis; viena buvo paimta, kita palikta. Taigi mes, krikščionys, gyvename panašų gyvenimą kaip ir visi kiti pasaulio žmonės: mes irgi dirbame, rūpinamės buitimi, sprendžiame kasdienius klausimus. Bet kodėl štai vienas paimtas pas Dievą, o kitas Dievo neteko, nors tomis pačiomis girnomis malė? Sakytume: va, dabar Onutė gyvena šalia Marytės, ir Onutė tą dieną verda sriubą, ir kaimynė verda sriubą, ir viena nueis į dangų, o kita nenueis, nepasieks išganymo, nors, atrodo, tą patį darė. Todėl, kad viena turėjo tikėjimą, Viešpatį savo širdyje, gyveno pagal Dievo įsakymus, o kita neturėjo tikėjimo. Šiandien sakoma: ai, užtenka būti geram žmogui. Bet ką mes ten sakome apie gerus žmones? Geras žmogus – tai ne profesija. Geras žmogus – tai pasaulietiškai geras žmogus, bet klausiame: ar jis geras Dievo akyse? Ar jis myli Dievą? Ar gyvena dievotai?
Taigi vėžiu susirgo Jonas, vėžiu susirgo ir Petras. Petras, sirgdamas vėžiu, nuėjo į dangų, Jonas, sirgdamas vėžiu, nuėjo į pragarą. Abiem buvo ta pati liga, ta pati kančia – kodėl ne abu nuėjo į dangų? Todėl, kad Petras, turėdamas vėžio ligą, meldėsi, pavedė save Dievui, aukojo savo skausmą kaip atnašą Dievui, mirė su tikėjimu širdyje. O Jonas, sirgdamas ta pačia vėžio liga, keikėsi, buvo pilnas neapykantos, nusigręžė nuo Dievo, atsisakė paskutiniųjų sakramentų. Jo kančia buvo dvigubai didesnė: jam skaudėjo ne tik liga, bet ir jo siela buvo tamsi. Todėl taip ir sakome: nepadarykime kančios baisesnės, negu ji yra. O kančia pasidaro baisesnė ir tamsesnė, jeigu nebelieka tikėjimo, nebelieka Dievo malonės.
Iš tikrųjų mes, tikintieji, visą laiką turime save sugauti, kad nepasiduotume katastrofiniam mąstymui. Pasaulio pabaiga nėra blogio pergalė – pasaulio pabaiga yra Dievo pergalė ir mūsų išganymas. Ir mirtis nėra tragedija, nėra mirtis – tai naujo gyvenimo pradžia. Ir jeigu ta mirtis dievota, tai mūsų laukia kažkas nuostabaus – Dievo pažadėtas amžinasis gyvenimas. Taigi mes ruošiamės ne žlugimui – ruošiamės pergalei, Kristaus pergalei ir savo asmeninei pergalei, ruošiamės gyvenimui. Štai kokia šviesi mūsų gyvenimo prognozė, koks gyvenimo planas. Ruošiamės kažkam geram – kaip čia Šventajame Rašte pasakyta, gyvensime Dievo šviesoje; bus gyvenimas, kur nereikės kariauti, kovoti, kur kalavijus perkalsime į noragus, kur niekas nebesimokys kariauti ir kovoti, bet mokysis gyventi, gyventi gražų gyvenimą. Tam mus kviečia Kristus. Bet štai išlieka problema: ar žmogus spės į Nojaus laivą, į išgelbėjimo laivą, kuris yra Bažnyčia? Ar spės priimti išganymą? Todėl Advento metu meldžiame Viešpatį pažadinti žmonių širdyse išganymo troškimą. Žmonės daug ko trokšta, visokių dalykų trokšta, bet klausiame: ar yra jų širdyse išganymo troškimas? Pažvelkime į savo artimuosius, pažįstamus: ar yra jų širdyse išganymo troškimas? Ar neištiks jų ta diena kaip vagis, netikėtai, kaip Nojaus laikais staiga ištiko tvanas ir visus prigirdė, nuplovė? Todėl mes, kaip ten bebūtų, turime išsaugoti savo širdyje tikėjimą ir išganymo troškimą, gyventi Dievo šviesoje.
Iš tikrųjų į Nojaus laivą įlipo Nojus ir jo šeima. Ir mes taip pagalvokime apie savo artimuosius ir melskime Viešpatį: Viešpatie, kad į išganymą nueitume visa šeima, kad niekas neiškristų, kad būtume visi. Aišku, į Nojaus laivą įėjo teisieji – tie, kuriuos Dievas, kaip sakant, pamatė esant teisius: trys Nojaus sūnūs, trys marčios ir Nojaus žmona. Tai kiek iš viso žmonių? Aštuoni. Ir, aišku, atsivedė gyvulių, žvėrių po porą, kiekvienos rūšies porą. Ar visi ten buvo teisūs? Į Nojaus laivą įėjo ir Nojaus sūnus Chamas. Va, matote: toje šeimoje lyg ir visi buvo teisūs, bet buvo Nojaus sūnus Chamas. Iš to ir kilo žodis „chamas“ – tas keiksmažodis. Taip matome, kad ir mūsų šeimose taip yra: ne visi teisūs, kai kurie yra kaip Chamas. Ir Bažnyčioje ne visi teisūs – yra Chamo palikuonių. Tad stenkimės nebūti tais chamais, Nojaus sūnaus pavidalu, bet iš tikrųjų būti teisiais: pasitikėdami Viešpačiu, priimdami jo išganymo, išgelbėjimo planą, eiti į tą išgelbėjimo valtį, kuri yra Bažnyčia. Bažnyčia yra išgelbėjimo valtis. Taigi Adventą pradedame, vėl atnaujindami savo širdyse ir melsdami savo artimiesiems išganymo troškimo. Amen.
Parašykite komentarą